Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Manot, čia yra kažkas daugiau? – paklausė Vinksas. – Juk dedasi keisti dalykai.

Jam nereikėjo aiškinti; be įšalusios žemės, transporto kompanijos savininkui teko naudoti siurblį ekskavatorių išlinkimams ir plyšeliams valyti, nes juos užkišo cikados.

– Miestelyje kalbama, kad jei indėnai neišvarys „Redhuko“ iš šios teritorijos, tą padarys vaiduokliai, – pridūrė Storasis Čarlis.

– Jei mano kapą verstų buldozeris, aš taip pat įsiusčiau. Sugrįžčiau ir pabarškinčiau grandinėmis, – prunkštelėjo Vinksas. – Matai tą valstijos archeologą? Jis kaskart tyliai sukalba „Tėve mūsų“, kai mano, kad niekas negirdi. Net jei vaiduoklių ir nėra, jie vis tiek velniškai jų bijo.

– Nėra? Pernai per patį karštymetį mane aplankė mano proprodėdės dvasia, – pasakė Storasis Čarlis. – Tu taip pat juos matei, tiesa, Azai?

– Yra skirtumas tarp išėjusių dvasių ir tų, kurios negali išeiti, – atsakė Azas. Jis paėmė peilį ir pradėjo smailinti šakelę. – Ten, kur aš gyvenau, buvo mergina, kuriai tėvai uždraudė tekėti už mylimo vaikino. Taigi ji pasikorė ant tolėliau augusio beržo šakos. Jos vaikinas po laidotuvių nuėjo prie to paties medžio ir taip pat pasikorė. Jei indėnas pasikaria, jo dvasia negali patekti į dangų – ji lieka įkalinta kūne. – Jis patikrino ieties antgalį. – Po jų mirties ant kalno naktį užsidegdavo dvi mėlynos švieselės.

Vinksas pasilenkė pirmyn, alkūnes padėjęs ant kelių.

– Ar kas nors buvo prie jų priėjęs?

Senasis indėnas vėl perbraukė šaką peiliu. Už nugaros jis jautė Rodą van Vlitą, visaip besistengiantį apsimesti, kad nesiklauso.

– Niekas, – tarė Azas, – nebuvo toks kvailas, kad mėgintų.

– Etanai?

Įsitaisęs patogiai po naktinėmis užuolaidomis, Etanas sustingo išgirdęs motinos balsą. Jis staigiai metėsi atgal, kad nebūtų prisispaudęs prie šilto lango stiklo, ir įkišo akinius nuo saulės į plyšį tarp lovos ir sienos.

– Labas, – ištarė jai atidarius duris.

Savo erelio akimis ji nužvelgė sujauktą antklodę, kepurę ant Etano galvos ir užtrauktas užuolaidas. Ji priėjo prie jo, prisimerkė ir truktelėjo marškinių rankovę, iš po kurios kyšojo centimetro odos ruoželis virš riešo.

– Išeinu į darbą, – pasakė mama. – Jau turėtum miegoti.

– Nesu pavargęs, – pasiskundė Etanas. Tačiau jam toptelėjo, kad mama gali būti pavargusi. Visą naktį nemiegoti kartu su juo ir dirbti pusę dienos bibliotekoje? – Mama, – jis paklausė, – ar tu pavargusi?

– Nuolat, – atsakė ji ir pabučiavo jį atsisveikindama.

Jis palaukė, kol išgirdo jos žingsnius, aidinčius virtuvės plytelėmis. Motina ir dėdė Rosas apsikeitinėjo žodžiais tarsi kortomis, iki kurios valandos galima leisti Etanui nemiegoti arba kaip elgtis, nutikus nelaimei. Etanas pasirausė prie lovos šono ir surado apgaubiančius akinius nuo saulės. Žemiau ant kaktos užsitraukė kepurę. Tada pakėlė naktines užuolaidas ir kaip kačiukas susirangė ant palangės. Per kelias minutes ant jo kreidos baltumo odos išryškėjo nudegimai, maži taškeliai išbėrė veidą, bet Etanui tai nerūpėjo. Jis susitaikytų netgi su randais, jei to reikėtų įrodyti, kad jis gyveno šiame pasaulyje.

Mokslininkai iš CRREL, Armijos inžinierių korpuso, kurie atvyko į Komtosuką iš Hanoverio, Naujojo Hampšyro, ir visą dieną ėmė dirvos pavyzdžius, naudodami specialius kietą kaip akmuo žemės įšalą įveikiančius grąžtus, su Rodu van Vlitu kalbėjo tik bendromis frazėmis. Jie čia atvyko iš mokslinio smalsumo ir kalbėjo apie atlydžio poveikį transporto priemonių judėjimui... bet nepaaiškino, kaip ir kodėl taip nutiko čia ir dabar.

Vaikinas, atvykęs iš Skoto poliarinių tyrimų instituto, pasakė, kad tai primena amžinąjį įšalą – nuo klimato priklausantį reiškinį, atsirandantį žemės temperatūrai dvejus ar daugiau metų išsilaikius žemiau nulio, bet toks aiškinimas netiko Ūdrų Upės Perėjai. Jis kalbėjo apie akytą, izoliuotą ledą bei poliarinius kauburius ir priminė Rodui, jog kadaise Berlingtonas ir jo apylinkės buvo padengtos ledu.

Danų komanda paskambino pasiteirauti, ar staigus žemės įšalas paveikė chemines atmosferos savybes ir ar Rodas nepanorėtų parduoti žemės tyrinėjimų vardan.

Nepaisant išmintingų paaiškinimų, kuriuos pateikė šie mokslininkai, nė vienas jų negalėjo pakomentuoti, kodėl, įvažiavę į Komtosuką, jie keistai įsigeidė bananų traškučių ir cukrinių žibuoklių, taip pat naminio pudingo plutelės. Jie negalėjo pakomentuoti vienatvės, tarsi varnos nutūpusios ant telefono laidų, tik nurodė, kad tai normalu rajonuose, kur šaltis taip giliai įsismelkia, kad fiziškai negali su niekuo susisiekti.

Jiems grįžus į laboratorijas ir mokslo tvirtoves, išėmus atsivežtus pavyzdžius ir nuvalius gėlių žiedlapius nuo mėgintuvėlių ir šaldymo paketų, šios keistybės buvo pamirštos. Jie jau žinojo, ką Komtosuko gyventojai patyrė tik dabar: pasaulis yra vieta, kur išskirtinius ir kasdienius dalykus skiria labai plona riba; net ir nesvetingoje žmogui aplinkoje gali tarpti pačios įvairiausios esybės.

Komtosuko viešojoje bibliotekoje nebūna daug lankytojų, o tai tikra palaima, atsižvelgiant į pastato dydį. Maži kambarėliai, surikiuoti vienas šalia kito tarsi perlai, labiau tiko kaimo viešbučiui negu literatūros saugyklai. Daugiausiai žmonių susirinkdavo ketvirtadienio rytais, kai kone trisdešimt darželinukų suguldavo ant pilvų dviejuose mažuose vaikų literatūrai skirtuose tarpuose ir laukdavo pasakos. Vaikų bibliotekininkė su atversta knyga bėgiodavo iš vieno kambario į kitą, kad visi vaikai pamatytų.

Knygų lentynos stovėjo įstrižai, vidury kambario, prireikus jos buvo parverčiamos ant šono – kad tik būtų galima sutalpinti didelį kiekį knygų joms nepritaikytoje erdvėje. Informaciją teikianti bibliotekininkė – darbo dienų rytais Šelbė – turėjo žinoti Djuji dešimtainę klasifikaciją ir įvairius kompiuterinės paieškos variklius, taip pat naršyti po biblioteką taip, kad būtų rezultatai. Bet dažniausiai darbo metu Šelbė galėjo daryti, ką panorėjusi, o jai patiko „kramtyti“ žodžius.

Šelbei jie patikdavo taip, kaip epikūrininkams patinka maistas – kiekvieną skiemenį buvo galima padėti ant liežuvio, praryti ir įvertinti. Kartais ji sėdėdavo prie atversto žodyno ir, sulaikiusi kvapą, skaitydavo taip nekantriai, kaip kiti skaito įtampos kupiną knygą. Gegužraibis – margas. Praraja – gilus tarpeklis. Niktalopija – naktinis regumas.

Ji įsivaizduodavo, kaip vieną dieną jai paskambina Mereditė Vijera iš laidos Kas nori būti milijonierium arba radijo laidos vedėjas ir pasiūlo didžiulę pinigų sumą, jei tik ji pasakys keisto žodžio apibrėžimą. „ Prolepsė? – pakartotų ji ir, norėdama sukelti įtampą, apsimestų nežinanti. – Išankstinis ligos priepuolis.“

Po ketverių studijų metų koledže ir dar dvejų magistrantūroje ji buvo ganėtinai protinga, kad suprastų vartojanti kalbą taip, kaip pajūrio gyventojai vartoja smėlio maišus: sukurti slopinimo zonai tarp savęs ir likusio pasaulio. Ji taip pat žinojo, kad gali įsiminti kiekvieną žodį žodyne ir vis tiek nesugebėti paaiškinti, kodėl jos gyvenimas pasisuko taip, kaip pasisuko.

Ji jaudinosi dėl Etano, jaudinosi dėl Roso. Tiesą sakant, buvo taip užsiėmusi ją supančio pasaulio rūpesčiais, kad neturėjo kada pagalvoti, jog niekada šalia jos nebuvo žmogaus, kuris pasirūpintų ja.

Biblioteka buvo tuščia, nes nuolatiniai lankytojai šiomis dienomis pernelyg nerimavo, kad išdrįstų išeiti į miestelį, kuris keitėsi jų akivaizdoje. Kai dėl Šelbės, jai pastarųjų dienų keistenybės apsiribojo žiedlapių šlavimu nuo bibliotekos laiptų; ji nesijaudino dėl gresiančios pasaulio pabaigos, visuotinio atšilimo ar šmėklų pasirodymo, – šias temas siūlė pokalbiai miestelio užkandinėje. Moteriai, kurios namai stovėjo ant anomalijų pamato, dėl pastarųjų įvykių nebuvo ko jaudintis.