Джоди Пиколт: Iš antro žvilgsnio

Jodi Picoult

IŠ ANTRO ŽVILGSNIO

Iš anglų kalbos vertė

Violeta Karpavičienė

Versta iš: Jodi Picoult SECOND GLANCE

Atria Books, a Division of Simon & Schuster,

Inc., New York, 2003

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai,

vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba

naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus

įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090106877

Copyright © 2003 by Jodi Picoult

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Александр Ермолаев, „depositphotos“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Violeta Karpavičienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis

Maketavo (epub) Jurga Morkūnienė

Skiriu Semi, kuri yra ir skaitytoja, ir rašytoja.

Myliu tave beprotiškai.

Apkabinu ir bučiuoju, mama

O kas, jeigu miegojai?

O kas, jeigu miegodamas sapnavai?

O kas, jeigu sapnuodamas nukeliavai į dangų

ir ten nuskynei keistą ir gražią gėlę?

O kas, jeigu pabudęs laikei tą gėlę rankoje?

O! Kas tada?

SAMUELIS TEILORAS KOLRIDŽAS

PIRMA DALIS

2001

Tikroji meilė yra it vaiduoklis, apie kurį visi kalba

ir vos keli matė.

FRANSUA DE LAROŠFUKO, 76-OJI SENTENCIJA

PIRMAS SKYRIUS

Pirmą kartą Rosui Veikmanui nusižudyti pavyko, o antrą ir trečią – ne.

Užmigęs prie vairo, jis nuvažiavo nuo tilto į ežerą – tai buvo antras kartas, – ir pakrantėje jį surado gelbėtojai. Ištraukus jo pusiau paskendusią hondą, visos durelės rastos užrakintos, o langai nuo smūgių priminė voratinklius, bet nebuvo išbyrėję. Pirmiausia niekas nesuprato, kaip jis išlipo iš automobilio, o antra – kaip po avarijos liko be menkiausio įbrėžimo.

Trečią kartą Rosas buvo užpultas Niujorke. Vagis atėmė piniginę, sumušė jį, paleido kulką į nugarą ir paliko nusprendęs, kad jis negyvas. Kulka tik per plauką nesutrupino mentikaulio ir nepradūrė plaučio. Ji stebuklingai sustojo prie kaulo – mažas švino gabalėlis, kurį Rosas dabar naudoja kaip raktų pakabuką.

Pirmas kartas nutiko labai seniai, kai Rosas pateko į elektros audrą. Žaibas, graži mėlyna gyvatė, išvingiavo iš dangaus ir smogė tiesiai į širdį. Gydytojai sakė, kad juridiškai jis buvo miręs septynias minutes. Jų manymu, srovė tiesiogiai nepervėrė Roso, nes penkiasdešimt tūkstančių amperų jo krūtinės ertmėje būtų užvirinusi vandenį ląstelėse ir jis būtų sprogęs. Žaibas smogė šalia, sukurdamas labai stiprią indukuotą srovę jo kūne, sutrikdžiusią jo širdies ritmą. Pasak gydytojų, jam velnioniškai pasisekė.

Jie klydo.

Dabar, tamsoje kopdamas nuožulniu šlapiu O’Donelių namų Osvige stogu, Rosas visai nesisaugojo. Nors buvo rugpjūtis, nuo Ontarijo ežero pūtė šaltas vėjas, ilgi jo plaukai plakėsi jam į akis, o jis tuo metu sukiojosi prie stoglangio. Lietaus lašai krito ant sprando, kol jis tvirtino prie skardos spaustukus, kad nukreiptų lietaus nebijančią filmavimo kamerą į palėpę.

Batai paslydo, išjudindami keletą senų skiedrų. Apačioje, po skėčiu, į jį pašnairavo O’Donelis.

– Būk atsargus! – šūktelėjo vyras. Rosas taip pat išgirdo jo neištartus žodžius: Vaiduoklių mums užtenka.

Bet nieko jam nenutiktų. Jis nepaslystų; jis nenukristų. Todėl jis ir siūlėsi atlikti pačias rizikingiausias užduotis, todėl nuolat rizikavo. Dėl to jis išmėgino šuolius su guma, alpinizmą ir kokainą. Jis pamojavo ponui O’Doneliui, duodamas suprasti, kad girdėjo. Bet lygiai taip, kaip Rosas žinojo, kad po aštuonių valandų patekės saulė ir jam teks praleisti dar vieną įprastą dieną, jis taip pat žinojo, kad negali mirti, nors to troško labiau už viską pasaulyje.

Spenserį Paiką prižadino kūdikis, ir vyras vargais negalais atsisėdo. Nors naktinės lemputės degė kiekviename „Pušų pavėsio“ slaugos namų kambaryje – Spenseris įsivaizdavo, kad tokio galingumo būtų užtekę visam Berlingtonui Vermonto valstijoje apšviesti, – per žingsnį nuo lovos jis nieko nematė. Dėl kataraktos jis jau buvo kone apakęs; nors kartais, atsikėlęs nusišlapinti, praeidamas pro veidrodį matydavo, kad kažkas jį stebi – kažkas, kieno kakta nebuvo dėmėta ir pageltusi; kažkas, kieno oda neplevėsavo ant kaulų. Bet tada Spenserio jaunystės atvaizdas pranykdavo, ir jam belikdavo žiūrėti į savo gyvenimo nuotrupas.

Tačiau jo klausa buvo puiki. Priešingai nei kitiems čia gulintiems apgailėtiniems seniems silpnapročiams, Spenseriui niekada neprireikė klausos aparato. Po šimts, jis girdėjo netgi tai, kas jo nedomino.

Lyg tyčia, vėl pravirko kūdikis.

Spenserio ranka, pasiraususi po antklodę, surado prie lovos iškvietimo mygtuką. Netrukus atėjo naktinė slaugė.

– Pone Paikai, – paklausė ji, – kas nutiko?

– Kūdikis verkia.

Slaugė subruzdo: ėmė taisyti pagalves ir kelti galvūgalį.

– Juk žinote, kad čia nėra kūdikių, pone Paikai. Tai buvo tik sapnas. – Ji patapšnojo per dešinį atsikišimą, kuris kadaise buvo stiprus vyro petys. – Pasistenkite užmigti. Rytoj laukia daug veiklos. Pamenate, susitikimas?

Spenseris pasvarstė, kodėl ji kalba su juo tarsi su vaiku. Ir kodėl jis elgiasi kaip vaikas – atsiduoda jos švelnioms rankoms ir leidžia iki smakro užtraukti antklodę? Spenserio gerklėje įstrigo prisiminimas, kurio jam nesisekė ištraukti iš rūko, bet jis pritvindė akis ašarų.

– Gal atnešti naprokseno? – švelniai paklausė slaugė.

Spenseris papurtė galvą. Pagaliau juk jis buvo mokslininkas. Jokia laboratorija kol kas nesukūrė vaisto, kuris palengvintų jo skausmą.

Kertis Varburtonas buvo mažesnis, nei atrodė per televiziją, bet jam nestigo žavesio, dėl kurio tą valandą, kai rodydavo laidą „Naktys su vaiduokliais“, jos reitingai buvo aukščiausi. Juodus plaukus jis kirpo trumpai, ir jie priminė skunko kailį – su balta sruoga, atsiradusia prieš devynerius metus po to, kai naktį prie lovos kojūgalio pasirodžiusi senelio dvasia nuvedė jį į paranormalių reiškinių tyrimo lauką. Jo žmona Meilina, moteris elfė, kurios aiškiaregystės gebėjimai buvo puikiai žinomi Los Andželo policijai, sėdėjo šalia ir užrašinėjo Kerčio pokalbį su namo šeimininkais.

– Pirmiausia virtuvėje, – sumurmėjo Eva O’Donel, ir jos vyras linktelėjo.

Pensininkų pora įsigijo namą paežerėje, norėdama ten vasaroti, bet per tris gyvenimo mėnesius bent du kartus per savaitę susidurdavo su antgamtiniais reiškiniais.

– Apie dešimtą ryto užrakinau visas duris, įjungiau signalizaciją ir išėjau į paštą. Grįžusi namo, radau signalizaciją įjungtą, bet virtuvėje buvo atidarytos spintelės, išimtos visos košių dėžutės ir suguldytos ant stalo. Pašaukiau Harlaną, manydama, kad jis grįžo namo ir viską suvertė.

– Aš tuo metu buvau „Briedžių klube“, – įsiterpė vyras. – Nebuvau grįžęs namo, niekas nebuvo.

– O antrą nakties mansardoje išgirdome tarsi vargonų muziką. Kai užlipome į viršų, ji nutilo. Atidarę duris, vidury kambario ant grindų radome žaislinį pianiną be baterijų.

– Mes neturime žaislinio pianino, – pridūrė Harlanas. – Ir juo labiau vaiko.

– Įdėjus elementus, jis netgi negrojo tos melodijos. – Eva sudvejojo. – Pone Varburtonai, tikiuosi, suprantate, kad mes ne iš tų žmonių, kurie... tiki tokiais dalykais. Tik... tik jei čia yra ne tai, aš kraustausi iš proto.