Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— O man sunkiau nei bet kada gyvenime. Ir jokios paguodos. Tu bent turi šeimą.

— Jūs turite Dievą.

— Gerai pasakei, Mege! Tu iš tikrųjų daraisi suaugusi.

Bet atkakliai, moteriškai ji dabar grįžo prie klausimo, kurio nebuvo kaip paklausti, kol juodu jojo tas tris mylias. Jis išvažiuoja, bus taip sunku be jo, bet klausimas vis tiek labai svarbus.

— Dvasiškas tėve, kai buvom arklidėje, jūs pasakėt: „Rožės pelenai”. Ar turėjot omeny mano suknelės spalvą?

— Gal iš dalies ir taip. Bet iš tikrųjų ką kita.

— Ką?

— Tu nesuprasi, mano Mege. Turėjau omeny, kad miršta mintis, kuri neturėjo teisės gimti, juo labiau būti puoselėjama.

— Nėra nieko pasaulyje, kas neturėtų teisės gimti, net mintis.

Jis pažvelgė atidžiau, pasukęs galvą.

— Tu žinai, apie ką aš kalbu, ar ne?

— Turbūt žinau.

— Ne visa, kas gimsta, yra gera, Mege.

— Taip. Bet jei gimė, vadinasi, turi gyventi.

— Tu ginčijies kaip jėzuitas. Kiekgi tau metų?

— Po mėnesio septyniolika, dvasiškas tėve.

— Ir visi septyniolika tau buvo grynas vargas. Ką gi, sunkumai sendina ne pagal metus. Apie ką galvoji, Mege, kai turi kada galvoti?

— O, apie Džimsą ir Petsį, apie kitus brolius, apie tėtę ir mamą, Helą ir tetulę Merę. Kartais apie tai, kaip auginsiu vaikus. Labai norėčiau vaikų. Ir apie jodinėjimą, apie avis. Apie visa tai, ką išgirstu kalbant vyrus. Orą, lietų, daržą, vištas, apie tai, ką dirbsiu rytoj.

— Ar svajoji apie vyrą?

— Ne, bet tiktai reikės jo, jei norėsiu auginti vaikus. Negerai, kai mažiukas neturi tėvo.

Nors ir gėlė širdį, jis nusišypsojo; kaip keistai joje sumišęs neišmanymas ir dorumas. Staiga pasisuko, suėmė jai už smakro, įsižiūrėjo į veidą. Ką daryti, kaip pasakyti?

— Mege, neseniai aš supratau vieną dalyką, kurį turėjau žinoti anksčiau. Kai pasakojai, apie ką galvoji, sakei ne visai tiesą, ką?

— Aš... — pradėjo ji ir nutilo.

— Tu nepasakei, kad galvoji apie mane, teisybė? Jei nesijaustum nusikalstami, būtum paminėjusi mane kartu su savo tėvu. Man regis, gal ir gerai, kad išvažiuoju. Tu per didelė, kad įsimylėtum kaip mokinukė, bet ir ne visai suaugusi, tik septyniolikos, ar ne? Man patinka, kad tu nedaug išmanai apie gyvenimą, bet žinau, koks kankinantis gali būti vaikiškas įsimylėjimas; aš ir pats tokių metų gana prisikamavau.

Ji buvo beprabylanti, bet tik nuleido sublizgusias nuo ašarų akis ir truktelėjo galvą, kad jis paleistų.

— Paklausyk, Mege, tai tik toks laikotarpis, gairė tavo kelyje į subrendimą. Kai subręsi, sutiksi vyriškį, skirtą būti tavo vyru, ir tada tau labiausiai rūpės, kaip tvarkytis gyvenime, nebebus kada apie mane galvoti, prisiminsi mane tik kaip seną draugą, kuris padėjo ištverti augimo kančias. Ir neįprask svajoti apie mane, žiūrėti į mane romantiškai. Aš niekada negalėsiu laikyti tavęs tuo, kuo laikys tave vyras. Šituo atžvilgiu aš apie tave visai negalvoju, ar supranti, Mege? Kai sakau, kad myliu tave, tai nereiškia, kad myliu kaip vyriškis. Aš esu ne vyriškis, aš kunigas. Todėl nekvaršink sau galvos svajonėmis apie mane. Aš išvykstu ir labai abejoju, ar turėsiu kada laiko atvažiuoti čia, kad ir neilgam.

Jos pečiai buvo žemai nuleisti, tartum našta būtų buvusi labai sunki, bet ji pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai jam į veidą.

— Nesijaudinkit, aš nekvaršinsiu sau galvos svajonėmis apie jus. Žinau, jūs — kunigas.

— Be to, aš nemanau, kad būčiau nuėjęs ne pagal pašaukimą. Jis patenkina man reikmę, kurios negalėtų patenkinti nė vienas žmogus, net tu.

— Žinau. Tai matyti, kai jūs aukojat mišias. Jūs tada toks galingas. Turbūt jaučiatės tada kaip Viešpats Dievas.

— Bažnyčioje aš girdžiu kiekvieną, nors gniaužiamą, atodūsį, Mege! Dienai slenkant į vakarą aš mirštu, o kas rytą, aukodamas mišias, atgimstu iš naujo. Bet kodėl jaučiu savo galią kiekvienai būtybei bažnyčioje — ar todėl, kad esu išrinktas sielų ganytojas, ar dėl to, kad girdžiu, kaip žmonės pagarbiai ir baimingai sulaiko kvapą?

— Argi svarbu dėl ko? Jaučiat, ir to gana.

— Tau gal ir nesvarbu, bet man svarbu. Aš nežinau. Nežinau.

Bet Megė nukreipė kalbą į jai rūpimus dalykus.

— Neišmanau, kaip gyvensiu be jūsų, dvasiškas tėve. Pirma Frenkas, dabar jūs. Su Helu kažkaip kitaip, žinau, kad jis miręs ir niekaip negali grįžti. Bet jūs ir Frenkas gyvi! Aš visada galvosiu, kaip jūs ten, ką veikiat, ar viskas gerai, ar negalėčiau kuo nors padėti. Juk man reikės net spėlioti, ar jūs gyvas, tiesa?

— Man bus taip pat, Mege, ir manau, kad Frenkui irgi.

— Ne. Frenkas mus užmiršo... Ir jūs užmiršit.

— Tavęs, Mege, aš neužmiršiu, kol gyvas. Ir bausmė man bus tai, kad gyvensiu ilgai, labai ilgai. — Jis pakilo, paėmęs už rankos, padėjo jai atsistoti, paskui laisvai, meiliai ją apkabino. — Ką gi, atsisveikinsim, Mege. Vieni du daugiau nesusitiksim.

— Jei jūs nebūtumėt kunigas, ar vestumėt mane, dvasiškas tėve?

— Nevadink manęs visą laiką dvasišku tėvu. Mano vardas Ralfas.

Bet tai nebuvo atsakymas į jos klausimą.

Nors ir laikė ją apkabinęs, bučiuoti neketino. Pakelto į jį veido beveik nebuvo matyti, nes mėnulis nusileido ir buvo labai tamsu. Prie krūtinės jis jautė jos nedideles smailias krūtis, keistas, jaudinantis pojūtis. Dar keisčiau jis pasijuto, kai ji natūraliai, tartum seniai būtų įpratusi prie vyro glėbio, pakėlė rankas ir tvirtai apkabino jį už kaklo.

Niekada nebuvo bučiavęs moters kaip mylimasis, nenorėjo to ir dabar; Megė turbūt taip pat nenori, pagalvojo jis. Šiltas bučinys į skruostą, trumpas glustelėjimas — taip ji atsisveikintų su tėvu, jei jam reikėtų išvažiuoti. Megė jautri ir išdidi, jis tikriausiai labai ją įžeidė, taip šaltakraujiškai atskleidęs slapčiausias jos svajones. Be jokios abejonės, ji trokšta atsisveikinti kuo greičiau, kaip ir jis. Ar paguostų ją žinojimas, kad jo skausmas daug didesnis nei jos? Kai kunigas Ralfas palenkė galvą, norėdamas pabučiuoti į skruostą, ji pasistiebė ir greičiau visai atsitiktinai, ne dėl to, kad būtų stengusis, palietė lūpomis jo lūpas. Jis atšlijo atgal tartum paragavęs nuodų, paskui susigriebęs palenkė galvą, norėjo kažką pasakyti į tas švelnias suspaustas lūpas, ir mėgindamos atsakyti jos prasivėrė. Ji tartum neteko kūno, išsilydė, tapo šilta tirpstančia tamsa, viena ranka jis buvo apglėbęs ją per liemenį, o antrąja, suėmęs už pakaušio, pirštus panėręs į plaukus, laikė prispaudęs jos veidą prie savojo lyg išsigandęs, kad neteks jos tuoj pat, šią akimirką, dar nespėjęs suvokti, įsisąmoninti, kas yra ta neįtikėtina esybė — Megė. Megė ir kartu ne Megė, tokia nesuprantama, nepažįstama, nes jo Megė nebuvo moteris, jis nejautė joje moters, ji negalėjo būti jam moteris. Taip kaip ir jis negalėjo būti jai vyras.

Ta mintis išsklaidė užplūdusius jį jausmus; jis atplėšė jos rankas nuo savo kaklo, atstūmė ją ir stengėsi tamsoje pamatyti jos veidą. Bet Megės galva buvo nuleista, ji nežiūrėjo į jį.

— Laikas grįžti, Mege, — pasakė jis.

Nesakydama nė žodžio, ji pasuko prie arklio, užsėdo ir ėmė laukti jo; paprastai jis jos laukdavo.

Kunigas Ralfas neklydo. Tuo metų laiku Droheda skendėjo rožėse, ir namas dabar buvo grūste jų prigrūstas. Iki aštuntos ryto vargu ar bent vienas žiedas liko ant krūmo. Neilgai trukus po to, kai buvo nuskinta paskutinė rožė, ėmė rinktis laidotuvininkai; nedideliame valgomajame buvo paruošti lengvi pusryčiai — kava ir šviežios, tik iš krosnies bandelės su sviestu. Po to, kai Merės Karson palaikai bus nunešti į kapų rūsį, bus patiekti sotesni pietūs, kad laidotuvininkai kaip reikiant pasistiprintų prieš ilgą kelionę namo. Naujiena jau buvo visus apėjusi, gandai Džilyje sklinda žaibiškai, padeda tam ir bendra keliems abonentams telefono linija. Lūpos, tardamos įprastinius tokia proga žodžius, ironiškai šypsojo, o žvilgsniai ir protai svarstė, darė išvadas.