Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Šį vakarą ji apsimetė vėžliu. Niekas neįsibrautų per kietą šarvą, ničniekas. Net ir tas daiktas, kuris, jos įsitikinimu, tą akimirką kvėpavo spintoje. Bet net ir plačiai atsimerkusi Lusė matė, kaip keičiasi naktis. Vienose vietose ji labiau išryškėjo; kitose traukėsi atgal... ir galiausiai prieš ją iškilo permatomas moters veidas, toks liūdnas, kad Lusei suskaudo pilvą.

Aš tave surasiu, – ištarė moteris Lusės galvoje.

Ji užgniaužė šauksmą, nes taip pažadintų prosenelę, ir užsitraukė ant galvos antklodę. Jos krūtinė kilnojosi kaip stūmoklis, kvėpavimas tapo ne toks gilus. Jei ši moteris gali ją surasti bet kur, tuomet kur Lusei pasislėpti? Ar iš nedidelio išlinkimo, kurį Lusės kūnas paliktų čiužinyje, mama suprastų, kad ji pagrobta?

Ji tiesė ranką, kol pačiupo telefoną, padėtą ant naktinio stalelio, ir nuspaudė mygtuką, automatiškai jungiantį su motinos laboratorija. Lusė įsivaizdavo nematomą liniją, nutiestą iš šio telefono iki to, kurį tarsi belaidę bambą laikė jos motina, ir buvo taip dėkinga už tokį įsivaizdavimą, kad negalėjo išspausti nė žodžio.

– Ak, Luse, – atsiduso į tylą motina. – Kas dabar nutiko?

– Oras, – sušnibždėjo Lusė, nekęsdama savo balso. Jis nuskambėjo silpnai ir išgąstingai, tarsi pelių krebždesys. – Jis per sunkus.

– Ar pasiėmei inhaliatorių?

Lusė jau buvo pakvėpavusi. Ji buvo ganėtinai didelė, kad žinotų, kaip elgtis paūmėjus astmai. Bet oras ne ta prasme buvo sunkus.

– Jis mane sutraiškys.

Štai, pasidarė dar blogiau. Lusė gulėjo slegiama nakties svorio, gaudydama orą mažais gurkšneliais, kad deguonies kambaryje užtektų ilgiau.

– Brangute, – motinos tonas priminė Lusei šaltus stiklinius buteliukus ir be galo ilgą baltą stalviršį. – Juk žinai, kad oro svoris nekinta, tik jau ne tavo miegamajame. Tai tavo vaizduotė.

– Bet... – Lusė atsuko spintai nugarą, nes jautė, kaip ta moteris ją stebi. – Mama, aš neišsigalvoju.

Stojo tyla, kuri tęsėsi lygiai tiek, kol jos motina prarado kantrybę.

– Luse, nėra nei vaiduoklių, nei dvasių, nei demonų, nei... traiškančių nematomų būtybių. Eik miegoti.

Lusė laikė ragelį, kol ryšys nutrūko. Kai pasigirdo metalinis operatorės balsas, prašantis padėti ragelį, jei ji nori paskambinti dar kartą, ji pakišo telefoną po pagalve. Jos motina buvo teisi; ji protu suvokė, kad kambaryje niekas nesitaiko ją pačiupti, kad siaubūnai nesislepia spintose ar po lovomis ir šaukiančios moterys neatsiranda nei iš šio, nei iš to. Jei oras pasidaro tirštas kaip žirnių sriuba, tam yra logiškas paaiškinimas – fizikos ir chemijos mokslas.

Bet vis dėlto Mereditė Oliver, po kelių valandų grįžusi namo, rado dukrą miegančią vonioje, išklotoje pagalvėmis ir antklodėmis; vonios kambaryje buvo šviesu kaip vidurdienį.

Rosas žiūrėjo, kaip sūnėnas dar kartą nepakluso sunkio jėgai ir pašoko į orą su visa riedlente, tarsi prilipusia jam prie kojų.

– Tai penkiasdešimt–penkiasdešimt, – informavo jį nuo pastangų įraudęs Etanas; jo plaukai prie augimo linijos po išlenktu beisbolo kepuraitės snapeliu buvo drėgni.

Jis apsimetė mėginąs pakelti Etano čiurną.

– Ar tikrai nepririšai kojų meškerės valu?

Etanas išsišiepė ir nulėkė link rampos, tada apsisuko ir atvažiavo atgal.

– Dėde Rosai, – tarė jis, – tavo viešnagė čia yra tikra bomba.

Ant antklodės prie Roso įsitaisiusi Šelbė išrovė žolę.

– Tai geriausias įvertinimas, kokio gali sulaukti.

– Supratau.

Rosas atsigulė, padėjęs galvą ant rankų. Kometa pervėrė jo regos lauką, palikusi sidabrinę uodegą.

– Jis nuostabus, Šel.

Ji pažvelgė į Etaną.

– Žinau.

Etanas su triukšmu nuvažiavo nuo medinės rampos.

– Toks nuostabus, kad galėtų leistis su tavim medžioti vaiduoklių? – šūktelėjo per petį.

– Kas tau sakė, kad eisiu medžioti vaiduoklių?

– Turiu savo šaltinių, – Etanas pasuko lentą, tuo pat metu nuo jos nušokdamas, taigi atrodė, kad ji pati įšoko jam į ranką. – Matai, aš greitas. Ir nepavargstu naktį... ir moku sėdėti taip tyliai, kad net nepatikėtum...

– Neabejoju, – nusijuokė Rosas.

– Rimtai, dėde Rosai. Kodėl tau nepasiėmus manęs kartu?

– Pagalvokim. Tavo motina man gyvam nudirtų odą, be to, aš jau mečiau darbą.

– Metei darbą? – pakartojo žodžius berniukas. – Ar tai reiškia, kad persidirbai?

– Tikriausiai, tam tikra prasme.

Etanas atrodė apstulbęs.

– Tai neapsakomai bjauru.

– Etanai, – Šelbė pakratė galvą perspėdama.

– Dabar tu kaip visi normalūs giminės, – sumurmėjo berniukas.

Rosas žiūrėjo, kaip jis tolsta.

– Ar tai buvo įžeidimas?

Šelbė neatsakė, tik atidžiai nužvelgė Rosą.

– Taigi gerai jautiesi?

– Puikiai. – Jis nusišypsojo jai. – Visiškai.

– Žinai, aš nerimauju, kai neskambini. Šešis mėnesius.

Rosas gūžtelėjo pečiais.

– Daug keliavau su Varburtonais.

– Nežinojau, kad lioveisi tyręs paranormalius reiškinius.

– Ir aš nežinojau, kol nepasakiau. Bet man įgriso nematyti to, ką noriu pamatyti.

– Yra skirtumas, kai paleontologas neranda, ko ieško, ir kai vaiduoklių medžiotojas neranda, ko ieško, – tarė Šelbė. – Juk dinozauro kaulai vis tiek ten guli, net jei tau nepasiseka jų iškasti. Bet vaiduokliai... Jei jų yra, kodėl niekas iki šiol to neįrodė?

– Man teko būti kambaryje, kur temperatūra per kelias sekundes sumažėja dešimtim laipsnių. Man teko įrašyti bažnytinius chorus, giedančius tuščiuose užrakintuose kambariuose. Man teko matyti besisukiojančius čiaupus. Bet neteko išvysti prieš mane pasirodančios dvasios. Po šimts, gal visa tai galima kažkaip paaiškinti. Gal tai Dievas, gal elfai, o gal koks nors technikos genijus, už penkių kilometrų spaudantis nuotolinio valdymo pultelį.

Šelbė nusišypsojo.

– Ar čia tas pats vaikas, kuris iki penkiolikos metų tikėjo Kalėdų Seneliu?

– Buvau dešimties, – pataisė Rosas. – Ir ne tu pastatei spąstus ant stogo ir įrodei.

– Radai skiedrą.

– Su kanopos atspaudu. – Rosas įkišo ranką į kišenę, ieškodamas cigaretės, tada žvilgtelėjo į Etaną ir apsigalvojo. – Turėjau seniai mesti.

– Rūkyti?

– Vaiduoklius medžioti.

– Kodėl nemetei?

Rosas pagalvojo apie Kertį Varburtoną: Pusė šio verslo – sakymas žmonėms to, ką jie nori girdėti. Jis prisiminė dingusį Eimės sužadėtuvių žiedą, išnykusį per naktį, nors jo ieškodamas aukštyn kojomis apvertė kambarį.

– Todėl, kad įvyko tai, ko nesupratau... Pamanau, jei labai pasistengsiu, gal rasiu atsakymą.

– Gal tau reikėjo studijuoti fiziką.

Rosas gūžtelėjo pečiais.

– Mokslas negali visko paaiškinti.

– Nori pasakyti, Dievo?

– Ne taip giliai. Kas verčia praeiti neatsigręžiant pro trisdešimt tūkstančių žmonių, o pažvelgus į trisdešimt tūkstančių pirmąją suprasti, kad niekada neatitrauksi nuo jos akių?

– Meilė gali būti neprotinga, Rosai, bet ji nėra paranormali.

Kas taip sako? – pagalvojo Rosas.

– Ne čia esmė. Juk kartais, kažko nematydamas, gali tą daiktą jausti. Jei nori pasikliauti jausmais vienu atveju, kodėl negali jais pasikliauti kitu? – Stodamasis jis perbraukė ranka per džinsus. – Žinai, man tereikia įeiti į tuos namus... ir norėti klausytis, o žmonės paprasčiausiai kalbėtų. Ne tik pamišėliai, Šel... profesoriai, turintys filosofijos daktarų laipsnius, ir vadovai iš „Fortune 500“ sąrašo. Tarsi kartą pamatęs vaiduoklį įstotum į klubą ir nekantrautum surasti kitą žmogų, kuris nelaikytų tavęs bepročiu, nes pripažinai, kad tai, ką sakė tėvai, yra netiesa.