Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Merė Karson ėmė juoktis net linguodama krėsle, nenuleisdama nuo jo akių.

— Nebenorit, Ralfai? Nebenorit būti kardinolas? Na ką gi, aš leisiu jums dar kiek pasikamuoti, bet atpildo diena artėja, neabejokit! Dar ne tuoj ji ateis, gal ne už dvejų ar trejų metų, bet būtinai ateis. Aš kaip šėtonas gundytojas jums pasiūlysiu... bet gana!

Tačiau žinokit, kančios bus pragariškos. Žavingesnio už jus vyriškio nesu mačiusi. Jūs priekaištaujat mums savo grožiu ir niekinat mus už kvailumą. Bet aš priremsiu jus prie sienos jūsų paties silpnybe ir priversiu parsiduoti, kaip parsiduoda kokia išsidažiusi kekšė. Gal abejojat?

Jis atsilošė šypsodamas.

— Neabejoju, kad mėginsite taip padaryti. Bet nemanykite mane pažįstanti taip gerai, kaip jums atrodo.

— Mat kaip? Laikas parodys, Ralfai, tiktai laikas parodys. Aš sena, nieko ir nebeturiu, vien tiktai daug laiko.

— O ką, manot, aš turiu? — paklausė jis. — Daug laiko, Mere, vien tiktai daug laiko. Laiko, dulkių ir musių.

Danguje kaupėsi debesys, ir Pedis pradėjo tikėtis lietaus.

— Bus smėlio audra, — pasakė Merė Karson. — Tokie debesys lietaus neatneša. Dabar ilgai nelis.

Klieriai manė jau patyrę visus nuožmaus Australijos klimato blogumus, bet smėlio audros tose sausrų išdegintose lygumose jie dar nebuvo matę. Netekęs raminančios drėgmės, žemės sausumas ir oro sausumas skaudžiai, net traškėdami, trynėsi vienas į kitą, tas erzinantis trynimasis vis stiprėjo ir turėjo baigtis tik milžinišku susikaupusios energijos išsiveržimu. Dangus nusileido visai žemai ir taip aptemo, kad Fiona turėjo uždegti kambariuose lempas; arkliai arklidėje virpėjo ir šokčiojo nuo menkiausio garso; vištos sutūpė ant laktų ir baimingai pasikišo galvas po sparnais; šunys urzgė ir kandžiojosi; kiaulės liovėsi knaisiojusios atmatų duobėje, įsirausė snukiais į žemę ir bailiai žvilgčiojo šviesiomis akutėmis. Visus, kas tik gyvas, ėmė baimė nuo tų galingų jėgų, susitvenkusių danguje, kur didžiuliai debesys buvo visai prariję saulę ir jau taisėsi jos ugnį išspjauti į žemę.

Iš toli vis greitėjančiais žingsniais žengė griaustinis, žybsneliai horizonte aiškiai nušviesdavo plaukiančias debesų lavinas, virš juodų kaip naktis gelmių putojo ir rangėsi akinamai baltos keteros. Ir pagaliau su staugiančiu vėju, kuris pakėlė aukštyn dulkes ir skaudžiai bloškė jas į akis, ausis ir burnas, prasidėjo audra. Jau nebereikėjo mėginti vaizduotis biblinės Dievo rūstybės — ji juos ištiko. Nuo perkūno trenksmo, tokio įnirtingo, jog atrodė, kad pasaulis byra į gabalus, visi krūpčiojo, bet po kiek laiko apsiprato, išėjo į verandą ir žiūrėjo į tolimas ganyklas anapus upelio. Kas akimirksnį dešimtys didžiulių ugninių šakių perskrosdavo dangų, per debesis, čia užlįsdamos už jų, čia vėl išnirdamos, lėkė virtinės nuodingų liepsnelių, tartum žaisdamos kažkokių fantastinių slėpynių. Žaibo padegti smilko ir rūko pievose stypsantys medžiai, ir Klieriai pagaliau suprato, kodėl šie vieniši ganyklų sargybiniai negyvi.

Orą užliejo klaiki nežemiška šviesa, ir pats oras jau nebebuvo nematomas, jis degė švytėdamas rausva, violetine, geltona sieros liepsna, pasklido kažkoks saldžiai atgrasus kvapas, nenusakomas, visiškai nepažįstamas. Žybsėjo medžiai, rudi Klierių plaukai buvo apsupti liepsnų liežuvių aureolėmis, styrojo pašiurpę rankų plaukeliai. Tai tęsėsi visą popietę, audra labai pamažu traukėsi į rytus, ir tik saulei leidžiantis šitas baisumas baigėsi, bet jie tebebuvo susijaudinę, neramūs, suirzę. Neiškrito nė lašelio lietaus. Tačiau išgyvenę šitokį gamtos siautėjimą ir likę sveiki, jie jautėsi tartum prisikėlę iš numirusių ir ištisą savaitę tik apie tai ir kalbėjo.

— Čia dar ne viskas, — pasakė su nuoboduliu Merė Karson.

Ir iš tikrųjų tai buvo dar ne viskas. Antroji sausa žiema atėjo dar šaltesnė — jie nemanė, kad gali būti tokia šalta žiema be sniego; naktį žemę aptraukdavo storas šerkšnas, šunys drebėdavo susirietę būdose ir nesušaldavo tik todėl, kad būdavo prisiriję kengūrų mėsos bei naminių gyvulių taukų. Per šalčius bent buvo galima pavalgyti jautienos ir kiaulienos vietoj amžinosios avienos. Namuose pleškėjo ugniakurai, ir vyrai, kai tik galėdavo, grįždavo nakvoti, nes naktį ganyklose būdavo labai šalta. Tačiau avikirpiai džiaugėsi — ir darbas greičiau ėjo, ir prakaitavo mažiau. Didžiojoje daržinėje prie kiekvienos darbo vietos ant grindų buvo matyti šviesus ratas — ten penkiasdešimt metų buvo stovėta avikirpių, ir varvantis prakaitas išblukino lentas.

Po paskutiniojo potvynio žolė dar žaliavo, bet jau labai buvo praretėjusi. Diena po dienos dangus buvo apsiniaukęs, oras miglotas, bet lyti nelijo. Vėjas liūdnai kaukė virš ganyklų, varydamas priešais save tartum lietų rudas dulkių paklodes ir kankino žmones vandens vaizdiniais. Jos buvo labai panašios į lietų, tos vėjo nešamos dulkės.

Vaikams nuo nušalimo ant pirštų iššoko pūslės, jie stengėsi nesišypsoti, nes buvo suskeldėjusios lūpos, o kojines nuo kruvinų kulnų ir blauzdų turėdavo lupte nusilupti. Buvo visiškai neįmanoma tam žvarbiam vėjui pučiant gauti kur nors šilumos, juk namai čia pastatyti taip, kad įsileistų kiekvieną atklydusį vėjo pūstelėjimą, o ne sulaikytų jį. Eini gulti lediniam kambary, atsikeli lediniam kambary, kantriai lauki, kol mama šliūkštels kiek karšto vandens iš didžiulio puodo, visada stovinčio ant viryklės, kad prausimasis nebūtų kančia, kai nepataikai danties ant danties.

Vieną dieną mažasis Helas pradėjo kosėti ir švokšti, jam darėsi vis blogiau. Fija sumaišė košelės iš anglių ir uždėjo karštą kompresą ant mažos sunkiai besikilnojančios krūtinytės, bet nuo to nepalengvėjo. Iš pradžių Fija ne itin susirūpino, bet vaikas ėmė taip greit blogėti, kad ji jau nebežinojo, ką daryti, o Megė sėdėjo prie jo grąžydama rankas ir mintyse kartojo ir kartojo „Tėve mūsų” ir „Sveika, Marija”. Kai šeštą valandą parėjo Pedis, vaiko kvėpavimas buvo girdėti net verandoje, lūpelės pamėlynijo.

Pedis tuoj išėjo į didįjį namą, prie telefono, bet gydytojas, gyvenantis už keturiasdešimties mylių, buvo išvažiavęs pas kitą ligonį. Jie uždegė keptuvėje sieros ir laikė Helą virš garų, kad jis iškosėtų iš gerklės lėtai dusinančią plėvelę, bet jo krūtinėje nebuvo jėgų jai išstumti. Vaikas vis tamsiau mėlo, kvėpavimas darėsi konvulsyvus. Megė sėdėjo laikydama jį glėbyje ir meldėsi, o širdį gniaužė skausmas žiūrint, kaip vargšas berniukas kankinasi dėl kiekvieno oro gurkšnio. Iš visų brolių Helas jai buvo brangiausias, ji buvo jam tikra motina. Niekada anksčiau ji taip nenorėjo būti suaugusi, jai atrodė, kad jeigu jau būtų moteris kaip Fija, tai turėtų galios jį išgydyti. Fija negali jo išgydyti todėl, kad Fija jam ne motina. Persigandusi ir sutrikusi Megė glaudė prie savęs dūstantį kūnelį, stengdamasi padėti kvėpuoti.

Jai nė į galvą neatėjo, kad Helas galėtų numirti, net ir tada, kai Fija su Pedžiu, nebežinodami ką daryti, suklupę prie lovos ėmė melstis. Vidurnakti Pedis šiaip taip ištraukė Megei iš rankų nutykusį vaikelį ir švelniai paguldė ant krūvos pagalvių.

Megė staiga atsimerkė; buvo užsnūdusi, nes aprimo, kai Helas nustojo kamuotis.

— Oi, tėte, jam geriau! — pasakė ji.

Pedis papurtė galvą; jis atrodė susitraukęs, pasenęs, lempos šviesoje baltavo šarma plaukuose ir savaitę neskustoje barzdoje.

— Ne, Mege, Helui nėra geriau taip, kaip tu manai, bet jam dabar ramu. Jis nuėjo pas Dievulį, ir jam nebeskauda.

— Tėtė nori pasakyti, kad Helas mirė, — bespalviu balsu ištarė Fija.