Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Viena jo sielos pusė negalėjo šįvakar jos pakęsti — trumpų plaukų, dailios suknelės, elegantiškų atlasinių peleninės rožės spalvos kurpaičių dviejų colių kulniukais; ji ir taip jau aukštoka, figūra darosi labai moteriška. O kita pusė baisiausiai didžiavosi tuo, kad ji užtemdė visas čia esančias merginas. Panelės Karmaikl bruožai aristokratiški, bet jai trūksta to savotiško auksinio plaukų spindesio; panelė King turi nuostabias šviesias kasas, tačiau jos kūnas ne toks lankstus; panelės Makeil figūra tiesiog stulbinanti, tačiau veidas tartum arklio, besistengiančio per vielinę tvorą pasiekti obuolį. Ir galų gale jį apėmė nusivylimas, skausmingas troškimas atsukti laiką atgal. Nereikėjo jam užaugusios Megės, reikėjo mergytės, su kuria galima elgtis kaip su labai branginamu vaikeliu. Jis šyptelėjo, tų minčių atspindį išvydęs Pedžio veide. Kokia palaima būtų nors kartą gyvenime parodyti savo jausmus! Tačiau įprotis, įgūdis ir atsargumas buvo jau gerte įsigėrę į kūną ir kraują.

Vakarui slenkant, šokiai darėsi vis labiau nevaržomi, buvo geriamas jau nebe šampanas ir viskis, o romas ir alus, ir viskas pasidarė panašiau į suėjimą pasibaigus avikirpiui. Apie antrą valandą nakties tas pokylis nuo įprastinių itin demokratiškų Džilio apygardos pasilinksminimų besiskyrė nebent tuo, kad čia nebuvo nė vieno avininko ar darbininkės.

Pedis ir Fiona tebebuvo ant kojų, o Bobas ir Džekas su Mege išėjo lygiai dvyliktą. Tėvai buvo taip įsilinksminę, kad to nė nepastebėjo. Vaikai šokti nemokėjo, o jie juk mokėjo, na ir šoko, daugiausia abu; viską stebinčiam kunigui Ralfui staiga pasirodė, jog jie labai tinka vienas kitam, galbūt todėl, kad jiems retai kada pasitaikydavo proga pailsėti ir pasilinksminti dviese. Jis neprisiminė, kad būtų matęs juos vienus, nuolatos aplinkui sukinėdavosi vaikai, geriausiu atveju kuris nors vienas iš jų, ir kunigas Ralfas pagalvojo, kad didelėse šeimose tėvams nelengva, jie niekad neištaiko pasilikti vieni, nebent miegamajame, o tada, suprantama, rūpi nebe kalbos, bet visai kas kita. Pedis visada būdavo linksmas ir smagus, bet tą vakarą ir Fija tiesiog švytėte švytėjo, ir, kai Pedis padorumo dėlei pakviesdavo šokti kurio nors svečio žmoną, jai partnerių buvo užtektinai, nors daug gerokai jaunesnių už ją moterų sėdėjo ramstydamos sienas ir niekas nesiveržė jų šokdinti.

Beje, kunigui Ralfui nebuvo labai kada stebėti Klierius. Pamatęs, kad Megė išėjo, ir pasijutęs bent dešimčia metų jaunesnis, jis gyte atgijo ir apstulbino panelę Houpton, panelę Makeil, panelę Gordon ir panelę O’Mara sušokęs — tiesiog nuostabiai — „blek botomą” su panele Karmaikl. Bet paskui ėmė iš eilės šokdinti visas laisvas tuo kartu merginas, net vargšę anaiptol nepasižyminčią grožiu panelę Pju, ir kadangi tuo metu visi buvo kaip reikiant atsipalaidavę ir kuo palankiausiai nusiteikę kitų atžvilgiu, niekas kunigo nė truputėlio už tai nesmerkė. Anaiptol — visi susižavėję kalbėjo, koks jis malonus ir smagus. Niekas negalėjo pasakyti, kad jo duktė negavo pašokti su kunigu de Brikasaru. Aišku savaime, jei pokylis būtų buvęs oficialus, jis nebūtų sau to leidęs, o vis dėlto kaip malonu matyti tokį puikų žmogų bent kartą gyvenime iš širdies besilinksminant.

Trečią nakties Merė Karson pakilo ir nusižiovavo.

— Ne, ne, šventė tęsiasi! Jei aš pavargau — o aš iš tikrųjų pavargau — galiu eiti gulti, tuojau taip ir padarysiu. Bet gėrimų ir užkandos iki valiai, orkestras tam ir nusamdytas, kad grotų, kol tik kas norės šokti, o jei trupučiuką ir girdėsiu šurmuliuojant, mane tai tiktai greičiau užliūliuos. Dvasiškas tėve, gal padėtumėt man užlipti į viršų?

Išėjusi iš salono, ji nepasuko prie didingų laiptų, bet sunkiai parimusi ant kunigo rankos nusivedė jį į savo svetainę. Durys buvo užrakintos; Merė Karson, padavusi jam raktą, palaukė, kol atrakins, paskui pirma jo įėjo į kambarį.

— Geras buvo pokylis, Mere, — pasakė jis.

— Man paskutinis.

— Nekalbėkite taip, brangioji.

— Kodėl gi ne? Man nusibodo gyventi, Ralfai, ir aš nebegyvensiu. — Jos šaltos akys žvelgė su pašaipa. — Jūs netikit? Jau daugiau kaip septyniasdešimt metų aš darau tik tai, ką noriu ir kada noriu, ir jei mirtis tariasi, kad ji viena tegali paskirti mano paskutinę valandą, ji labai klysta. Aš numirsiu, kada pati panorėsiu, ir tai nebus jokia savižudybė. Tik mūsų troškimas gyventi mus čia laiko, Ralfai; o kai iš tikrųjų panori viską baigti, tai nėra sunku. Aš pavargau ir noriu viską baigti. Tai labai paprasta.

Jis irgi buvo pavargęs — nepasakysi, kad nuo gyvenimo, o nuo tos amžinos santūrumo kaukės, nuo klimato, dėl to, kad neturėjo draugų, bendrų interesų, pavargęs nuo savęs. Kambary blausiai švietė aukšta žibalinė lempa neįkainojamu rubininio stiklo gaubtu, ir nuo skaidrių raudonų šešėlių atkaklūs Merės Karson bruožai atrodė visai šėtoniški. Kunigui Ralfui maudė nugarą ir kojas — seniai nebuvo tiek šokęs, bet jis ir didžiavosi, kad neatsilieka nuo paskutinės mados. Jau trisdešimt penkerių, provincijos kunigėlis, ką gi jis reiškia Bažnyčios hierarchijoje? Viską baigė dar nepradėjęs. Ak, jaunystės svajos! Ir jaunuolio kalbų neatsargumas, jauno būdo karštumas. Jis buvo per silpnas išbandymams. Bet daugiau tos klaidos nebedarys. Niekada, nieku gyvu...

Jis neramiai sukrutėjo, atsiduso; kam dar apie tai galvoti? Proga nesikartoja. Metas pažvelgti tiesai į akis, metas liautis tikėtis ir svajoti.

— Prisimenate, Ralfai, aš jums esu sakiusi, kad įveiksiu jus, nugalėsiu jūsų paties ginklu?

Senas sausas balsas pertraukė nuovargio sukeltas jo mintis. Jis pažvelgė į Merę Karson ir nusišypsojo.

— Brangioji Mere, aš niekad nepamirštu, ką jūs sakote. Nežinau, ką būčiau daręs be jūsų šiuos paskutinius septynerius metus. Jūsų sąmojis, jūsų klasta, jūsų nuovokumas...

— Jei būčiau jaunesnė, įveikčiau jus kitu būdu, Ralfai. Jūs nesuprasit, kaip aš norėjau nusimesti bent trisdešimt savo gyvenimo metų. Jei prisistatytų velnias ir pasiūlytų jaunystę mainais už sielą, sutikčiau bematant ir nė kiek nesigailėčiau, kam padariau tą sandėrį, kaip tas senas kvailys Faustas. Bet velnio nėra. Žinot, niekaip negaliu įtikėti Dievą ar velnią. Nė karto negavau nė kruopelytės įrodymo, kad jie egzistuoja. O jūs?

— Ir aš negavau. Bet įsitikinimas remiasi ne egzistavimo įrodymais, Mere. Jis remiasi tikėjimu, o tikėjimas — tai Bažnyčios prabavimo akmuo. Be tikėjimo nėra nieko.

— Trumpalaikė doktrina.

— Galimas daiktas. Mano manymu, tikėjimas žmogui yra įgimtas. Man, prisipažįstu, tai nuolatinė kova su savimi, bet aš niekada nesiliausiu kovojęs.

— Norėčiau jus sutriuškinti.

Jo mėlynos akys juokėsi, nuo lempos šviesos jos atrodė pilkos.

— O, mano brangioji Mere! Žinau.

— Bet ar žinot kodėl?

Pritykino artyn didžiulis švelnumas, beveik įsigavo į širdį, bet jis stipriai pasipriešino.

— Žinau, Mere, ir patikėkit, man labai gaila.

— Kiek moterų jus mylėjo, neskaitant motinos?

— Kas žino, ar mylėjo mane motina. Galų gale ji ėmė manęs nekęsti. Beveik visos moterys manęs nekenčia. Mano vardas turėjo būti Ipolitas.

— Oho! Man daug kas paaiškėjo.

— O dėl kitų moterų, turbūt tiktai Megė... Bet ji dar mergytė. Gal nebus perdėta, jei pasakysiu, kad šimtai moterų manęs geidė, bet ar mylėjo?.. Labai tuo abejoju.

— Aš jus mylėjau, — pasakė ji jausmingai.

— Ne, nemylėjot. Tik žiūrėjot į mane kaip į iššūkį savo senatvei, ir tiek. Nes aš primenu tai, ko jūs dėl amžiaus jau nebegalite.