Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Pedis pažvelgė į puslapio viršų, norėdamas sužinoti datą; laikraštis buvo 1925 metų gruodžio šeštos. — Tai buvo daugiau kaip prieš trejus metus, — bejėgiškai ištarė jis. Niekas neatsakė, net nesujudėjo, nes nė vienas nežinojo, ką daryti; iš dvynių kambario buvo girdėti smagus juokas, garsus plonų balselių čiauškėjimas.

— Tik... nesakykit... mano motinai, — sustingusiomis lūpomis ištarė Fija. — Ir niekas nepasakė! O Dieve! Mano vargšas, vargšas Frenkas!

Pedis laisvąja atgalia ranka nusibraukė ašaras, atsitūpė priešais žmoną, švelniai paglostė jai kelius.

— Fija, mieloji, susiruošk, mes važiuosim pas jį.

Ji kilstelėjo, bet tuoj pat atsisėdo atgal, akys smulkiame baltame veide spindėjo kaip negyvos, lėliukės buvo didžiulės, aptrauktos auksine migla.

— Negaliu važiuoti, — pasakė ji ramiu balsu, bet visi pajuto, kiek jame kančios. — Jei jis mane pamatys, bus jam galas. Ak, Pedi, jam tai bus galas! Taip gerai jį pažįstu — tas jo išdidumas, ambicija, pasiryžimas iškilti. Tegu kenčia savo gėdą vienas, jis taip nori. Juk skaitei. „Tik nesakykite mano motinai.” Mes turim padėti jam išlaikyti tą paslaptį. Kas gero bus jam ar mums, jei su juo pasimatysim?

Pedis vis dar verkė, bet ne dėl Frenko; dėl to, kad žmonos veide užgeso gyvybė, kažkas mirė jos akyse. Jona, štai kas visada buvo tas vaikinas; per jį vieni nemalonumai, jis amžinai įsiterpęs tarp jo, Pedžio, ir Fijos, per jį nėra vietos jos širdyje nei jam, nei jo vaikams. Kas kartą, kai atrodydavo, kad Fija jau galės būti laiminga, Frenkas tą laimę atimdavo. O Pedžio meilė jai tokia pat stipri ir neišraunama, kaip ir jos meilė Frenkui; tačiau po to vakaro klebonijoje Frenkas nebegali būti jam atpirkimo ožys.

Tad jis pasakė:

— Ką gi, Fija, jei tu manai, kad geriau nepalaikyti su juo ryšio, nevažiuosim. Vis dėlto norėčiau žinoti, kaip jam ten, ir padaryti visa, ką galima jo labui padaryti. Ką sakytum, jeigu parašyčiau kunigui de Brikasarui ir paprašyčiau jį pasirūpinti Frenku?

Akys neatgijo, bet skruostai kiek parausvėjo.

— Taip, Pedi, parašyk. Tiktai įspėk, kad nesakytų Frenkui, jog mes sužinojom. Gal Frenkui tikrai bus lengviau, jei manys, kad nežinom.

Per kelias dienas Fiona beveik atgavo ankstesnę energiją ir visą laiką buvo užsiėmusi didžiajame name. Ji buvo tyki ir rami, bet dabar jos ramybė vėl turėjo ankstesnio griežtumo, tik ne tokio niūraus. Atrodė, jai labiau rūpėjo naujieji namai — kokie jie galiausiai bus, negu jos šeimos gerovė. Gal manė, kad dvasinės paramos jiems nereikia, o buityje juos prižiūri ponia Smit ir abi tarnaitės.

Tačiau žinia apie baisią Frenko nelaimę sukrėtė visus. Vyresnieji sūnūs labai sielojosi dėl motinos, nemiegodavo naktimis, prisimindami jos veidą tą siaubingą akimirką. Mylėjo ją, o kai per pastarąsias kelias jos pagyvėjimo savaites pamatė kitokią, tai dabar nebegalėjo pamiršti ir karštai troško sugrąžinti aną trumpai šmėstelėjusį pavidalą. Lig tol jų gyvenimo ašis buvo tėvas, bet dabar greta jo atsistojo ir motina. Jie buvo jai itin švelnūs, rūpestingi, nors ji į viską žiūrėjo abejingai. Visi vyrai, pradedant Pedžiu ir baigiant Stiuartu, sutarė: tegu Fiona gyvena kaip nori, ir reikalavo, kad visi prie to prisidėtų. Niekas neturi vėl jos nuskriausti ar įskaudinti. Kai Pedis padovanojo perlus, ji padėkojo trumpai, paprastai ir apžiūrėjo be džiaugsmo, nė kiek nesusidomėjusi, bet kiekvienas pagalvojo, kad būtų reagavusi visai kitaip, jei ne Frenkas.

Jei nebūtų atsikėlę į didįjį namą, vargšei Megei būtų buvę kur kas sunkiau, nes tėvas ir vyresnieji broliai, nors ir neįsileido jos į grynai vyrišką „mamos gynimo” draugiją (gal nujausdami, kad nelabai norės prisidėti), vis dėlto manė, jog ji turi perimti visus darbus, kurie Fionai buvo aiškiai nemalonūs. Dabar tą naštą Megei padėjo nešti ponia Smit ir abi tarnaitės. Nemaloniausia Fionai buvo rūpintis mažaisiais sūneliais, bet juos, Džimsą ir Petsį, ėmėsi globoti ponia Smit, ir taip karštai, kad Megei jos visai nebuvo ko užjausti — ekonomė tik džiaugėsi, kad dvynukai pagaliau atiteko jai. Megė irgi sielojosi dėl motinos, tik anaiptol ne taip labai kaip vyrai, nes jautėsi skaudžiai užgauta; ji turėjo stiprų motinystės instinktą, ir tai, kad Fija darėsi vis abejingesnė Džimsui ir Petsiui, labai ją žeidė. Kai aš turėsiu vaikų, galvojo ji sau, nieku gyvu nemylėsiu vieno kurio labiau už kitus.

Didžiajame name tikrai viskas buvo kitaip. Iš pradžių visiems atrodė keista, kad turi atskirus miegamuosius, o Fijai ir Megei — kad nebereikia dirbti jokių darbų. Minė, Ketė ir ponia Smit pasiskirstydavo tarpusavy viską — skalbimą, lyginimą ir namų tvarkymą, ir jas imdavo siaubas, jei kas pasisiūlydavo padėti. O klajūnai, kurie eidavo vieni po kitų, už sotų valgį ir nedidelį atlyginimą padarydavo visokius kitus darbus: skaldė malkas, lesino vištas, šėrė kiaules, melžė, padėjo senajam Tomui prižiūrėti gražiuosius gėlynus, iš pagrindų apsišvarinti. Pedis susirašinėjo su kunigu Ralfu.

Merės turtas duoda per metus apie keturis milijonus svarų pajamų, kadangi „Mitchar Limited” yra akcinė bendrovė ir jos kapitalai įdėti daugiausia į plieną, laivus ir kasyklas, — rašė kunigas Ralfas. — Taigi mano paskirta jums suma — tai tik lašelis Merės Karson milijonų jūroje ir nesudaro net dešimtosios dalies iš Drohedos kasmet gaunamo pelno. Ir dėl blogų metų nesijaudinkite. Drohedos ūkis turi tiek pajamų, kad jei prireiktų, iki amžiaus galo galėčiau mokėti jums vien iš procentų. Visa, kas jums mokama, yra jūsų uždirbta, ir „Mitchar Limited” nė kiek nenukenčia. Jūs gaunat savo ūkio pinigus, ne kompanijos. Tiktai nuolatos tvarkykite sąskaitų knygas, kad tikrintojai žinotų, kokia ten iš tikrųjų padėtis, daugiau nieko iš jūsų nereikalauju.

Gavęs kaip tik šitą laišką, Pedis vieną vakarą, kai visi buvo namie, gražiojoje svetainėje sušaukė pasitarimą. Ant romėniškos nosies užsidėjęs akinius plieniniais rėmeliais, jis sėdėjo dideliame kreminiame krėsle, patogiai užsikėlęs kojas ant tokios pat otomanės, jo pypkė smilko Voterfordo stiliaus peleninėje.

— Kaip čia malonu, — nusišypsojo jis, su pasitenkinimu dairydamasis. — Manau, mes turime padėkoti mamai už tokį kambarį, ar ne, berniukai?

„Berniukai” pritariamai sumurmėjo; Fija, sėdinti buvusiame Merės Karson didžiajame krėsle, dabar aptrauktame kreminiu muaru, linktelėjo galvą. Megė buvo susiraičiusi ant otomanės, kur jai labiau patiko negu krėsle, ir atkakliai laikė nudūrusi akis į adomą kojinę.

— Kunigas de Brikasaras viską sutvarkė — jis labai dosnus žmogus, — kalbėjo toliau Pedis. — Septynis tūkstančius svarų padėjo į banką mano vardu, ir visiems, įnešęs po du tūkstančius, atidarė sąskaitas. Man, kaip ūkio prižiūrėtojui, bus mokama keturi tūkstančiai svarų per metus, Bobui, kaip mano padėjėjui, trys tūkstančiai. Vaikinai, kurie dirba, — Džekas, Hiujis ir Stju — gaus po du tūkstančius, o mažieji, kol užaugs ir apsispręs, ką veiks toliau, gaus po tūkstantį.

Kai Džimsas su Petsiu užaugs, jiems garantuojamos, kaip ir visiems, dirbantiems Drohedoje, tokio pat dydžio metinės pajamos, net jei jie ir nenorėtų čia dirbti. Kai jiems sueis dvylika metų, bus pasiųsti į Rivervju koledžą Sidnėjuje ir mokysis bei bus išlaikomi Drohedos sąskaita.

Mama kasmet turės viena sau po du tūkstančius svarų, taip pat ir Megė. Namų reikalams skiriama penki tūkstančiai, tiktai nesuprantu, kodėl kunigas de Brikasaras mano, kad mums reikia tiek daug. Sako, jei kartais panorėtume viską iš pagrindų pakeisti. Gavau jo nurodymus, kiek mokėti poniai Smit, Minei, Ketei ir Tomui, ir turiu pasakyti, kad jis tikrai dosnus. Kiek mokėti kitiems, nuspręsiu aš pats. Bet pirmiausia, kaip prižiūrėtojas, aš nusprendžiau priimti dar bent šešis avininkus, kad darbas eitų kaip pridera. Tokiam dideliam ūkiui aiškiai per mažai žmonių.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x