Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Rosai, – atsakė Šelbė, – tau kaip tik šito ir reikia.

Jam nepatiko meluoti seseriai. Nepatiko, kaip ji įlindo per automobilio langą prieš jam išvažiuojant pataisyti jo marškinių apykaklės ir kaip pasakė, kad ras duris atrakintas, kad ir kada sugrįžtų.

Dabar, kai sesuo spėlioja, kas ta išrinktoji, su kuria jis susitinka, Rosas taiso žibintuvėlį ant išsikišusios uolos, kad galėtų pastatyti trikojį vaizdo kamerai.

– Nieko nematysiu, – sumurmėjo Rosas, žvelgdamas pro vaizdo ieškiklį. Jis sudvejojo, tada nusikeikė.

Jis atsistatydinęs.

Jis netiki vaiduokliais, jau nebe.

O jei dabar kaip tik tas kartas, kai kažkas materializuosis? O jei jis pasitrauks neįsitikinęs? Jei Etanas buvo teisus – jei išties kažkas buvo nužudytas karjere, – yra didelė tikimybė, kad nerami dvasia klaidžioja aplink. Neiškeliavusios į dangų ar šiaip priartėjusios dvasios turi nebaigtų reikalų – tai smurtine mirtimi mirę ar nusižudę žmonės, kurie nepaliko jokio laiškelio. Kartais jų dvasios klaidžioja, nenorėdamos palikti mylimųjų.

Rosas žinojo, kad jei jį lydės sėkmė, įjungęs kamerą gali nufilmuoti šviesos blyksnius, gal rutuliuką ar du. Taip pat jis gali užfiksuoti EBR – elektroninio balso reiškinį. Ir jei pavyktų rasti bent kokį įrodymą, kad šiame karjere vyksta kažkas paranormalaus, dar būtų pagrindo tikėti, jog ir Eimė kažkur klaidžioja.

Remdamasis nuojauta, Rosas nukreipė kamerą į tą karjero vietą, kur nuolat sugrįždavo jo akys, nors visai nenutuokė, ar tai išties ta vieta, kur buvo įvykdyta žmogžudystė. Jis įdėjo naują juostą, patikrino elementus ir atsisėdo laukti.

Staiga jį apakino signalinis žiburys.

– Aš galiu paaiškinti, – prabilo jis.

Kad ir ką Rosas ketino pasakyti, žodžiai apmirė jo lūpose, kai pasijuto esąs akis į akį su senuku, vilkinčiu senovinę apsaugininko uniformą; to žmogaus akyse atsispindėjo tiek daug pasaulio, kad Rosas net nesuabejojo matąs vaiduoklį.

– Kas jūs? – sušnibždėjo žmogus Azui. Jis taip vėpsojo, tarsi niekada nebūtų matęs čiabuvių, ir, atvirai kalbant, tai įsiutino Azą.

– Jūs įsibrovėte į svetimą žemę, – pasakė Azas.

– Ar čia buvo jūsų žemė?

Maloningasis Jėzau, o dar kai kas sako, kad indėnai vartoja meskaliną. Žinoma, Azas buvo senas ir apsitaisęs dvidešimt penkerių metų senumo apsaugininko uniforma, bet vis tiek... Vaikinas atrodė visai normalus – gal net turėjo abenakių kraujo: ilgi tamsūs plaukai. To užteko, kad Azas jo pasigailėtų.

– Žinai, ką pasakysiu? Susidėk savo daiktus ir keliauk sau, o aš niekam nesakysiu, kad tave mačiau.

Žmogus linktelėjo ir puolė pirmyn, norėdamas jį paliesti. Išsigandęs Azas pasitraukė atgal ir atkišo policininko lazdą.

– Prašau! Aš tik... aš tik noriu užduoti keletą klausimų.

Kristau, jei reikalai judės tokiu tempu, Azas nematys septintojo padavimo.

– Ar jūs čia gyvenate?

– Ne, ir vigvamo neturiu, jei tai kitas klausimas. – Azas sučiupo jį už rankos. – Išjunkite tą daiktą ir...

– Jūs galite mane paliesti?

– Ir kailį galiu išperti, jei nesiliausite, – pasakė Azas. – Dabar lygiosios tarp „Red Sox“ ir „Yankees“, taigi ilgai netruksiu.

Įsibrovėlis – na, jis prigeso, kitaip nepasakysi. Azui tai teko matyti daugybę kartų, sėdint prie draugo mirties lovos, žmoguje spindėjusi šviesa užgesdavo.

– „Red Sox“ , – sumurmėjo žmogus. – Taigi jūs ne vaiduoklis.

– Gal aš ir senas, bet tikrai ne miręs.

– Maniau, kad jūs... – Jis papurtė galvą ir ištiesė ranką. – Aš Rosas Veikmanas.

– Jūs išprotėjęs, štai kas jūs.

– Tikriausiai ir išprotėjęs. – Rosas ranka perbraukė plaukus. – Aš paranormalių reiškinių tyrinėtojas. Na, bent jau buvau.

Azas patraukė pečiais.

– Ką nors radot?

Rosas patylėjo.

– Ar čia yra ką rasti?

– Pats nieko nemačiau. Bent jau čia.

– Bet kitur matėte?

Azas apsimetė neišgirdęs klausimo.

– Čia negalite pasilikti. Privati valda.

Rosas pradėjo pakuoti savo įrangą, bet, atrodė, tai darė neskubėdamas.

– Girdėjau, kad čia labai seniai buvo įvykdyta žmogžudystė.

– Taip kalbama.

– Ką nors apie tai žinote?

Azas pažvelgė į karjero duobę.

– Tai nutiko prieš man įsidarbinant apsaugininku.

– Aišku. – Rosas pakėlė kameros krepšį ir užsikabino ant peties. – Atsiprašau... kad apsipažinau.

– Nieko tokio.

Azas palydėjo jaunuolį. Rosui priėjus prie automobilio, senis uždėjo ranką ant geležinių vartų ir šūktelėjo:

– Pone Veikmanai! Tos dvasios, kurių ieškote, visai netoli.

Jis grįžo į apsaugininko būdelę, palikęs Rosą spėlioti, kas tai buvo – pažadas ar grasinimas.

Per kitas kelias savaites Komtosuko gyventojai pradėjo tikėti tuo, kas neįtikėtina. Motinos pabusdavo su ašarų pilnomis gerklėmis ir negalėdavo pašaukti vaikų. Verslininkai, stebėdami savo atvaizdą lango stikle, neatpažindavo savo veidų. Jauni, neperskiriami, tarsi virve surišti įsimylėjėliai, atvažiavę prie Kyšulio, šnibždėdami aistros įžadus, pajusdavo, kad jų žodžiai virsta burbulais ir kaipmat sprogsta.

Šelbė Veikman aptiko spiečius dievo karvyčių, ropojančių į šiaurinę pusę išeinančiais namo langais. Rodas van Vlitas kompanijos automobiliu nuvažiavo ne daugiau kaip tris šimtus metrų, kai per oro kondicionieriaus angas įsiveržė uogų kvapas ir oras „Tauruso“ viduje tapo šleikštus ir tirštas kaip džemas. Spenseris Paikas, pakišęs ranką po pagalve, rado tris dangaus žydrumo liepsnelės kiaušinius.

Etanas, nors ir žinodamas, kad negalima, pajuto vogčiomis žiūrįs į saulę.

Būriai iš namų pabėgusių kačių ėjo į upę maudytis. Vandens lygis Šampleino ežere kilo ir krito du kartus per dieną, tarsi būtų potvynis. Rožės, išsilaisvinusios iš pinučių, augo laukinėje susiraizgiusioje tankmėje. Per vakarienę nė vienas patiekalas neturėjo įprasto skonio.

Be to, nepaisant vidutinio rugpjūčio klimato, ginčijama žemė prie Ūdrų Upės Perėjos įšalo, taigi kasinėti tapo neįmanoma nei fiziškai, nei filosofiškai.

– Na, ir ką gi pasakysite? – paklausė Vinksas Šypsanti Lapė ir murmėdamas patraukė būgną per kelias pėdas į kairę. Toje vietoje, kur jie sėdėjo, žemė buvo ledinė. O čia augo kiaulpienės.

Naujojoje Anglijoje yra įregistruota įšalo atvejų vasarą. 1794 metais Senasis fermerių almanachas prognozavo speigą birželio mėnesį, tačiau tai buvo tipografinė klaida, kuri netikėtai pasitvirtino išsiveržus Vezuvijui ir į atmosferą patekusioms dulkėms sukėlus miniatiūrinę atominę žiemą. Kas kelerius metus Vermonte pasikartodavo vaivorų šaltis: temperatūra nukrisdavo žemiau nulio ir uogos ant krūmelių nušaldavo. Tačiau kaskart žala būdavo padaryta visam miesteliui, ne tik mažam žemės lopinėliui.

– Ar prisimenate pasakojimus apie Azebaną? – paklausė Vinksas. – Dar iš vaikystės? Aš apie tai galvoju.

– Azebaną? – paklausė Storasis Čarlis. – Apgaviką?

– Aha, – linktelėjo Vinksas. – Prisimenate, kaip jis, norėdamas pajuokauti, kažkam paspendė spąstus ir pats į juos įkliuvo? Kaip nuėjo gesinti laužo, prie kurio miegojo Lapė, ir pajuto, kad dega jo paties uodega?

– Tiesą sakant, ir čia ugnis nepakenktų...

– Ne, Čarli, – tarė iš užpakalio prieidamas Azas. – Vinksas turi galvoje, kad darydamas bloga kitiems pats sulauksi blogo.

Jis stebėjo, kaip draugai vėl susėda ir paima būgnų lazdeles. Taip jie leisdavo laiką, supindami balsus į vieną ilgą stiprų garsą. Jei ne daina, kurią jie dainavo savo vis dar nepamiršta gimtąja kalba, nepasakytum, kad ši vyrų grupelė yra abenakiai. Jie pasimokė iš praėjusio amžiaus, kai jų protėviai tuokėsi su kitos rasės žmonėmis, tikėdamiesi išnykti po baltaodžių pavardėmis ir kaukazietiškais bruožais. Vinksas buvo šviesiaplaukis, Storojo Čarlio oda buvo balta kaip airio.