Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Oi, kad užėjo sausra! Net ir medžiai džiūvo, kietais trapiais rėžiais nuo jų krito žievė. Pavojaus, kad avys nebeturės ko ėsti, nebuvo — žolės užteks dar bent metams, o gal net ilgiau, bet negera matant, kad viskas taip išdžiūvę. Labai gali atsitikti, kad nelis ir kitais metais, ir dar kitais. Gerais metais prilydavo dešimt— penkiolika colių, blogais mažiau nei penki, gali sakyti, kaip ir nieko.

Nors buvo karšta ir pilna musių, Megei patiko ganyklose, — joji sau iš lėto ant bėrosios kumelės paskui bliaunančių bandą avių, šunys sėlina prisiploję prie žemės, nukorę liežuvius, apgaulingai neatidūs. Bet tegu tik nors viena avis iššoks iš glaudžios kaimenės, arčiausias šuo bematant švystels kaip strėlė, aštriais dantimis ištroškęs įsikirsti į tos nelaimėlės koją.

Megė nujojo į bandos priekį — malonus atokvėpis, keletą mylių traukus dulkes jai iš paskos, — ir atidarė aptvaro vartus. Kantriai palaukė, kol šunys, apsidžiaugę, kad gali parodyti ką sugeba, kandžiodami suvarė avis. Karves suginti į krūvą ir varyti buvo sunkiau, nes jos spardydavosi ir badydavosi, dažnai neatsargesnis šuo ir gyvastį prarasdavo; čia jau piemuo turėjo gerai pasišvaistyti botagu, bet šunims patikdavo tas pavojus varant karves. Tačiau Megei su galvijais tvarkytis nereikėjo, tai buvo paties Pedžio darbas.

Šunys Megei labai patiko, jie buvo nepaprastai protingi. Dauguma Drohedos šunų buvo škotiškos veislės, gražaus rausvo kailio su šviesiomis krūtinėmis, antakiais ir letenomis, bet buvo ir Kvinslando šunų — didelių, melsvai pilkų ir juodomis dėmėmis, ir visokiausių tų dviejų veislių mišrūnų. Kai kalės imdavo rujoti, pagal visus mokslo reikalavimus joms parinkdavo porą ir laukdavo jauniklių; atjunkytus, paaugusius šuniukus išmėgindavo ganykloje, tinkamus pasilikdavo ar parduodavo, netikusius nušaudavo.

Sušvilpusi šunims, Megė uždarė avių aptvaro vartus ir pasuko bėrąją kumelę namų link. Netoliese buvo giraitė, kur augo kelių rūšių eukaliptai, juodieji buksmedžiai, o pakraščiais — viena kita vilga. Apsidžiaugusi ji į jojo į giraitės pavėsį ir dabar, turėdama laisvą valandėlę, leido akims pasiganyti. Eukaliptuose buvo pilna papūgėlių, jos straksėjo, mėgdžiojo paukščių giesmininkų švilpavimą; nuo šakos ant šakos skraidžiojo sukdami ratu kikiliai; porelė geltonkuodžių kakadu tupėjo pakreiptom į šoną galvom ir žvilgančiomis akimis sekė jojikę; kielės kapstė žemę gaudydamos skruzdės ir juokingai kraipė uodegytes; niūriai nepaliaujamai krankė varnai. Jų balsai patys nemaloniausi iš visų miško giesmininkų, tokie visai be džiaugsmo, beviltiški, šiurpą varantys, jie tartum kalba apie kūno netvarumą, dvėselienas ir jas aptūpusias mėsines muses. Sunku įsivaizduoti, kad varnas čiulbėtų kaip kiti paukščiai — jų balsas puikiausiai pritinka jų amatui.

Ir, aiškus daiktas, aplinkui buvo pilna musių; ant skrybėlės Megė turėjo tinklelį, bet nuogas rankas musės puolė nepaliaujamai, bėroji kumelė tolydžio mosavo uodega, jos oda be perstojo virpėjo ir trūkčiojo. Megei buvo keista, kad arklys pro tokią storą plaukuotą odą jaučia tokį mažą besvorį padarėlį kaip musė. Musės gėrė prakaitą, todėl jos taip ir kamavo ir arklius, ir žmones, bet avys joms tiko dar geresniam tikslui: apie avies užpakalį ar kitur, kur vilnos nešvarios, drėgnos, jos dėjo kiaušinėlius.

Oras buvo pilnas bičių dūzgimo, skraidė ryškūs laumžirgiai, ieškantys gręžinio vandens, plazdėjo nuostabūs margaspalviai drugių drugelių sparnai. Bėroji užmynusi kanopa atvertė puvėklio nuolaužą, ir Megę šiurpas nupurtė pamačius, ko ten buvo po ja — visokių kirminų, riebių baltų šlykščių lervų, vėdarėlių ir šliužų, didžiulių šimtakojų ir vorų. Iš savo urvelių landžiojo triušiai: išlenda ir nustriksi, tik subaltuoja stačios pūkuotos uodegytės; paskui staiga apsigręžia ir žiūri, o nosiukės tankiai trūkčioja. Kiek toliau echidna, išsigandusi Megės, liovėsi ieškojusi skruzdžių ir ėmė kastis į žemę — taip greitai, kad stiprios kojos su nagais dingo per kelias sekundes, o pats žvėrelis ėmė smegte smegti po didžiuliu rąstu. Smagu buvo žiūrėti, kaip juokingai ji kraiposi kasdamasi — grėsmingi spygliai prigludę prie pat kūno, kad lengviau būtų lįsti, o žemės tik lekia į šonus.

Iš giraitės Megė išjojo į sodybos kelią. Jis buvo tarsi užklotas pilka kanapėta paklode — tai papūgos galos lesė vabzdžius ir kirminėlius, bet išgirdusios ją atjojant visos vienu kartu pakilo į orą. Dangų užliejo rožinė banga; iš apačios Megė matė sparnų apačias ir krūtines ir atrodė, kad per stebuklą tie pilki paukščiai virto rožiniais. Jei man rytoj reikėtų išvažiuoti iš Drohedos, pagalvojo Megė, ir išvažiuoti visam laikui, svajonėse matyčiau ją tokios spalvos kaip šitų rožinių sparnų... Ten toliau turbūt jau visiška sausra, kad taip plūsta kengūros, jų vis daugiau ir daugiau... Didelę bandą, gal bent du tūkstančius kengūrų, kurios ramiai skabeno žolę, išbaidė pakilusios papūgos, ir kengūros nudūmė tolyn ilgais grakščiais šuoliais, greitesnės už bet kokį gyvą padarą, išskyrus emu. Arkliai su jomis negalėjo net lygintis.

Bet visą laiką su malonumu stebėdama gamtą, Megė galvojo apie Ralfą. Pati Megė savo jausmo nelaikė vaikišku įsimylėjimu ir vadino jį meile, kaip knygose. Juk jausmai ir visa, kas jai daros, niekuo nesiskiria nuo Etelės M. Del herojės. Ir kaip neteisinga, kad tokia dirbtinė kliūtis kaip kunigystė užkerta kelią jos norui, o norėjo jį turėti savo vyru. Gyventi su juo kaip tėtė su mama, tokioje santarvėje, ir kad jis dievintų ją, kaip tėtė dievina mamą. Megei atrodė, kad mama net nesistengia nusipelnyti tokio dievinimo, bet tėtė vis dėlto ją garbina. Taigi ir Ralfas labai greit pamatytų, kad kartu su ja gyventi kur kas geriau negu vienam; jai ir į galvą neatėjo, kad kunigystės Ralfas negali atsisakyti jokiomis aplinkybėmis. Taip, ji žinojo, kad ištekėti už kunigo, mylėti jį neleistina, bet įprato šią kliūtį apeiti, mintyse išvaduodama Ralfą iš dvasininko padėties. Megė buvo formaliai pamokyta katalikų tikėjimo tiesų, bet kunigystės įžadų esmės jai niekas nepaaiškino, ir kadangi religija jai buvo nereikalinga, į tokius dalykus ir nesigilino. Iš maldų negaudama jokio pasitenkinimo, Megė klausė Bažnyčios įsakymų tik dėl to, kad nepaklausius reikės per amžius degti pragare.

Ir dabar ji svajojo, kokia palaima kartu su juo gyventi ir miegoti, kaip miega tėtė su mama. Mintis apie jo artumą sujaudino, ir ji neramiai sukrutėjo balne; tą susijaudinimą ji pasivertė daugybe įsivaizduojamų bučinių, nes kita ko įsivaizduoti negalėjo. Jodinėjimas po ganyklas nė kiek nepadaugino jos žinių apie lyčių gyvenimą, nes gyvuliai, net iš tolo pajutę šunį, prarasdavo bet kokį norą poruotis, ir, kaip ir visuose ūkiuose, čia buvo kergiama su tvarka. Kai į aptvarą su avimis atvarydavo avinų, Megė būdavo pasiunčiama kitur, o jei pamatydavo vieną šunį užsilipusį ant kito, tuoj pat perleisdavo porelę botagu, kad liautųsi „žaidę”.

Tikriausiai nė vienas žmogus nežino tiek, kad galėtų nuspręsti, kas blogiau: nesuvokiamas ilgesys, kurį neišvengiamai lydi nerimas bei irzlumas, ar aiškus troškimas ir valingas veržimasis tą troškimą numaldyti. Vargšė Megė ilgėjosi pati nelabai žinodama ko, bet kažkas tiesiog traukte traukė, ir ta trauka neišvengiamai vedė ją prie Ralfo de Brikasaro. Ir Megė svajojo apie jį, ilgėjosi, troško jo ir sielvartavo, kad jis, nors ir parodė mylįs, neaplanko jos, vadinasi, ji visai jam nerūpi.

Jos mintis pertraukė Pedis — jodamas namo jis įsuko į tą patį kelią; Megė su šypsena sulaikė bėrąją ir palaukė, kol jis prisivys.