Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Ji užsidėjo skaitymo akinius – laikė juos kišenėje, nes nenorėjo atvirai rodyti, – ir ištraukė pieštuką, prilaikiusį į mazgą surištas garbanas. Jos medaus geltonumo plaukai kaip visuomet netvarkingai krito ant pečių, tarsi Dievas būtų pajuokavęs ir davęs viską kontroliuoti mėgstančiai Mereditei Oliver nepaklusnius plaukus. Ji perbraukė rankomis veidą, patrynė paraudusias akis.

– Šį vakarą, – ištarė garsiai, – neleisiu sau dirbti. Eisiu namo, išsimaudysiu karštoje vonioje ir paskaitysiu Lusei ką nors kita, o ne straipsnį iš „Teriologijos žurnalo“.

Įdomu, ar lengviau įgyvendinti ištarus tai balsu, o ne pagalvojus?

– Daktare Oliver, – pasibeldusi įėjo sekretorė. – De la Korijos pasirašė pareiškimą.

Net nežvilgtelėjusi Mereditė žinojo, kad tai yra leidimas Genetikos institutui atsisakyti jų trečio, moteriškos lyties embriono.

– Jie turėtų palaukti, kol bus atlikta implantacija. Gali būti, kad embrionai neišgyvens ir...

Ji nutilo. Ir tada nebus jokio skirtumo. De la Korijos geriau liks bevaikiai, nei panaudos pakenktą embrioną. Kūdikis nesirgtų hemofilija... Panašu, kad tai būtų visiškai sveika mergaitė, su blizgančiais motinos plaukais ir kaštoninėmis tėvo akimis. Bet ji galėtų perduoti ligą savo vyriškos lyties palikuonims. Atsižvelgdami į tai, tėvai nenori, kad ji gimtų.

Mereditė pasirašė ir įkišo pareiškimą į stalo stalčių.

– Albertsonsai laukia, – tarė sekretorė.

– Duok man minutėlę.

Kai tik durys užsidarė, Mereditė paėmė telefoną ir surinko namų numerį. Ji įsivaizdavo savo dukrą, sėdinčią prie virtuvės stalo, su ant nugaros besiraitančiomis dviem kasytėmis, tarsi žmogaus genomo kopijomis, ir atliekančią namų darbus raštu – besimokančią rašyti U ir V. Ula unrolled uneven umbrellas 1. Lusė pakėlė ragelį.

– Alio?

– Sveika, gudruole.

– Mama! Kur tu?

– Jupiteryje. O kur tu?

– Kalamario dykumoje.

Mereditė nusišypsojo.

– Greičiausiai Kalahario.

– Kada grįši namo?

– Greitai.

Stojo trumpa tyla.

– Iki sutemstant?

Mereditė užsimerkė.

– Grįšiu vakarienės, – pažadėjo ji. – Pasakyk senelei Rubei. Ir, kol grįšiu, daugiau nevalgyk „Oreo“ sausainių.

Lusė įkvėpė.

– Iš kur žinai, kad...

– Nes aš mama. Myliu tave. – Mereditė padėjo ragelį ir susuko plaukus ant viršugalvio. Stalčiuje pasirausė gumytės, bet surado tik keletą sąvaržėlių, jos puikiai atliko segtukų vaidmenį. Jos žvilgsnis užkliuvo už De la Korijų pasirašyto pareiškimo. Mereditė intuityviai įkišo jį į apatinį stalčių. Ji laikinai jį pames. Dėl visa pikta.

Tada paspaudė vidaus telefono mygtuką, ir durys netrukus atsivėrė, įleisdamos Albertsonsus. Jie atrodė prislėgti ir išsekę, kaip ir daugelis čia pirmą kartą apsilankančių porų. Mereditė ištiesė ranką ir gyvai tarė:

– Aš daktarė Oliver. Peržiūrėjau jūsų istoriją ir galiu jums padėti.

Azas žinojo, kad prireikus jis ir voverės neišvytų iš „Angelo karjero“, tuo labiau nepajėgtų vytis ginkluoto įsibrovėlio. Savininkai laikė jį apsaugininku geranoriškai arba iš gailesčio, arba todėl, kad jis atsiimdavo tik pusę atlyginimo, nes nelabai turėjo kur jį panaudoti. Laimė, į karjerą buvo galima patekti tik vienu keliu, nors Azas ir į jį nekreipė daug dėmesio. Jis sėdėjo apšviestoje būdelėje karjero kontoroje, kur trys vidaus televizoriai stebėjo skirtingas teritorijos vietas, bet jo žvilgsnis buvo nukreiptas į ketvirtą ekraną, kur buvo rodomos „Red Sox“ varžybos.

– Cha, – prunkštelėjo Azas mušėjui. – Ir už tai tau moka vienuolika milijonų dolerių per metus?

Karjeras buvo viena iš Vermonto granito kasyklų, kur akmenų gyslos įsirėžusios uolose tarsi gilios raukšlės Azo veide. Seniau skyles sprogmenims gręžė rankiniu būdu, tada sprogdino ir smulkino akmenis eksportui. Dabar visas procesas kompiuterizuotas. Dirbdamas vienas naktimis, jis niekada nematė kitos sielos... Kiek jam buvo žinoma, piko valandomis situacija buvo tokia pati. Azas kartais pagalvodavo, ar tik jis nėra vienintelis čia įdarbintas žmogus.

Per trisdešimt darbo karjere metų jis užpildė tik du saugos raportus. Vienas jų buvo susijęs su elektros audra, sukėlusia sprogimą – sprogmenys turėjo būti detonuoti tik kitą dieną. Kitas – su savižudžiu, užlipusiu apsaugine siena ir mėginusiu nušokti nuo uolos ant dantytų akmenų apačioje. Tas kvailys susilaužė abi kojas, pasveiko ir pradėjo internetinį verslą.

Azui patiko dirbti naktį ir patiko dirbti vienam. Tyliai apeidamas teritoriją, jis girdėjo, kaip sprogsta pumpurai, užuodė metų laikų kaitą. Kartais jis atsiguldavo ant nugaros, rankas pasikišęs po galva, ir žiūrėdavo, kaip žvaigždės persirikiuoja į jo gyvenimo žvaigždynus – piktą nusivylimo jautį, nesubalansuotas teisingumo svarstykles, seniai prarastą dvynių meilę.

Jam buvo įdomu, kas dedasi prie Ūdrų Upės Perėjos. Per tą savaitę, kai Rodas van Vlitas sukiojosi teritorijoje, abenakių protestas suaktyvėjo, ir visuomenė atkreipė dėmesį. Į naudą išėjo ir tai, kad miestelio girtuoklis Tulas Abotas, vieną rytą pabudęs ir pamatęs susigarbanojusius savo tiesius plaukus, visą dieną praleido bažnyčioje, priimdamas dozę Jėzaus, ir dėl savo nelaimės kaltindamas vaiduoklius. Gandai Komtosuke sklido kaip rožių žiedlapiai, kritę kaip žiedadulkės ant automobilių prie ledainės „Dairy Twirl“ ir užkišę lauko dušinių kanalizaciją prie miestelio baseino.

Jei Rodas van Vlitas turėtų bent pusę smegenų, statybų įrangą atvežtų naktį, kai indėnai knarkia savo palapinėse toli nuo tos vietos. Gerai, kad „Redhuko grupės“ statytinis buvo kvailys. Atsižvelgiant į nuolatinį drausmės trūkumą abenakių proteste, abi pusės pradėjo lygiosiomis.

Mažas jonvabalis sumirksėjo prieš Azo kairę akį. Tada jis suvokė, kad tai visai ne jonvabalis, o maža mirksinti švieselė tamsiame vieno palydovinio ryšio televizoriaus ekrane, kuriame buvo matoma kasyklos šiaurinė siena ir aktyviausias aikštelės ruožas. Karščio banga nuvilnijo Azo pečiais – jam prireikė laiko atpažinti šį jaudulį. Užsimaukšlinęs ant galvos kepurę, jis pasileido į tą vietą, kur buvo švieselė. Sulig kiekvienu žingsniu metų našta lengvėjo, kol jis vėl tapo tiesus ir stiprus kaip dangų pramušęs ąžuolas, kai jo prireikė.

Rosas nežinojo, ką kaltino labiau: Etaną, pasėjusį šią sėklą jo galvoje, ar save, kad jo paklausė. „ Angelo karjere“ vaidenasi, – sakė jo sūnėnas, – visi taip kalba. Jis tyliai ėjo siauru taku, kol pajuto, kaip ant sprando pasistojo plaukai. Taigi čia jis turėtų įsikurti. Kol kas jis dar neišdrįso įjungti žibintuvėlio, – apie tai anksti sužinojo iš Varburtonų. Valdžia paprastai nekreipdavo dėmesio į vaiduoklių medžiotojus, bet įsilaužimas yra įsilaužimas. Jei tyrinėji kapines, išmoksti atvažiuoti išjungęs žibintus, kad prireikus galėtum greitai sprukti. Lygiai taip pat, sėlindamas privačia žeme naktį, darai viską, kas įmanoma, kad neatkreiptum į save dėmesio.

Mintys apie Eimę šią popietę paskatino jį pamėginti paskutinį kartą, nors pasakė Šelbei liovęsis domėtis paranormaliomis nesąmonėmis. Taigi nuo Šampleino ežero jis nukeliavo į Berlingtono nukainotų elektroninių prekių parduotuvę ir įsigijo naują infraraudonųjų spindulių kamerą. Kai Šelbė ant stalo padėjo vakarienę, jis pasakė jai, kad eis į pasimatymą.

– Rimtai? – Šelbė taip linksmai nusišypsojo, kad Rosui suskaudo vien pažvelgus. – Su kuo?

– Ne tavo reikalas.