Джоди Пиколт: Iš antro žvilgsnio

Pasilenkęs jis išrovė kiaulpienę nuo Vini kapo. Tarsi šio judesio išjudintas, Elio atmintyje iškilo žodis: chibaiak... vaiduokliai. Senelės kalba tarsi pipirmėtės degino Eliui liežuvį.

– Nėra tokio dalyko, – ištarė jis garsiai ir grįžo prie automobilio, galvodamas, ką dar jam bus parengusi ši naktis.

Visą dieną miegojusi, Šelbė Veikman pabudo išvargusi. Ji ir vėl sapnavo tą patį sapną, kur Etanas stovi šalia jos oro uoste, o jai pasisukus jau būna dingęs. Išsigandusi ji bėgiojo iš terminalo į terminalą, kol galiausiai išlėkė per duris į gudronuotą aikštę ir rado savo devynmetį, stovintį atskrendančio lėktuvo take.

Tai ją gąsdino, nors Šelbė daug kartų tvirtino sau, kad taip niekada nenutiks, – ji niekada dieną nebus su Etanu oro uoste ir tuo labiau neišleis jo iš akių. Bet labiausiai ją gąsdino sūnaus, stovinčio išskėstomis rankomis ir į saulę pakeltu švelniu veideliu, vaizdas.

– Žemė mamai... Alio?

– Atleisk, – nusišypsojo Šelbė. – Užsisvajojau.

Etanas nuskalavo lėkštę ir įdėjo į indaplovę.

– Nors esi realistė? – Nespėjus jai atsakyti, jis čiupo riedlentę, neatskiriamą savo kūno priedą. – Susitiksime ten?

Ji linktelėjo, žiūrėdama, kaip Etanas išlekia į priekinį kiemą. Kad ir kiek prašytų jo netriukšmauti, – juk ketvirtą nakties daugelis žmonių miega, o ne važinėja riedlente, – Etanas paprastai pamiršta, o Šelbei širdis neleidžia priminti.

Etanui diagnozuota pigmentinė kseroderma (PK), be galo reta genetinė liga, dėl kurios jis yra itin jautrus ultravioletiniams spinduliams. Pasaulyje yra žinoma tik tūkstantis šios ligos atvejų. Jei ja sergi, sergi nuo gimimo iki mirties.

Pirmuosius simptomus Šelbė pastebėjo, kai Etanui buvo šešios savaitės, bet tyrimai ligai diagnozuoti užtruko visus metus. Gydytojai paaiškino, kad ultravioletinė šviesa daro žalą žmogaus DNR. Daugumai žmonių ta žala ištaisoma automatiškai, bet tik ne sergantiems pigmentine kseroderma. Galiausiai pakenkiama ląstelių dalijimuisi, ir išsivysto vėžys. Pasak jų, Etanas gali išgyventi iki paauglystės.

Bet Šelbė įsivaizdavo, kad jei saulės šviesa nužudys jos sūnų, jai tereikia sukurti visišką tamsą. Dienomis ji likdavo namuose. Skaitydavo Etanui knygeles prie žvakės šviesos. Namų langus uždangstė rankšluosčiais ir užuolaidomis, kurias kas vakarą nuplėšdavo iš darbo grįžęs jos vyras.

– Niekas negali būti alergiškas prakeiktai saulei, – sakė jis.

Jiems išsiskyrus, Šelbė jau daug žinojo apie šviesą. Ji žinojo, kad reikia bijoti ne tik buvimo lauke. Dienos šviesos lempos maisto parduotuvėse ir gydytojų kabinetuose skleidžia ultravioletinius spindulius. Apsauginis kremas nuo saulės tapo įprastas kaip rankų kremas ir buvo tepamas tiek namie, tiek lauke. Etanas turėjo dvidešimt dvi kepuraites. Jis dėdavosi jas taip pat kasdieniškai kaip kiti vaikai apatinius.

Ant šiandieninės buvo parašyta „Aš su kvailiais“. Jos snapelis buvo susuktas tvirtai kaip sraigė, – šią formą Etanas sukūrė pakišdamas kraštelį po reguliuojama juostele užpakalyje. Pamačiusi taip laikomas kepuraites, Šelbė pagalvojo apie gulbes, pakišusias galvą po sparnu; ir apie mažas surištas kinių pėdutes.

Ji baigė tvarkyti virtuvę ir su knyga įsitaisė ant įvažos keliuko bortelio. Jos ilgi tamsūs plaukai buvo tvirtai kaip kumštis supinti į kasą, ir ji vis dar buvo suirzusi – po galais, kaip Etanas gali taip lakstyti? Jis užvažiavo ant namuose pagamintos medinės rampos ir atliko šuolį, apsukdamas riedlentę.

– Mama! Mama! Matei? Visai kaip Tonis Hokas.

– Žinau, – sutiko Šelbė.

– Taigi ar nemanai, kad būtų labai smagu, jei...

– Pusvamzdžio ant keliuko nestatysime, Etanai.

– Bet...

– Jėzau. Kaip pasakysi. – Ir jis vėl prapuolė ratukų dundesyje.

Mintyse Šelbė nusišypsojo. Jai patiko elgesys, kuris, atrodė, sėlina į Etano asmenybę tarsi lėlininkas, kišdamas žodžius jam į burną. Jai patiko, kaip jis įsijungė „Vėlaus vakaro pašnekesius su Konanu O’Brajenu“, manydamas, kad jos šalia nėra, ir mėgino suprasti visas užuominas. Tai darė jį... tokį normalų. Jei ne budriai viršuje stebintis mėnulis ir ne išblyškęs Etano veidas, kuriame venos po oda švietė kaip keliai, kuriuos ji žinojo atmintinai, – jei ne šios smulkmenos, Šelbė beveik būtų patikėjusi, kad jos gyvenimas toks pat kaip kitų vienišų motinų.

Etanas atliko staigų posūkį, tada Kasparo didįjį sukinį. Šelbė suvokė, kad kadaise ji neskyrė dvigubo apsisukimo nuo apsisukimo pusračiu. Taip pat kadaise Šelbė į save ir Etaną būtų žiūrėjusi su gailesčiu. Bet ji vargu ar prisiminė, kaip jos gyvenimas atrodė tuomet, kai ant jų tarsi žvejybos tinklas dar nebuvo užmesta ši liga; tiesa ta, kad jos gyvenimą iki Etano vargu ar būtų galima pavadinti gyvenimu.

Jis pradėjo stabdyti ir sustojo prieš ją.

– Aš alkanas.

– Tu ką tik valgei!

Etanas sumirksėjo, tarsi tai būtų kažkoks pasiteisinimas. Šelbė atsiduso.

– Jei nori, eik į vidų ir užkąsk, bet dangus jau rausta.

Etanas pasisuko į saulėtekį, į virš horizonto kabančią leteną.

– Leisk man stebėti iš čia, – maldavo jis. – Tik vieną kartą.

– Etanai...

– Žinau. – Jo balsas prislopo. – Dar tris šuolius su apsisukimu.

– Vieną.

– Du.

Nelaukdamas pritarimo, – ji būtų nusileidusi, ir jie abu tą žinojo, – Etanas vėl nuskriejo visu greičiu. Šelbė atsivertė romaną, ir pasipylė žodžių srautas, tarsi automobiliai krovininiame traukinyje – be individualių charakteristikų. Pervertusi puslapį, ji suprato, kad Etano riedlentė nejuda.

Jis stovėjo atrėmęs ją į koją, tarsi superdidvyris Ernis, pastebėjęs baltumą.

– Mama? – paklausė jis. – Sninga?

Vermonte dažnai snigdavo. Bet ne rugpjūtį. Baltas sūkurys atskriejo prie jos knygos ir įstrigo už nugarėlės; bet tai nebuvo snaigė. Ji pakėlė vainiklapį prie nosies ir pauostė. Rožės.

Šelbei teko girdėti apie keistus oro reiškinius, priverčiančius varles išnykti ir paskui iškristi kartu su lietumi virš jūrų; kartą jai teko matyti skėrių krušą. Bet čia?..

Vainiklapiai krito ir vėlėsi į jųdviejų su Etanu plaukus.

– Keista, – atsiduso jis ir atsisėdo šalia Šelbės stebėti gamtos išdaigos.

– Pensai. – Kertis Varburtonas apvertė monetą, kurią jam padavė Rosas. – Dar kas nors?

Rosas papurtė galvą. Praėjo trys valandos, ir nors lauke siautė audra, sukurdama energijos šaltinį, paranormali veikla geriausiu atveju buvo minimali.

– Akimirką pamaniau, kad ekrane matau rutuliuką, bet paaiškėjo, kad tai gaisro signalizacija mansardos gale.

– Nieko nepajutau, – atsiduso Kertis. – Verčiau būtume ėmęsi to reikalo Bafale.

Rosas įdėjo panaudotą juostelę atgal į dėžutę ir įsikišo į kišenę.

– Žmona Eva minėjo, kad mirė jos sesutė, kai jai buvo septyneri.

Kertis pažvelgė į jį.

– Įdomu.

Abu vyrai nusileido žemyn. Meilina sėdėjo tamsioje svetainėje ant sofos su infraraudonųjų spindulių termometru.

– Ką nors aptikai? – paklausė Kertis.

– Ne. Namo aktyvumas gali būti prilygintas visiškai paralyžiuotam ligoniui.

– Kaip sekasi? – pertraukė Eva O’Donel. Ji stovėjo svetainės tarpduryje, rankomis spausdama chalato apykaklę.

– Galima drąsiai sakyti, kad šiame name gyvenate ne vieni. Po teisybei, – Kertis atkišo Roso jam duotą pensą, – ką tik jį radau.

– Taip... kartais čia mėtosi monetų. Jau pasakojau Rosui.

– Tikrai?