Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Elis negalvojo, jis šoko prie Vinkso, pačiupo už save žemesnį vyrą už atlapų ir priplojo jį prie buldozerio krašto. Vatsonas kaipmat atsirado už jo, iššiepęs dantis. Elis išgirdo pasitenkinimą teikiantį Vinkso galvos trakštelėjimą, jai atsitrenkus į metalą, ir tik tada nugalėjo protas. Jis juto Azo Tompsono žvilgsnį, juto plaučiuose susikaupusį orą.

Nusisukdamas ir šaukdamas šunį Elis prisiminė, kaip vasarą su motinos giminėmis eidavo žvejoti prie ežero. Rudi basakojai vaikai taip dažnai žaisdavo gaudynių, kad kvadratinio kilometro plote aukšta žolė buvo ištrypta. Eliui buvo dešimt metų, kai suprato, kad ežeras, kurį jis vadino Pitawbagw , žemėlapyje įvardytas kaip Šampleino ežeras.

Linktelėjęs buldozerio vairuotojui, Elis leido pradėti kasti. Sąmoningai nusisukęs nuo indėnų, jis ryžosi išlikti ramus.

Praėjus savaitei po atvykimo į Komtosuką, Rosas vaikštinėjo paežere, nekreipdamas dėmesio į akmenukus, braižančius jo basas pėdas. Vanduo buvo šaltas – pernelyg šaltas rugpjūčiui, bet jam tai buvo nė motais. Buvo malonu dėl įvairovės ką nors jausti, tegu ir nesmagumą.

Šampleino ežeras buvo toks ilgas, kad nuo vieno galo nesimatė kito, nors priešingame krante kaip tolimi kareiviai dunksojo Adirondako kalnai. Eimė buvo gimusi kitame krante, Niujorko valstijos šiaurėje. Jie važiavo į jos tėvų namus tądien, kai griuvo dangus.

Kartą į knygyną Manhatane, kur dirbo Rosas, atėjo rašytojas pakalbėti apie mirties apeigas. Per laidotuves Tibete vienuolis nupjaudavo mėsą nuo lavono kaulų ir susmulkindavo kūną, kad grobuonys galėtų suėsti palaikus. Balyje kūną užkasdavo, kol suplanuos įspūdingą kremavimo ceremoniją. Bet prieš laidojant mirusįjį sukdavo, taškydavo vandeniu ir purtydavo spalvingame bambuko bokšte, kad dvasia nerastų kelio namo.

Rosas tą vakarą dirbo, o tai reiškė, kad jis turėjo sustatyti kėdes klausytojams, ant mažo stalelio sudėti knygas, kurios bus pasirašytos, ir padėti rašytojui butelį vandens ant pakylos. Susirinko gera draugija – mokslininkai sociologai lietėsi tvido alkūnėmis su plaukus pasistačiusiais gotais juodais paltais. Per paskaitą Rosas stovėjo gale, apstulbęs nuo atsisveikinimo būdų gausos.

Eimė įėjo klupinėdama viduryje paskaitos. Ji vis dar buvo su gydytojo drabužiais, ir Rosui pirmiausia toptelėjo, kad jai šalta; ji visada šalo su tais rūbais miegodama kaip su pižama, o dabar, gruodį, bėgiojo miesto gatvėmis.

Paskui jam toptelėjo, kad atsitiko kažkas baisaus.

– Sveika. – Rosas ją sulaikė einančią pro jį link knygų stelažų.

Ji puolė jam į glėbį ir pradėjo raudoti. Keletas klausytojų atsisuko, net ir oratorius išsiblaškęs pakėlė akis.

Rosas paėmė Eimę už rankos ir įsitempė į sodininkystės skyrių, kur nesilankydavo nė vienas niujorkietis. Jis suėmė jos veidą rankomis, o širdis daužėsi: ji serga vėžiu, ji nėščia, ji liovėsi jį mylėjusi.

– Martinas mirė, – ji vos ištarė.

Rosas laikė ją, stengdamasis susieti vardą su žmogum. Pagaliau vargais negalais iškilo istorija – penkiasdešimt trejų Martinas Bairenbaumas buvo chemijos gamyklos gaisro auka. Trečiojo laipsnio nudegimai, apėmę aštuoniasdešimt penkis procentus kūno. Eimei, trečio kurso medicinos studentei, dirbančiai priėmimo skyriuje, teko pasirūpinti, kad jam būtų kaip įmanoma patogiau – išvalyti žaizdas ir paskirti silvadino. Jam paklausus, ar mirs, ji pažvelgė jam į akis ir ištarė taip.

Tai buvo pirmas jos prarastas pacientas, todėl jo veidas įsirėžė jai į atmintį.

– Buvau su juo, nes žinojau, kad niekuo kitu negaliu padėti, – prisipažino Eimė. – Gal toliau kaskart bus lengviau. Bet gal ir ne, Rosai. Gal man nereikėtų studijuoti medicinos. – Staiga pažvelgė į jį. – Kai aš mirsiu, turi būti šalia. Taip, kaip šiandien buvau aš.

– Tu nemirsi...

– Jėzau Kristau, Rosai, ką tik išgyvenau itin liūdną įvykį... Ar negali man šito pažadėti?

– Ne, – atsakė jis kategoriškai. – Aš mirsiu pirmas.

Ji patylėjo, tada negarsiai nusijuokė.

– Ar jau užsisakei bilietą?

– Guei, arba alkani vaiduokliai, – tarė oratorius, – yra nenatūralia mirtimi mirusių kinų sielos. Todėl jos klaidžioja po žemę ir drumsčia gyviesiems ramybę.

Išgirdusi tai, Eimė pakėlė akis.

– Kokio velnio mes to klausomės, Rosai?

– Taip, – jis atsakė. – Jau greitai baigsis.

Vėliau jie niekada nekalbėjo apie Martiną Bairenbaumą. Rosas palydėjo Eimę į laidotuves. Tęsiant rezidentūros studijas, mirė ir daugiau pacientų. Bet jis neprisiminė, kad ji būtų taip sielvartavusi. Galiausiai, kaip ir daugelis gydytojų, ji suprato, kad mirtis tėra paskutinis gyvenimo etapas.

Jis paleido akmenuką į Šampleino ežerą, bet jis nuskendo anksčiau, nei antrasis akmenukas nuslydo vandens paviršiumi. Eimė buvo kremuota. Jos pelenai kažkur kitoje ežero pusėje, jie atiteko jos tėvams. Jis nežinojo, ką jie su jais padarė; po trejų pirmųjų metų liovėsi atsakinėjęs į jų telefono skambučius ir laiškus, nes buvo pernelyg skaudu.

Rosas pakėlė batus ir nuėjo prie automobilio. Atsisėdęs į vairuotojo vietą, prisiminė dar vieną knygyno oratoriaus istoriją. Pagal meksikiečių tikėjimą vieną dieną kiekvienais metais būdavo pakeliama skraistė, ir sielos galėdavo keliauti namo aplankyti paliktų artimųjų.

Kai aš mirsiu, turi būti šalia.

Bet jis nebuvo. O dabar niekaip negalėjo išeiti.

Mereditės Oliver kabinetas Genetikos institute turėjo Vašingtono, K.A., pašto indeksą ir, atidžiai pasižiūrėjęs pro langą, galėjai pamatyti Džefersono memorialą. Tai jai atrodė ironiška, nes čia dirbantys mokslininkai nemanė, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, – jų manymu, išlieka tik patys stipriausi.

Prieš ją, nervingai spausdami vienas kitam ranką, sėdėjo ponas ir ponia De la Korijos.

– Gera žinia, – nusišypsojo Mereditė. Dešimt metų atlikdama preimplantancinę genetinę diagnostiką, ji žinojo, kad didesnę įtampą nei apvaisinimas mėgintuvėlyje porai gali sukelti tik testų rezultatų laukimas. – Yra trys gyvybingi embrionai.

Karlosas De la Korija sirgo hemofilija. Bijodami perduoti ligą atžalai, juodu su žmona pasirinko dirbtinio apvaisinimo būdą, – embrionai buvo sukurti iš jų spermos ir kiaušinėlių, o tada Mereditės patikrinti genetiškai. Prieš implantuojant embrioną į motinos gimdą, ji žinos, kad kūdikis neturi hemofilijos geno.

– Kiek berniukų? – paklausė Karlosas.

– Du, – Mereditė pažvelgė jam į akis. Hemofilijos genas yra susijęs su X chromosoma. O tai reiškė, kad De la Korijų šeimai gimęs vyriškos lyties kūdikis negalėtų perduoti tėvo ligos. Taigi jei jiems gimtų tik berniukai, hemofilijos grėsmė jų šeimos ateities kartoms būtų pašalinta.

Karlosas pakėlė žmoną nuo kėdės ir pradėjo su ja suktis mažame Mereditės kabinete. Visiems etikos šalininkams, bijantiems, kur nuves genų modifikacija, reikėtų pamatyti tokias akimirkas. Ant Mereditės stalo buvo dvi nuotraukos – Lusės ir pirmosios pacientės, švytinčios cistine fibroze sergančios moters, kuri rankose laiko kūdikį. Mereditės dėka jis gimė sveikas.

Ponia De la Korija, vis dar neatgaudama kvapo, vėl atsisėdo.

– Mergaitė? – tyliai paklausė ji.

– Tiesą sakant, trečias ištirtas embrionas yra ligos nešėjas. Man labai gaila, – atsakė Mereditė.

Karlosas suspaudė žmonai ranką.

– Tuomet, – tarė jis optimistiškai, – regis, mes turėsime dvynius berniukus.

Dar reikės įveikti daugybę kliūčių, taip pat yra didelė tikimybė, kad embrionai gali žūti, bet Mereditė savo darbą padarė. Toliau kiti Genetikos instituto gydytojai atliks implantaciją. Mereditė išklausė De la Korijų šeimos padėkas, atsisveikino su jais ir peržiūrėjo apsilankymų grafiką. Dar dvi konsultacijos, ir visą popietę galės dirbti laboratorijoje.