Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Aš dėkoju likimui už Merę, — švelniai ištarė Pedis. — Jei ne ji, mes dar tebesiplūktume Naujojoj Zelandijoj, vos sudurdami galus.

Eidamas iš svetainės, Pedis sulaikė kunigą Ralfą ir ištiesė jam ranką, apstulbindamas valgomojo tarpduryje susigrūdusius laidotuvininkus.

— Dvasiškas tėve, prašom nemanyti, kad mes turim kokių negerų jausmų. Merė niekam nesidavė įkalbama — nei kunigui, nei broliui ar vyrui. Patikėkit manim, ji darė tik tai, ką pati norėjo.

Jūs buvot jai labai geras, ir mums buvot labai geras. Niekada to neužmiršim.

Kaltė. Našta. Nedaug trūko, kad kunigas Ralfas nebūtų paėmęs tos pajuodusios gumbuotos rankos, bet nugalėjo kardinoliškas protas; jis karštligiškai sugriebė ją ir nusišypsojo skausminga šypsena.

— Dėkui jums, Pedi. Galite būti ramus, aš pasirūpinsiu, kad jums niekada nieko netrūktų.

Tą pačią savaitę jis išvyko, daugiau nebeatsilankęs Drohedoje. Keletą dienų tvarkėsi savo nedidelį turtą ir apvažiavo visus ūkius apygardoje, kur gyveno katalikų šeimos, išskyrus Drohedą. Į Džilio parapiją buvo paskirtas Velso kunigas Votkinas Tomas, o kunigas Ralfas de Brikasaras tapo arkivyskupo Klunio Darko asmeniniu sekretorium. Bet darbo jam buvo nedaug, jis turėjo du jaunesniuosius sekretorius. Daugiausia laiko praleisdavo aiškindamasis, kokį ir kokio dydžio turtą turėjo Merė Karson, ir perimdamas jį valdyti Bažnyčios vardu.

III

1929—1932

PEDIS

8

Atėjo Naujieji metai su kasmetiniu pokyliu Radna Haniše pas Engų Makviną, o Klieriai vis dar nebuvo persikraustę į didįjį namą. Juk nesusidėsi per vieną vakarą daiktų ir rakandų, kurie susikaupė daugiau kaip per septynerius metus, be to, Fiona pareiškė, kad pirmiausia reikia sutvarkyti bent svetainę. Nė vienas neskubėjo persikelti, nors jau iš anksto džiaugėsi. Kai kuriais atžvilgiais ir didžiajame name bus taip pat: ten nėra elektros ir pilna musių. Bet vasarą ten būdavo bent dvidešimčia laipsnių vėsiau negu lauke — dėl to, kad mūrinės sienos storos ir eukaliptai užstoja stogą nuo saulės. Be to, ten buvo tokia prabanga kaip priestatas su vonia, kur visą žiemą vamzdžiais nuo didžiulės viryklės iš greta stovinčios virtuvės tekėdavo karštas vanduo, ir buvo jis vien lietaus. Maudytis vonioje ar po dušu buvo galima tik šiame dideliame statinyje su dešimčia atskirų kabinų, tačiau ir didžiajame name, ir visuose aplinkiniuose mažesniuose klozetai buvo viduje, — negirdėtas turtingumo ženklas, ir pavydūs Džilio miestelėnai kalbėjo, kad tai jau sibaritizmas. Išskyrus „Imperijos” viešbutį, dvi smukles, katalikų kleboniją ir vienuolyną, visoje Džilenbouno apygardoje išvietės buvo lauke. Ir tik Drohedoje buvo kitaip, nes Droheda turėjo daugybę cisternų lietaus vandeniui ir stogų, kuriais jis nutekėdavo. Tvarka buvo griežta — neeikvoti vandens be reikalo, negailėti karbolio. Bet po paprastų duobių tai buvo tikras rojus.

Dar gruodžio pradžioje kunigas Ralfas atsiuntė Pedžiui penkių tūkstančių svarų čekį einamosioms išlaidoms, kaip rašė laiške; aiktelėjęs iš apstulbimo Pedis padavė jį žmonai.

— Kažin ar būčiau tiek uždirbęs per visą gyvenimą, — pasakė jis.

— Ką man su juo daryti? — suglumusi paklausė Fiona, žvelgdama į čekį, paskui pakėlė į vyrą sužibusias akis. — Pinigai, Pedi! Pagaliau mes turim pinigų, supranti? Ir čia ne tie tetos Merės trylika milijonų, kuriuos sunku įsivaizduoti per daugumą. O šitie pinigai tikri! Ką mes su jais darysim?

— Leisim, — paprastai atsakė Pedis. — Argi nereikia tau ir vaikams vieno kito naujo drabužio? O gal norėtum nusipirkti naujų baldų didžiajam namui? Daugiau nežinau, ko mums galėtų reikėti.

— Ir aš nežinau, kaip kvaila, ar ne? — Fiona pakilo nuo pusryčių stalo, valdingai pamojo dukrai. — Eime, Mege, pasižiūrėsim didžiojo namo.

Nors nuo tos košmariškos savaitės, kai mirė Merė Karson, praėjo dar trys, nė vienas iš Klierių nebuvo nė priartėjęs prie didžiojo namo. Bet dabartinis Fionos apsilankymas atsvėrė visą jų ankstesnį atbulumą. Lydima ponios Smit, Minės ir Ketės, ji žygiavo iš vieno kambario į kitą, ir Megė dar buvo nemačiusi jos tokios pagyvėjusios. Ji be perstojo pati sau bambėjo — šitai siaubinga, tai — tiesiog baisu, nejau Merė visai nematė spalvų, nejau visai neturėjo skonio?

Ilgiausiai Fiona išbuvo svetainėje ir apžiūrėjo ją žinovės žvilgsniu. Šis kambarys buvo keturiasdešimties pėdų ilgio, trisdešimties pločio, penkiolikos aukščio — mažesnis tik už saloną. Ir keistai čia buvo susipynęs grožis ir bjaurumas, — sienos, nudažytos kremine spalva, buvo pageltusios ir nebeišryškino nuostabių lubų lipdinių ir raižytų sienų plokščių. Didžiuliai nuo lubų iki grindų langai, einantys be tarpų per visą keturiasdešimties pėdų verandos sieną, buvo uždengti sunkiu rudu aksomu, temdančiu kambarį, kuriame stovėjo bjaurūs rudi krėslai, du nuostabūs malachito suoleliai ir du ne prastesni Florencijos marmuro suoleliai, masyvus židinys iš gelsvo marmuro su rožinėmis gyslelėmis. Ant išblizgintų tiko grindų — tiesiai kaip su liniuote patiesti trys Obiusono kilimai, šešių pėdų ilgio Voterfordo sietynas pritrauktas iki pat palubės, o grandinė apvyniota aplinkui.

— Reikia jus pagirti, ponia Smit, — pareiškė Fija. — Viskas čia tiesiog baisu, bet užlaikoma labai švariai. Duosiu šį tą vertesnio jūsų priežiūrai. Neįkainojami suoleliai, o jokio fono jiems pabrėžti — gėda! Kai tik pamačiau šį kambarį, tai visą laiką troškau padaryti jį tokį gražų, kad kiekvienas įėjęs susižavėtų, ir tokį jaukų, kad nesinorėtų išeiti.

Merės Karson rašomasis stalas — ant jo stovėjo telefonas — buvo tikra Viktorijos laikų pabaisa; Fija priėjusi niekinamai brūkštelėjo per tamsų medį.

— Čia puikiausiai tiks mano sekreteras, — tarė ji. — Nuo šito kambario ir pradėsiu, ir tik tada, kai jis bus gatavas, atsikelsim nuo upelio. Tada turėsim bent jau vieną kambarį, kur galėsim susiėję pabūti ir kur niekas neslėgs.

Ji atsisėdo prie stalo ir nukėlė telefono ragelį. Duktė ir tarnaitės sutrikusios stovėjo krūvoje, o ji ėmėsi traukti Harį Gofą į didelės veiklos sūkurį. „Marko Foizo” firma tegu išsiusianti vakariniu paštu medžiagų pavyzdžius; „Noko ir Kerbio” firma— dažų pavyzdžius; „Broliai Greisai” — sienų apmušalų pavyzdžius; tokios ir tokios Sidnėjaus parduotuvės tegu atsiunčia specialiai jai sudarytus katalogus su turimų baldų aprašymu. Juoko pilnu balsu Haris užgarantavo surasiąs išmaningą baldų apmušėją ir dažytojų, galėsiančių skrupulingai atlikti darbą, kokio reikalauja Fija. Šaunuolė ponia Klieri! Merės Karson tuose namuose neliks nė padujų!

Baigusi kalbėti telefonu, ji paliepė tuoj pat nukabinti rudąsias aksomo užuolaidas. Išlaidumo siautuliui užėjus, jos atsidūrė šlamšto krūvoje, ir Fija, viskam komanduojanti, pati jas uždegė.

— Mums jų nereikia, — pareiškė ji, — o Džilenbouno vargšams taip pat neketinu jų primesti.

— Taip, mama, — apstulbusi tarė Megė.

— Užuolaidų visai nebus, — pareiškė Fija, nė kiek nesijaudindama, kad žiauriai laužo to meto madą. — Veranda tokia plati, kad saulė tiesiai neįeis, tai kam tų užuolaidų? Aš noriu, kad šitas kambarys būtų matomas.

Buvo atgabentos medžiagos, atvažiavo dažytojai, apmušėjas; Megei ir Ketei buvo paliepta užlipus ant kopėtėlių išblizginti langų viršų, o ponia Smit ir Minė dorojo apačią; Fija vaikštinėjo aplink, viską stebėdama akyla akim.

Iki sausio vidurio viskas buvo užbaigta, ir bendrų telefono linijų dėka naujiena pasklido po apylinkę. Ponia Klieri pavertusi Drohedos svetainę rūmų sale, tai ar nebūtų tiesiog paprastas mandagumo parodymas, jei ponia Houpton su ponia King ir ponia O’Rok apsilankytų pas ją ir pasveikintų su įkurtuvėmis?