Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Kai sugirgždėjusios atsivėrė durys, Šelbė pakėlė akis. Į vidų įėjo nematytas vyras, apsirengęs pernelyg brangiu kostiumu, kad jis būtų pirktas parduotuvėse aštuoniasdešimties kilometrų spinduliu. Tačiau kažkas buvo ne taip: kaklaraištis nusisukęs į kairę, oda beveik tokia pat balta kaip Etano. Jo žvilgsnis nuo keistai nuožulnių grindų kilo sienos išsikišimais ir enciklopedijų rietuvėmis.

– Čia biblioteka?

– Taip. Kuo galiu padėti?

Jo akys suko ratus kaip paukštis ir galiausiai sustojo ties Šelbe.

– Ar galite čia kai ką surasti ?

Prognostika , – pagalvojo Šelbė. – Prognozavimo dėsnių ir metodų tytimas.

– Nelygu, ko ieškote.

– Indėnų kapaviečių. Kas joms nutiko praeityje, kai kažkas kažką pastatė toje vietoje? Teisinio precedento. Kažko panašaus.

– Tikriausiai esate vienas statybininkų, – tarė Šelbė. Ji palydėjo jį į bibliotekos gilumą, kur už žemos valgio gaminimo receptų lentynos buvo užkišta mikrokorta. – Prieš metus Svontone vyko ginčas. Gal turėtumėte pasidomėti ten.

– Gal prisimenate, kaip baigėsi?

– Valstybė nupirko tą žemę.

– Nuostabu. Nepakartojama, – jis sunkiai iškvėpė ir atsidrėbė kėdėje. – Ar Svontono žemė irgi buvo užkeikta?

– Atleiskite, ką?

Kurį laiką jis atrodė pernelyg nusivylęs, kad kalbėtų.

– Ką daro tie indėnai... prikelia visus mirusius protėvius, kai jų prireikia? Daro viską, kad tik iš miestelio išvytų mus, Masačusetso gyventojus?

Šelbė įkišo nagą tarp dantų.

– Dėl Dievo, juk mes tik norim pastatyti prekybos centrą. Turiu savininko parašą, tvarkingą ir teisėtą ant balto popieriaus lapo. Jau sumokėjau per penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Viską darau teisėtai, o sulaukiu be priežasties krentančios žemiau nulio temperatūros, naktį girdžiu žmonių riksmus. Mano darbininkai bėga iš darbo. Jėzau... šįryt mane kažkas pastūmė, o užpakaly nieko nebuvo! – Jis pažvelgė tiesiai į Šelbę. – Aš nesikraustau iš proto. Nesikraustau.

– Žinoma, ne, – ji sumurmėjo.

Vyras perbraukė ranka veidą.

– Nežinau, ko čia atėjau. Jūs negalite man padėti.

– Negaliu, – pasakė Šelbė. – Bet, manau, pažįstu žmogų, kuris gali.

Rosas išsitiesė Šelbės svetainėje ir pagarsino televizorių tiek, kiek jam atrodė įmanoma, kad neprikeltų sūnėno. Laidai jungė jo vaizdo kamerą su ekranu, kuriame sukosi trumpa karjere nufilmuota medžiaga. Nuotolinio valdymo pultu jis sustabdė vaizdą, atsuko ir pasilenkė pirmyn, kad atidžiai apžiūrėtų. Bet ne, blyksėjimas ekrano kampe tebuvo atspindys – nieko paranormalaus.

Jis išjungė televizorių ir užsimerkęs atsilošė.

– Laiko gaišimas.

– Taip blogai? – įėjo Šelbė ir numetė ant sofos užrašų knygelę.

– Su Etanu viskas gerai.

– Kalbėjau apie tavo pasimatymą. Ar pasakysi, kas ji, o gal tai valstybinė paslaptis?

– Tu jos nepažįsti.

– Kaip galiu būti tikra, kol nepasakei? – Šelbė atsisėdo. – Kam vaizdo kamera?

Rosas pasistengė kuo greičiau pakeisti temą.

– Kaip sekėsi darbe?

– Tiesą sakant, manau, kad šiandien tau suradau darbo.

– Dėkui, bet greičiausiai darbas bibliotekoje man netinka. Per gavėnią atsisakiau dėliojimo abėcėlės tvarka.

– A, dabar ne gavėnia. B, tai nėra darbas bibliotekoje.

– Tu naudoji abėcėlę, – išsišiepęs atkreipė dėmesį Rosas.

Šelbė pasikišo vieną koją po savim.

– Šiandien buvo užsukęs Rodas van Vlitas. Jis dirba statybos kompanijai, įsigijusiai žemės prie Ūdrų Upės Perėjos...

– Kur?

– Nesvarbu. Esmė ta, kad jis išsigandęs, nes, jo manymu, toje žemėje vaidenasi. – Šelbė nusišypsojo triumfuodama. – Spėk, kuo tu čia dėtas.

Jis įsitempė.

– Ar tai susiję su pinigais? Jei nori, kad mokėčiau tau nuomą...

– Liaukis, Rosai. Užsiminiau jam tik todėl, kad maniau, jog apsidžiaugsi. Nuo pat atvažiavimo dienos esi prislėgtas. Jau kelios savaitės, kai beveik neišeini iš namų.

– Tu beveik neišeini iš namų.

– Tai kas kita, ir tu tai žinai.

Rosas pakilo nuo kėdės, ištraukė iš televizoriaus laidus ir pradėjo pakuoti vaizdo kamerą į specialų dėklą.

– Nežinojau, kad turi lūkesčių, – ištarė piktai. – Nežinojau, kad negalima tiesiog atsipūsti.

– Atsipūsti? Ar esi įsitikinęs, kad šito atvažiavai? – Dabar ji stovėjo su juo akis į akį. – O gal ieškojai vietos, kur būtų galima nustoti kvėpavus?

Rosas kurį laiką atlaikė jos žvilgsnį.

– Šel, tai buvo tik vieną kartą, iškart po jos mirties.

Šelbė pačiupo Roso riešus ir nuleido juos žemyn. Jos nykščiai kilo aukštyn po megztinio rankovėmis, apčiuopdami istorijos įkalčius.

– Vieną kartą. Aš ateinu paklausti, ar nori pietums sriubos, sriubos, Rosai, o tu baigi nukraujuoti.

– Ir turėjai leisti, – tarė Rosas, švelniai išsilaisvindamas.

– Eik velniop, – Šelbės akyse sužibo ašaros. – Kai dabar uždarai vonios kambario duris, spėlioju, ar negeri tablečių. Kai išvažiuoji, spėlioju, ar neatsitrenkei į medį. Ar niekada nepagalvojai, kad nesi vienintelis kažką praradęs? Eimė mirė. Žmonės miršta. Tu gyvas ir turi pradėti taip elgtis.

Jo žvilgsnis buvo ledinis.

– Ar jausiesi taip ir po kelerių metų, kai tai nutiks Etanui?

Silpnas garsas privertė juos atsigręžti į duris, bet kiekvieną žodį girdėjęs berniukas jau buvo nubėgęs.

Jis vilkėjo sportinį nertinį, ilgas kelnes ir, žinoma, buvo su beisbolo kepuraite, bet jo veidas ir rankos liko neuždengtos. Kai Etanas pasiekė karjerą – aukščiausią vietą miestelyje, kur uolos įsirėžusios į dangų, – jo pirštai buvo ištinę kaip dešrelės ir tokie raudoni, kad skaudėjo sulig kiekvienu širdies tvinksniu.

Gal pakeliui jį partrenks sunkvežimis. Gal jis sugruzdės ar užsiliepsnos kaip tas vaikinas, matytas Pasaulio Gineso rekordų laidos nuotraukose. Koks skirtumas, jei jis mirtų dabar?

Visas žinias apie Komtosuką jis susirinko iš žemėlapių ir interneto. Žinoma, anksčiau jis buvo išėjęs iš namų, bet dienos šviesoje viskas atrodė kitaip. Jis negalėjo atplėšti akių nuo gatvių, kurios buvo pilnos automobilių, nuo šaligatviais einančios minios žmonių. Jis nė neįtarė, kad paprastai šiame miestelyje būna dukart daugiau veiksmo. Etanui šis saulėtas pasaulis atrodė toks visko pilnas, kad jam užgniaužė kvapą.

Etanas žinojo, kad mirs. Jis lankėsi pas psichologus, gydytojus ir socialinius darbuotojus, kurie turėjo padėti susitaikyti jam su PK paciento prognoze. Jis gali išgyventi iki penkiasdešimties, bet taip pat gali numirti penkiolikos. Tai priklauso nuo žalos, padarytos ląstelėms prieš nustatant diagnozę.

Jo manymu, tai buvo vienas iš kelių dalykų, darančių jį panašų į kitus. Juk anksčiau ar vėliau visi žmonės padeda šaukštą. Tėra vienas skirtumas – norėdamas, kad ta diena ateitų vėliau, o ne anksčiau, jis negalėtų gyventi – taip, kaip nori .

Iki karjero buvo likę keli kvartalai. Etanas žinojo, nes aplink stūksojo vis aukštesnės uolos. Jis neįsivaizdavo, ką darys ten nuėjęs. Gal nusivilks marškinius ir sėdės, kol skausmas pasidarys toks stiprus, kad jis apalps. O gal gulės ant nugaros ir žiūrės į saulę, kol sudegs jo ragenos.

Jis pasuko prie įėjimo į karjerą ir staiga sustojo. Atsirėmęs į apdaužyto automobilio variklio dangtį, sukryžiavęs rankas stovėjo dėdė Rosas.

– Kaip mane suradai?