Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Pedis pažvelgė į puslapio viršų, norėdamas sužinoti datą; laikraštis buvo 1925 metų gruodžio šeštos. — Tai buvo daugiau kaip prieš trejus metus, — bejėgiškai ištarė jis. Niekas neatsakė, net nesujudėjo, nes nė vienas nežinojo, ką daryti; iš dvynių kambario buvo girdėti smagus juokas, garsus plonų balselių čiauškėjimas.

— Tik... nesakykit... mano motinai, — sustingusiomis lūpomis ištarė Fija. — Ir niekas nepasakė! O Dieve! Mano vargšas, vargšas Frenkas!

Pedis laisvąja atgalia ranka nusibraukė ašaras, atsitūpė priešais žmoną, švelniai paglostė jai kelius.

— Fija, mieloji, susiruošk, mes važiuosim pas jį.

Ji kilstelėjo, bet tuoj pat atsisėdo atgal, akys smulkiame baltame veide spindėjo kaip negyvos, lėliukės buvo didžiulės, aptrauktos auksine migla.

— Negaliu važiuoti, — pasakė ji ramiu balsu, bet visi pajuto, kiek jame kančios. — Jei jis mane pamatys, bus jam galas. Ak, Pedi, jam tai bus galas! Taip gerai jį pažįstu — tas jo išdidumas, ambicija, pasiryžimas iškilti. Tegu kenčia savo gėdą vienas, jis taip nori. Juk skaitei. „Tik nesakykite mano motinai.” Mes turim padėti jam išlaikyti tą paslaptį. Kas gero bus jam ar mums, jei su juo pasimatysim?

Pedis vis dar verkė, bet ne dėl Frenko; dėl to, kad žmonos veide užgeso gyvybė, kažkas mirė jos akyse. Jona, štai kas visada buvo tas vaikinas; per jį vieni nemalonumai, jis amžinai įsiterpęs tarp jo, Pedžio, ir Fijos, per jį nėra vietos jos širdyje nei jam, nei jo vaikams. Kas kartą, kai atrodydavo, kad Fija jau galės būti laiminga, Frenkas tą laimę atimdavo. O Pedžio meilė jai tokia pat stipri ir neišraunama, kaip ir jos meilė Frenkui; tačiau po to vakaro klebonijoje Frenkas nebegali būti jam atpirkimo ožys.

Tad jis pasakė:

— Ką gi, Fija, jei tu manai, kad geriau nepalaikyti su juo ryšio, nevažiuosim. Vis dėlto norėčiau žinoti, kaip jam ten, ir padaryti visa, ką galima jo labui padaryti. Ką sakytum, jeigu parašyčiau kunigui de Brikasarui ir paprašyčiau jį pasirūpinti Frenku?

Akys neatgijo, bet skruostai kiek parausvėjo.

— Taip, Pedi, parašyk. Tiktai įspėk, kad nesakytų Frenkui, jog mes sužinojom. Gal Frenkui tikrai bus lengviau, jei manys, kad nežinom.

Per kelias dienas Fiona beveik atgavo ankstesnę energiją ir visą laiką buvo užsiėmusi didžiajame name. Ji buvo tyki ir rami, bet dabar jos ramybė vėl turėjo ankstesnio griežtumo, tik ne tokio niūraus. Atrodė, jai labiau rūpėjo naujieji namai — kokie jie galiausiai bus, negu jos šeimos gerovė. Gal manė, kad dvasinės paramos jiems nereikia, o buityje juos prižiūri ponia Smit ir abi tarnaitės.

Tačiau žinia apie baisią Frenko nelaimę sukrėtė visus. Vyresnieji sūnūs labai sielojosi dėl motinos, nemiegodavo naktimis, prisimindami jos veidą tą siaubingą akimirką. Mylėjo ją, o kai per pastarąsias kelias jos pagyvėjimo savaites pamatė kitokią, tai dabar nebegalėjo pamiršti ir karštai troško sugrąžinti aną trumpai šmėstelėjusį pavidalą. Lig tol jų gyvenimo ašis buvo tėvas, bet dabar greta jo atsistojo ir motina. Jie buvo jai itin švelnūs, rūpestingi, nors ji į viską žiūrėjo abejingai. Visi vyrai, pradedant Pedžiu ir baigiant Stiuartu, sutarė: tegu Fiona gyvena kaip nori, ir reikalavo, kad visi prie to prisidėtų. Niekas neturi vėl jos nuskriausti ar įskaudinti. Kai Pedis padovanojo perlus, ji padėkojo trumpai, paprastai ir apžiūrėjo be džiaugsmo, nė kiek nesusidomėjusi, bet kiekvienas pagalvojo, kad būtų reagavusi visai kitaip, jei ne Frenkas.

Jei nebūtų atsikėlę į didįjį namą, vargšei Megei būtų buvę kur kas sunkiau, nes tėvas ir vyresnieji broliai, nors ir neįsileido jos į grynai vyrišką „mamos gynimo” draugiją (gal nujausdami, kad nelabai norės prisidėti), vis dėlto manė, jog ji turi perimti visus darbus, kurie Fionai buvo aiškiai nemalonūs. Dabar tą naštą Megei padėjo nešti ponia Smit ir abi tarnaitės. Nemaloniausia Fionai buvo rūpintis mažaisiais sūneliais, bet juos, Džimsą ir Petsį, ėmėsi globoti ponia Smit, ir taip karštai, kad Megei jos visai nebuvo ko užjausti — ekonomė tik džiaugėsi, kad dvynukai pagaliau atiteko jai. Megė irgi sielojosi dėl motinos, tik anaiptol ne taip labai kaip vyrai, nes jautėsi skaudžiai užgauta; ji turėjo stiprų motinystės instinktą, ir tai, kad Fija darėsi vis abejingesnė Džimsui ir Petsiui, labai ją žeidė. Kai aš turėsiu vaikų, galvojo ji sau, nieku gyvu nemylėsiu vieno kurio labiau už kitus.

Didžiajame name tikrai viskas buvo kitaip. Iš pradžių visiems atrodė keista, kad turi atskirus miegamuosius, o Fijai ir Megei — kad nebereikia dirbti jokių darbų. Minė, Ketė ir ponia Smit pasiskirstydavo tarpusavy viską — skalbimą, lyginimą ir namų tvarkymą, ir jas imdavo siaubas, jei kas pasisiūlydavo padėti. O klajūnai, kurie eidavo vieni po kitų, už sotų valgį ir nedidelį atlyginimą padarydavo visokius kitus darbus: skaldė malkas, lesino vištas, šėrė kiaules, melžė, padėjo senajam Tomui prižiūrėti gražiuosius gėlynus, iš pagrindų apsišvarinti. Pedis susirašinėjo su kunigu Ralfu.

Merės turtas duoda per metus apie keturis milijonus svarų pajamų, kadangi „Mitchar Limited” yra akcinė bendrovė ir jos kapitalai įdėti daugiausia į plieną, laivus ir kasyklas, — rašė kunigas Ralfas. — Taigi mano paskirta jums suma — tai tik lašelis Merės Karson milijonų jūroje ir nesudaro net dešimtosios dalies iš Drohedos kasmet gaunamo pelno. Ir dėl blogų metų nesijaudinkite. Drohedos ūkis turi tiek pajamų, kad jei prireiktų, iki amžiaus galo galėčiau mokėti jums vien iš procentų. Visa, kas jums mokama, yra jūsų uždirbta, ir „Mitchar Limited” nė kiek nenukenčia. Jūs gaunat savo ūkio pinigus, ne kompanijos. Tiktai nuolatos tvarkykite sąskaitų knygas, kad tikrintojai žinotų, kokia ten iš tikrųjų padėtis, daugiau nieko iš jūsų nereikalauju.

Gavęs kaip tik šitą laišką, Pedis vieną vakarą, kai visi buvo namie, gražiojoje svetainėje sušaukė pasitarimą. Ant romėniškos nosies užsidėjęs akinius plieniniais rėmeliais, jis sėdėjo dideliame kreminiame krėsle, patogiai užsikėlęs kojas ant tokios pat otomanės, jo pypkė smilko Voterfordo stiliaus peleninėje.

— Kaip čia malonu, — nusišypsojo jis, su pasitenkinimu dairydamasis. — Manau, mes turime padėkoti mamai už tokį kambarį, ar ne, berniukai?

„Berniukai” pritariamai sumurmėjo; Fija, sėdinti buvusiame Merės Karson didžiajame krėsle, dabar aptrauktame kreminiu muaru, linktelėjo galvą. Megė buvo susiraičiusi ant otomanės, kur jai labiau patiko negu krėsle, ir atkakliai laikė nudūrusi akis į adomą kojinę.

— Kunigas de Brikasaras viską sutvarkė — jis labai dosnus žmogus, — kalbėjo toliau Pedis. — Septynis tūkstančius svarų padėjo į banką mano vardu, ir visiems, įnešęs po du tūkstančius, atidarė sąskaitas. Man, kaip ūkio prižiūrėtojui, bus mokama keturi tūkstančiai svarų per metus, Bobui, kaip mano padėjėjui, trys tūkstančiai. Vaikinai, kurie dirba, — Džekas, Hiujis ir Stju — gaus po du tūkstančius, o mažieji, kol užaugs ir apsispręs, ką veiks toliau, gaus po tūkstantį.

Kai Džimsas su Petsiu užaugs, jiems garantuojamos, kaip ir visiems, dirbantiems Drohedoje, tokio pat dydžio metinės pajamos, net jei jie ir nenorėtų čia dirbti. Kai jiems sueis dvylika metų, bus pasiųsti į Rivervju koledžą Sidnėjuje ir mokysis bei bus išlaikomi Drohedos sąskaita.

Mama kasmet turės viena sau po du tūkstančius svarų, taip pat ir Megė. Namų reikalams skiriama penki tūkstančiai, tiktai nesuprantu, kodėl kunigas de Brikasaras mano, kad mums reikia tiek daug. Sako, jei kartais panorėtume viską iš pagrindų pakeisti. Gavau jo nurodymus, kiek mokėti poniai Smit, Minei, Ketei ir Tomui, ir turiu pasakyti, kad jis tikrai dosnus. Kiek mokėti kitiems, nuspręsiu aš pats. Bet pirmiausia, kaip prižiūrėtojas, aš nusprendžiau priimti dar bent šešis avininkus, kad darbas eitų kaip pridera. Tokiam dideliam ūkiui aiškiai per mažai žmonių.