Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Tave suradau? Aš čia pirmas atvažiavau. – Rosas žvilgtelėjo į saulės nudegintus Etano pirštus ir veidą, bet nieko nepasakė, tik padavė Etanui savo marškinius, kurių rankovės apsaugos jo rankas nuo ultravioletinių spindulių. Tada prisimerkęs pažvelgė į dangų. – Pamaniau, kad ant saulės pykstantis vaikas pamėgins stoti su ja akistaton. Tai aukščiausia vieta miestelyje. – Jis pasisuko į Etaną. – Tavo motina kraustosi iš proto.

– Kur ji?

– Namie. Jei tu ten pasirodytum pirmiau. – Atsistojęs jis atidarė duris. – Gal pasikalbėkime viduje?

Po akimirkos Etanas linktelėjo. Jis nėrė į automobilį, nusitraukė beisbolo kepuraitę ir pasikasė galvą.

– Ar tiesa, kad mėginai nusižudyti?

– Taip.

Etanas pajuto, kaip jam suspaudžia gerklę. Jo dėdė, vienintelis vyras, su kuriuo Etanas palaikė ryšius, savaime suprantama, buvo pats kiečiausias. Jis užsiėmė labai rizikingais dalykais – šoko su uždelstu parašiuto išsiskleidimu ir kopė į ledo uolas. Etanas norėjo būti toks kaip jis, jei tik turės galimybę užaugti. Bet jis nesuvokė, kodėl jo labiausiai pasaulyje idealizuojamas žmogus nori ne rizikingai gyventi, o mirti.

– Kodėl taip padarei?

Rosas persisvėrė per Etaną ir smarkiai pastukseno į stiklą. Tada, pirštu spustelėjus mygtuką, langas automatiškai atsidarė; Etanas užuodė pakelėje augančius siauralapius gauromečius.

– Kad patekčiau į anapus, – paaiškino dėdė.

– Dieve mano! – sušuko Šelbė ir nubėgo įvažos keliuku ištraukti Etano iš automobilio. Rosas stebėjo jų artumo akimirką: nelaimės lašas virto palengvėjimo atodūsiu. Jiedu nusvirduliavo namo, Šelbė buvo apglėbusi sūnų, tarsi vaikas būtų jos pačios kūno tąsa.

Rosas atsirėmė į variklio dangtį, dėkodamas Dievui už nuojautą, kur turėtų ieškoti Etano. Baisu ir pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei jis būtų grįžęs vienas arba Etanas per ilgai išbūtų lauke.

Jis patraukė link durų ir pamatė priebutyje šalia jo sesers stovintį nepažįstamą vyrą.

– Tai Rodas van Vlitas, – ištarė ji tokiu tonu, kad Rosas suprato, jog jų ginčas toli gražu nebaigtas. – Jis užsuko pasikalbėti su tavim.

Rosas pažvelgė į seserį pačiu niūriausiu žvilgsniu, kokiu tik galėjo tokiomis aplinkybėmis. Vyras buvo žemesnis už Rosą, jo plinkanti galva forma priminė varganą žemės riešutą. Jis vilkėjo prašmatnų kostiumą, iškrakmolytus marškinius ir ryšėjo brangų kaklaraištį.

– Pone Veikmanai, – neryžtingai nusišypsojo jis. – Girdėjau, medžiojate vaiduoklius.

1 Ula išvyniojo nelygius skėčius ( čia ir toliau visos pastabos vertėjos ).

TREČIAS SKYRIUS

Šį kartą buvo smagu, kad visi žiūri.

Etanas nešė vaizdo kamerą, ji buvo sunki, bet skųstis dėdei jis neketino. Pagaliau juk Rosas tempė visa kita – pradedant miegmaišiais ir baigiant nesveiku maistu (sėdėjimas pasaloje yra sėdėjimas pasaloje, sakė jo dėdė, – net jei žmonės, kuriuos mėgini pagauti, yra mirę). Nuo automobilio jie nuėjo pro būgnininkus ir buldozerį, ir statybininkų brigadą, ir Etanas pastebėjo, kad visi žmonės, pro kuriuos jie praeidavo, trumpam sulaikydavo kvapą ir nusekdavo juos akimis. Vienas senas indėnas taip įdėmiai žiūrėjo į Etaną, kad jis jau manė, jog pakaušyje liks žymė. Bet jis žiūrėjo į Etaną ne todėl, kad šis būtų apsigimėlis, – jam tiesiog buvo įdomus vyras su vaiku, žingsniavę per tą žemę tarsi per savo.

Etanas stabtelėjo, jo dėmesį patraukė smėlį sijojantis koledžo studentas. Vaikinas buvo išsirengęs iki trumpikių, jo pečiai ir nugara buvo rusvos spalvos. Etanas žvilgtelėjo į savo ilgas rankoves ir storas kelnes. Jam prie burnos lipo veido kaukės tinklelis, kurį motina versdavo nešioti einant į lauką, kai dar šviečia saulė.

– Judinkis! – šūktelėjo Rosas per petį, ir Etanas suskubo vytis.

Statybų vadovas ponas van Vlitas atskubėjo vos juos pamatęs. Jis avėjo prašmatniais verslininko batais ir slidinėjo ant ledo, kuris dengė žemę tarsi glajus tortą.

– Pone Veikmanai, – tyliai pasisveikino jis. – Ar pamenate, kaip sakiau, kad tai turi būti daroma... neatkreipiant dėmesio?

– Ar pamenate, kaip sakiau netrukdyti man atlikti tyrimo? – atsakė Rosas, atsukdamas vyrui nugarą. Jis sunkiai lipo seno namo laiptais; viena pakopa pačiame viduryje įlūžo jam pastačius koją. – Būk atsargus, – perspėjo Etaną.

Namas atrodė taip, tarsi būtų verkęs, juodos langinės kabojo nusvirusios nuo vyrių it drėgnų blakstienų kraštelis. Etanas žengtelėjo atgal ir ištiesė kaklą, kad matytų iki pat viršaus. Namas buvo baltas, tiksliau, kadaise buvo. Vietiniai vaikai jau seniai išdaužė beveik visus langus. Gebenė raitėsi į viršų virš durų staktos kaip ilgi užriesti ūsai.

– Etanai!

Išgąsdintas dėdės balso jis užbėgo laiptais į viršų. Prie įėjimo sustingo. Nuo lubų pabiro gipsas, grindų lentas dengė storas purvo sluoksnis. Kadaise tapetais išklijuotos sienos buvo suteptos rankų atspaudais ir grafitais: SARI GERAI ČIULPIA. Apačioje po laiptais buvo laužo likučiai ir apie trisdešimt tuščių alaus butelių.

Nuo sulaužytų laiptų turėklo Etanas pažvelgė į juodą gretimo kambario kiaurymę, tada į lubas. Baugu, pagalvojo. Na ir kas? Jis ištiesė savo liaunus pečius, įsitikinęs, kad jei teisingai dėlios kortas, gali būti išrinktas į „Baimės faktorių“ ar į kitą televizijos realybės šou. Jis taip pat galėtų įtikinti dėdę Rosą pasiimti jį kartu tiriant kiekvieną atvejį. Pagaliau juk Etanas išeidavo tik naktį. Taigi gal ir verta jį pažinti?

Jis buvo drąsesnis už kitus pažįstamus vaikus... nors ir nepažinojo daug vaikų.

Taip su savim kalbėjo Etanas, kol kažkas iš užpakalio palietė jo kaklą, ir jis iš baimės pašoko.

Keriganas Kligas buvo „New York Times“ reporteris, ruošiąs privalomą medžiagą apie vampyrus per Heloviną, rašąs apie cheminę meilės prigimtį per Valentino dieną ir kalbinąs tėvus, kuriems gimė pirmasis miesto tūkstantmečio kūdikis. Kitais žodžiais tariant, jis buvo tinginys. Nesiryžo ar nenorėjo domėtis policijos korupcija ar politine įtampa, o rašė apie tai, kas įdomu žmonėms, nors pačiam Keriganui tai nebuvo labai įdomu. Tačiau jam išties patiko atlikti mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, nuvykti prie Mersės Braun kapo Rod Ailande ir pačiam pamatyti vampyrą. Arba į Džono Hopkinso universitetą, kur mokslininkai tyrė, kiek melatonino lygis susijęs su geismu. Keriganui patiko, kai kas nors primindavo, jog už Manhatano salos taip pat yra pasaulis, kur žmonės vaikšto gatvėmis ir žiūri vienas kitam į akis, užuot apsimetę esą kažkur ar kažkuo.

Šios istorijos sudėtinių dalių nenukonkuruotum: šimtametis indėnas, išgąsdinti miestelio gyventojai, nekilnojamojo turto bei statybų magnatas ir įsivaizduojamas piktas vaiduoklis. Ir visa tai buvo nuosavos žemės pakrašty, ten, kur stovėjo namas. Dar nežinia, kas slepiasi už jo esančiame miške.

Keriganas ėjo šalia Azo Tompsono, kuris pirmas paskambino redaktoriui, ir spėliojo, ką senis daro, kad taip ilgai gyvena. Ar jis valgo reklamuojamą „Dannon“ jogurtą? Medituoja? Leidžiasi B12?

– Žmonės visą laiką atiminėjo mūsų žemę, – tarė Tompsonas. – Tačiau labai liūdna pagalvoti, kad taip gali nutikti net ir po mūsų mirties.

Keriganas peržengė seną batą graužiantį šunį.

– Kaip suprantu, Spenseris Paikas, šios žemės savininkas, jau kuris laikas čia negyvena.

– Dvidešimt metų.

– Kaip manote, ar anksčiau jis žinojo, kad ši žemė yra tariama indėnų kapavietė?

Senis taip ir sustojo vietoje.