Джоди Пиколт: Kuprotojo banginio dainos

iš anglų kalbos vertė

Danguolė Žalytė

Turinys

Prologas

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

52

53

54

55

56

57

58

59

60

61

62

63

64

65

66

67

68

69

70

71

72

Padėka

Skiriu Timui — už viską, ką tu man davei

PROLOGAS Rebeka

1990-ųjų lapkritis

Atrodo, kad miniatiūrinis lėktuvėlis viršutiniame dešiniame nuotraukos kampe skrenda man tiesiai į kaktą. Mažutis, melsvai pilkas, ilgas miglotas ovalas, per vidurį perskrostas sparnų. Tiesą sakant, kryžiaus formos. Kai Masačūsetse gavome nuotrauką, motina tai pastebėjo pirmiausia.

— Matai, Rebeka, — tarė ji, — tai ženklas.

Pusantrų metų likau gyva po lėktuvo katastrofos. Nuo to laiko motina tvirtina, kad aš gimusi dideliems dalykams. Negaliu sakyti, kad jai pritariu. Aš net nieko neprisimenu. Ji susivaidijo su mano tėvu; galiausiai motina apsiverkė prie atliekų smulkintuvo, o tėvas nukabino nuo sienų visus paveikslų originalus ir dėl viso pikto paslėpė impalos bagažinėje. Todėl motina išsivežė mane pas senelius, į linksmus geltonus namus netoli Bostono. Tėvas skambino be paliovos. Jis pagrasino užsiundyti FTB, jei ji manęs negrąžins. Tada ji išsiuntė mane namo, bet man pasakė, kad kartu važiuoti negali. Tiesą sakant, net pasakė: „Atleisk, mažute, bet aš negaliu pakęsti to žmogaus.“ Paskui aprengė mane megztais citrinos geltonio drabužėliais, užmovė baltas pirštinytes, oro uoste atidavė mane stiuardesei, atsisveikindama pabučiavo ir paliepė: „Nepamesk pirštinių. Sumokėjau už jas krūvą pinigų.“

Katastrofos beveik neprisimenu. Aplink mane byrėjo lėktuvas, perlūžo tiesiai prieš aštuntą eilę. Prisimenu tiktai, kad stipriai laikiau pirštines dvejodama, ar galima kvėpuoti, o kiti keleiviai nejudėjo.

Katastrofos beveik neprisimenu. Bet kai paaugau ir jau pajėgiau suprasti, motina pasakė, kad esu viena iš penkių likusių gyvų.

Papasakojo, kad mano nuotrauka atsidūrė „Time“ viršelyje — aš verkiu apdegusiais geltonais drabužėliais, ištiesusi rankas. Mano nuotrauką „Brownie“ fotoaparatu padarė ūkininko samdinys, fotografija buvo išspausdinta ir sujaudino milijonų amerikiečių širdis. Motina papasakojo man apie liepsnas, kurios siekė dangų ir apsvilino debesis. Ji papasakojo, koks nereikšmingas buvo vaidas su mano tėvu.

Šią nuotrauką padarė sunkvežimio vairuotojas tą dieną, kai išvykome iš Kalifornijos. Kampe tas lėktuvas. Motinos plaukai surišti į arklio uodegą. Ji nerūpestingai apkabinusi mane per pečius, bet pirštai neįprastai giliai įsikirtę į kaklą, lyg ji stengtųsi sutrukdyti man pabėgti. Ji šypsosi. Vilki tėvo marškiniais. Aš nesišypsau. Aš net nežiūriu į fotoaparatą.

Vairuotojas buvo vardu Fleksas. Su raudona barzda, bet be ūsų. Jis pasakė, kad mes — gražiausias vaizdas, jo matytas nuo Nebraskos. Fleksas fotografavo savo aparatu — mes išlėkėme kaip pridegtos ir savojo nepasiėmėme. „Nufotografuosiu jus, — pasakė jis, — o jūs duokite savo adresą, atsiųsiu.“ Motina nusprendė — velniai nematę, duos savo brolio nuomojamo būsto adresą. Jei paaiškės, kad Fleksas beprotis, ir jei jis supleškins namą iki pamatų, tiesą sakant, niekas nenukentės.

Fleksas atsiuntė nuotrauką dėdės Džolio adresu. Kartą jau panaudotas vyniojamojo popieriaus vokas su dvidešimt penkiais vieno cento vertės ženklais, mūsų adresas užrašytas virš užbraukto. Mamai jis priklijavo lipnų lapelį su užrašu, kurio ji man perskaityti neleido.

Pasakoju mūsų kelionės istoriją, nes vienintelė galiu suvesti galus su galais. Susiję esame visi — mama, tėtis, dėdė Džolis, Samas, net Hedlis, — bet įvykiai kiekvienam atrodo kitaip. Man jie rutuliojasi atbulai. Kaip atsukamas filmas. Nežinau kodėl. Pavyzdžiui, žinau, kad mamai taip neatrodo.

Gavę iš Flekso nuotrauką, visi apstojome virtuvės stalą ir žiūrėjome — aš, mama, Džolis ir Samas. Džolis pasakė, kad mano nuotrauka labai graži, ir paklausė, kur fotografavomės. Samas pakraipė galvą ir žengė žingsnį atgal.

— Nieko nėra, — tarė jis. — Nei medžių, nei tarpeklių, nieko.

— Esame mes, — atkirto motina.

— Ne dėl to fotografavotės, — atsakė Samas. Jo balsas pakibo virtuvės pakraščiuose it skystas sidabras. — Čia dar ne viskas. Tik ne visi matom. — Ir išdrožė iš kambario.

Aš ir mama nustebusios susižvalgėme. Tai turėjo būti mūsų paslaptis. Abi instinktyviai dirstelėjome į greitkelį dešinėn nuo mūsų figūrų. Toje vietoje Kalifornija tampa Arizona, ir vairuotojai permainą pajunta iš kelio dangos, visiems kitiems nepastebimos.

1 DŽEINĖ

Naktį prieš vestuves pabudau klykdama. Į kambarį įpuolė tėvai ir mane apkabino; jie tapšnojo man per galvą, švelniai glostė plaukus, o aš vis tiek klykiau. Net užsičiaupusi — aukštu šaižiu naktinio gyvūno balsu.

Tėvai nežinojo, ko griebtis. Mes gyvenome konservatyviame Bostono priemiestyje, ir kaimynai vienas po kito budo. Žiūrėjau, kaip namuose užsidega žiburiai — mėlyni, geltoni, mirgantys kaip per Kalėdas, — ir nesuvokiau, kas man darosi.

Reiškinys nebuvo įprastas. Teturėjau devyniolika metų, ką tik geriausiais pažymiais baigiau Velzlio koledžą, o 1976 metais tai dar šį tą reiškė. Tekėjau už svajonių princo tipiškoje baltoje lentomis apkaltoje Naujosios Anglijos bažnyčioje, o tėvų galiniame kieme turėjo būti iškelta puota — prabangi, su padavėjais baltomis pirštinėmis ir didžiųjų eršketų ikrais. Kai grįšiu po medaus mėnesio, manęs lauks darbas. Nenumačiau jokių apčiuopiamų bėdų.

Iki šios dienos nesuprantu, kas man buvo. Klyksmas nutilo taip pat paslaptingai, kaip prasidėjo, ir kitą rytą aš ištekėjau už Oliverio Džonso, garsiojo Oliverio Džonso, ir mes gyvenome ilgai ir laimingai. Beveik.

Aš vienintelė logopedė šiame miestelyje, taigi be paliovos važinėju po įvairias San Diego priemiesčių mokyklas. Dabar, kai Rebeka ūgtelėjo ir gali savimi pasirūpinti, pusė bėdos, o kadangi Oliveris taip dažnai būna išvykęs, namų ruošos mažiau. Darbas man patinka, žinoma, ne taip, kaip Oliveriui patinka jo darbas. Oliveris būtų patenkintas, gyvendamas burių drobės palapinėje Argentinos pakrantėje, jei matytų šiltame vandenyje savo banginius ir girdėtų jų skleidžiamus garsus.

Mano darbas yra padėti vaikams — tiems, kurie atėjo į mokyklą nebyliai, švepli ar su įplyšusiu gomuriu, — rasti balsą. Iš pradžių į mano mažutį laikiną kabinetą jie įžengia po vieną, brūkši sportiniais bateliais į grindis, droviai dirsčioja į grėsmingą garso įrašymo aparatūrą ir tyli kaip žemė. Kartais aš irgi tyliu, kol mokinys pralaužia pirmuosius ledus klausdamas, ką jam daryti. Kai kurie kalbėdami užsidengia burną; viena mergytė net pravirko: jiems baisu girdėti savo balsą, nes visi sako, kad jų kalbos padargų išduodamas garsas bjaurus. Aš turiu parodyti, kad yra žmogus, pasiruošęs išklausyti, ką jie turi pasakyti ir kaip pasako.

Pasakoju šiems vaikams, kad, būdama septynerių metų, kiekvieną kartą švilptelėdavau, tardama garsą „s“. Kiti mokiniai mane erzindavo, todėl draugų turėjau nedaug ir mažai kalbėdavau. Vieną dieną mokytoja pasakė, kad mes statome spektaklį ir visi turės vaidinti. Aš taip bijojau garsiai skaityti tekstą prieš visą klasę, kad apsimečiau susirgusi. Kai mama išeidavo iš kambario, pridėdavau termometrą prie elektros lemputės, kad atrodytų, jog karščiuoju. Man buvo leista likti namie tris dienas, kol paskambino mokytoja ir mama suprato, ką darau. Kai vėl nuėjau į mokyklą, mokytoja pasivedėjo mane į šalį. Visi vaidmenys išdalyti, pasakė ji, bet man paliktas ypatingas vaidmuo už kulisų. Aš rūpinsiuos garso efektais — kaip kine. Tris savaites po pamokų kasdien lavinausi su mokytoja. Ilgainiui paaiškėjo, kad galiu dėl šveplavimo būti gaisrinė, paukštis, pelė, bitė ir daug kitų veikėjų. Spektaklio vakarą gavau juodą mantiją ir mikrofoną. Kiti mokiniai teturėjo po vieną vaidmenį, o aš tapau kelių gyvūnų ir mašinų balsu. Tėtis manimi didžiavosi ir, kiek prisimenu, vienintelį kartą man tai pasakė.