Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Ak ne, tėte, ne! Jis negali mirti!

Bet mažiukas, paskendęs pagalvėse, buvo miręs. Megė suprato tai vos pažvelgusi, nors dar nebuvo mačiusi mirties. Ten gulėjo greičiau ne vaikas, o lėlė. Ji atsistojo ir nuėjo pas brolius į virtuvę, kur jie sėdėjo susikūprinę palei ugnį, neramiai laukdami; ponia Smit sėdėjo ant kietos kėdės prie dvynukų lovelės, kuri buvo čia atnešta dėl šilumos.

— Helas mirė, — pasakė Megė.

Stiuartas pakėlė galvą, mintimis sugrįždamas iš kažkur toli.

— Taip geriau, — pasakė jis. — Žinok, tai ramybė. — Kai iš koridoriaus pasirodė Fija, jis pakilo ir priėjo prie jos, bet neprisilietė. — Mama, tu juk pavargai. Eik, atsigulk, aš pakursiu ugnį tavo kambary. Eik, eik, atsigulk.

Fiona tylomis apsigręžė ir nuėjo paskui jį. Bobas išėjo į verandą. Kiti dar kiek pamindžikavo ir nusekė jam įkandin. Pedis nesirodė. Nieko nesakiusi ponia Smit atsivežė vežimėlį iš verandos kampo ir atsargiai paguldė miegančius Džimsą ir Petsį. Pažvelgė į Megę, per skruostus jai ritosi ašaros.

— Mege, aš einu į didįjį namą, ir Džimsą su Petsiu pasiimsiu. Rytą vėl ateisiu, bet mažiukams bus geriau, jei pabus kurį laiką pas mane, Minę ir Ketę. Pasakyk mamai.

Megė atsisėdo ant kėdės ir susinėrė sterblėje rankas. O, ji turėjo vaikutį, bet jis mirė! Mažutis Helas, kurį ji taip mylėjo ir kuriuo rūpinosi kaip mama. Vieta jos širdyje, priklausiusi jam, dar netuščia; ji dar tebejautė jo šiltą sunkumą prie krūtinės. Nešiojo jį ilgus ketverius metus, o dabar nebeturės. Baisu ir pagalvoti. Ne, ašarų nebus; daug jų išliejo dėl Agnesės, dėl žaizdų plonytėje savigarbos žievelėje; tai buvo vaikystėje, o vaikystė niekada nebegrįš. Ji turės nešti savo naštą iki paskutinės gyvenimo dienos ir gyventi tartum jos nė nebūtų. Kai kurie žmonės turi labai stiprų norą gyventi, kiti silpnesnį. Megės jis buvo grynas ir tvirtas kaip plieninis lynas.

Šitaip sėdinčią ją ir rado kunigas Ralfas, atvažiavęs su gydytoju. Ji tylomis mostelėjo koridoriaus pusėn, bet su jais nėjo. Ir dar labai negreit kunigas galėjo padaryti tai, ko troško nuo tos minutės, kai Merė Karson paskambino į kleboniją: eiti pas Megę, pabūti su ja, atiduoti nors kiek savęs vargšei prašalaitei jos pačios šeimoje, tik jai vienai. Jis nemanė, kad kas nors kitas suprastų, ką jai reiškė Helas.

Bet tai buvo dar labai negreit. Reikėjo suteikti paskutinį patepimą — gal kartais siela dar nepalikusi kūno; reikėjo pasikalbėti su Fiona, pasikalbėti su Pedžiu, duoti praktinių patarimų. Gydytojas jau buvo išvažiavęs, prislėgtas, bet ir seniai pripratęs prie tragedijų, neišvengiamų, kai atstumai tokie dideli. O sprendžiant iš to, ką jie sakė, buvo aišku, kad be ligoninės ir įgudusių seserų jis nieko nebūtų galėjęs padėti. Šitie žmonės pasikliauja savo laime, jie meta iššūkį tamsiosioms jėgoms ir atkakliai laikosi savo. Mirties liudijime jis parašys: krupas. Ta liga bus jam kaip pasiteisinimas.

Pagaliau kunigas Ralfas atliko visus darbus. Pedis buvo nuėjęs pas žmoną, Bobas su broliais į dirbtuvę — karstelio daryti. Stiuartas sėdėjo ant grindų Fionos miegamajame, taisyklingas jo profilis, toks panašus į jos pačios, bolavo nakties dangaus fone; gulėdama ir spausdama Pedžio ranką, Fija žiūrėjo neatitraukdama akių į tamsų pavidalą ant šaltų grindų. Buvo penkta valanda ryto, mieguistai sukruto gaidžiai ant laktų, bet dar negreit išauš.

Su violetine stula, užmiršta ant kaklo, kunigas Ralfas pasilenkė ir įpūtė žarijas viryklėje, o kai ugnis įsiliepsnojo, prisuko lempos dagtį ir atsisėdęs ant medinio suolo nugara į šviesą įsižiūrėjo į Megę. Ji užaugo, lekia pirmyn tartum su septynmyliais batais ir, ko gero, pralenks jį, paliks; tą naktį žiūrėdamas į ją jis kaip niekad pajuto savo silpnumą, amžinai kamuojančią abejonę dėl savo drąsos. Bet ko gi jis bijo? Ko neįstengtų sutikti akis į akį? Užstodamas kitus, jis būna stiprus, nieko nebijo, bet dėl savęs jam baisu — juk tai, ko jis nežino kaip pavadinti, gali nelauktai įsismelkti į sąmonę. O Megė, aštuoniolika metų už jį jaunesnė, perauga jį.

Ne, ji ne šventoji, nedaug kuo skiriasi nuo visų kitų. Ji tiktai niekad nesiskundžia, jai Dievo duota dovana — o gal pasmerkimas — viską iškęsti. Kad ir kas įvyktų, visus likimo posūkius ji pasitinka drąsiai, priima, laiko savyje ir kursto jais vidaus liepsną. Kas ją to išmokė? Ar įmanoma to išmokti? O gal čia tik jo fantazija? Bet argi tai turi kokią nors reikšmę? Kas svarbiau — ar kokia ji iš tikrųjų, ar kokią jis ją įsivaizduoja?

— Ak, Mege, — ištarė jis bejėgiškai.

Ji pasižiūrėjo į jį ir iš savo kančios gelmių nusišypsojo kupinu meilės šypsniu — meilės, besiliejančios iš kraštų, nieko nevaržomos, dar nežinančios jokių moteriai privalomų draudimų. Tokia jos meilė sukrėtė jį, deginte nudegino, jis net ėmė apgailestauti, kodėl Dievas, kurio buvimu kartais suabejodavo, sukūrė jį Ralfu de Brikasaru, o ne kuo nors kitu. Gal tai ir yra tas kažkas nežinoma, neįvardijama, kas glūdi jame? O Dieve, kodėl jis taip ją myli? Tačiau kaip paprastai niekas jam neatsakė, o Megė sėdėjo ir patylom šypsojosi jam.

Išaušus Fiona atsikėlė virti pusryčių, jai padėjo Stiuartas, paskui atėjo ponia Smit su Mine ir Kete, ir visos keturios stovėjo prie viryklės ir kalbėjosi vienodais tyliais balsais, tartum susijungusios į kokią skausmo bendriją, kurios nesuprato nei Megė, nei kunigas. Po pusryčių Megė nuėjo iškloti medžiaga karstelio vidų — toji dėžutė berniukų buvo lygiai nuobliuota ir nulakuota. Nieko nesakydama motina padavė vakarinę balto atlaso suknią, jau kadai pagelsvėjusią kaip dramblio kaulas, ir Megė atmatavo gabalus pagal vidines sieneles. Paskui mašina apsiuvo kraštus, o kai kunigas Ralfas išklojo karstelį rankšluosčiais, jie kartu prisegė tą pamušalą smeigtukais. Tada Fiona aprengė savo vaikutį geriausiu aksominiu kostiumėliu, sušukavo plaukelius ir paguldė į minkštą lizdelį, kvepiantį ja pačia, ne Mege, kuri buvo jam mama. Pedis verkdamas užvožė dangtį — jis pirmą kartą neteko vaiko.

Jau daugelį metų Drohedos salonas buvo naudojamas kaip koplyčia; viename gale buvo pastatytas altorius su auksu siuvinėtu apdangalu — už išsiuvinėjimą Merė Karson užmokėjo Šventosios Marijos vienuolyno vienuolėms tūkstantį svarų. Ponia Smit išpuošė koplyčią ir altorių žiemos gėlėmis iš Drohedos gėlynų — geltonžiedėmis smalkomis, ankstyvosiomis leukonijomis ir vėlyvosiomis rožėmis; didelės jų puokštės — raudonos ir gelsvos — atrodė lyg nupieštos, o tarsi per stebuklą dar ir kvepėjo. Kunigas Ralfas su balta be nėrinių kamža ant lygios juodos sutanos atlaikė gedulingas pamaldas.

Kaip ir daugumoje ūkių toje tolimoje provincijoje, Drohedos mirusieji buvo laidojami savo žemėje. Kapinės buvo tuoj už sodybos, ant gluosniais apaugusio upelio kranto; jos buvo aptvertos baltai dažyta kaltinės geležies tvora ir žaliavo net šiuo sausymečiu, nes buvo laistomos iš cisternų. Šičia įspūdingame marmuro rūsyje buvo palaidotas Maiklas Karsonas ir mažametis jo sūnus, jų ramybę saugojo žmogaus dydžio angelas su kardu, stovintis ant frontono. Šį mauzoliejų supo dar apie dvylika ne tokių pretenzingų kapų, jų vietą žymėjo tiktai paprasti balti mediniai kryžiai, kai kurie net be pavardžių, o vieną nuo kito juos skyrė balti lankai tartum kriketo vartai. Ten gulėjo giminaičių neturintis avikirpis, užmuštas per peštynes barake; du ar trys klajūnai, kuriems Droheda tapo paskutine poilsio vieta; kažkieno, net nežinia, ar vyro, ar moters kaulai, rasti vienoje ganykloje; Maiklo Karsono virėjas kinas, virš kurio palaikų stovėjo keistas ryškiai raudonas skėtis, nukabinėtas mažyčiais skambalėliais, regis, be perstojo liūdnai skambinančiais jo vardą: Sin— gas, Sin— gas, Sin— gas; avių varovas, ant kurio kryžiaus tebuvo užrašyta: „Čarlis iš Tenkstendo, buvo geras vaikinas”; ir dar vienas kitas, kelios iš jų moterys. Bet toks kuklumas netiko Helui, turtuolės sūnėnui; namų darbo karstelis buvo pastatytas rūsyje, ir uždarytos bronzinės kruopštaus darbo durys.