Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Rosas norėjo tuo tikėti. Jam teko susipažinti su aiškiaregiais, kurie tvirtino negalį pasisukti neatsitrenkę į dvasią. Pasak jų, vaiduokliai nuolat stengiasi atkreipti dėmesį. Bet dabar jis sudvejojo. Jau pradėjo galvoti, kad numirus viskas tuo ir pasibaigia.

– Net ir filosofijos mokslų daktarai bei vadovai gali būti melagiai. Arba pamišėliai, – tarė Šelbė.

– O ketverių metų vaikai? – Rosas pasisuko į seserį. – O vaikas, kuris vidurnaktį ateina pas mamą ir sako, kad jo kambaryje yra senis, liepęs jiems visiems išeiti iš dirbtuvių, nes jis turi padaryti stalą? Nuėjęs į biblioteką sužinai, kad namas pastatytas ant dailidžių mokyklos, gyvavusios prieš du šimtus metų?

– Taip buvo?

Galiausiai ketverių metų berniukas pradėjo daužyti sau galvą, kad negirdėtų vaiduoklio balso; jis draskė akis, kad jo nematytų.

– Na, vaikai turbūt taip pat gali išsikraustyti iš proto. Esmė ta, kad aš su tuo jau baigiau. – Bet Rosas nesuprato, ką jis mėgina įtikinti – seserį ar save.

Šelbė patapšnojo jam per petį.

– Šiaip ar taip, Rosai, jei kam nors būtų pavykę surasti konkretų vaiduoklio įrodymą, neabejoju, kad tas žmogus būtum tu.

Jis pažvelgė į ją dvejodamas, tada įkišo ranką į kišenę. Ištraukė piniginę ir iš skyrelio išėmė nuotrauką.

– Sakysi, kad tai primena burną ir akis, – ji prisimerkė. – Ir ranką.

– Aš tau nieko nesakiau. Tu pasakei man.

– O kas čia?

– Kertis Varburtonas pavadintų tai ektoplazma. Kai fotografavau, virš ežero nebuvo nieko... nei rūko, nei gyvos dvasios, nieko. Visa tai atsirado negatyve. Filmas ganėtinai jautrus šviesai, šilumai, magnetinei energijai... Šiuos šaltinius dvasios naudoja sudaiktėdamos. – Rosas įkišo nuotrauką atgal į piniginę. – Kita vertus, tai gali būti kažkoks šlamštas, kurio išpylė fotolaboratorijoje.

Jis nepaminėjo, kad fotografuojant oras netikėtai atšalo taip, jog pasišiaušė gyvaplaukiai ant rankų ir kojų. Nepaminėjo, kad likusią dienos dalį rankos drebėjo, o jis negalėjo sutelkti žvilgsnio į vieną tašką.

– Ar fotografuojant nebuvo rūko? – pasitikslino Šelbė.

– Ne.

Ji susiraukė.

– Jei pamatyčiau tokią nuotrauką laikraštyje, pamanyčiau, jog tai klastotė. Bet...

– Bet aš tavo brolis, taigi turi manim patikėti?

Prieš juos triukšmingai sustojo Etanas.

– Miestelyje yra karjeras, kur labai seniai buvo nužudytas vaikinas. Žmonės kalba, kad ten vaidenasi. Galėtume nueiti ir...

– Ne, – vienbalsiai ištarė Rosas ir Šelbė.

– Vajėzau, – sumurmėjo toldamas Etanas.

Rosas nužvelgė horizontą, kur mėlyna naktis jau pradėjo rausti.

– Ar dar ne laikas eiti vidun?

Šelbė linktelėjo ir pradėjo rinkti jų iškylos likučius.

– Kuo dabar užsiimsi?

– Seksiu NSO. – Jis pažvelgė į ją. – Juokauju.

– Galėtum pabūt aukle, kol dirbu. Nors rūpintis Etanu gali būti dar baisiau nei tavo paskutinė tarnyba.

– Vaiduokliai nėra baisūs, – tarė Rosas, o tada prisiminė, kad kalbėti reikia tariamąja nuosaka. – Juk jie tik žmonės. Na, buvo.

Šelbė liovėsi lanksčiusi antklodę.

– Betgi tu nė vieno nematei.

– Ne.

– Net ir norėdamas.

Rosas išspaudė šypseną.

– Klausyk, dešimties tūkstančių dolerių banknoto taip pat nemačiau, nors visada norėjau pamatyti.

Pasitraukti buvo prasminga. Tik reikėjo įtikinti save. Tiesa ta, kad per devynis mėnesius jis nerado, ko ieškojo. Jis nematė šmėklos, nes ten nieko nebuvo.

Bet vėlgi, jis turėjo stulbinamą nuotrauką, deginančią skylę jo užpakalinėje kišenėje; dvasia galėjo susiformuoti, pasisėmusi stiprybės iš šilumos ar šviesos, ar net iš jo fotoaparato elementų, ir būti matoma. Rosui tai atrodė logiška. Pagaliau juk Eimė teikė jam energijos. Be jos, jis pats buvo ne geresnis už vaiduoklį, tarsi šešėlis slystantį per gyvenimą.

– Buldozeris per jį nevažiuos! – sušuko brigadininkas blizgančiu, rausvu kaip slyva veidu. Jis žvelgė į Elį iš kabinos viršuje, sudėjęs rankas ant atsikišusio pilvo.

– Pone Čempinji...

– Vinksas, – Eliui narsiai nusišypsojo ant nugaros gulintis vaikinas. – Visi mane taip vadina.

Iš kažkur atsirado Elio šuo ir padėjo priešakines letenas ant Vinkso krūtinės.

– Žemyn, Vatsonai, – įsakė Elis. – Pone Čempinji, paprašysiu jūsų atsistoti. „Redhuko kompanija“ turi leidimą pagal sutartį darbuotis šioje žemėje.

– Ar jis kalba angliškai? – Vinksas šūktelėjo šalimai stovinčiai piketuotojų grupelei.

– Ar negalite jo suimti? – paklausė Rodas van Vlitas.

– Kol kas jie nepridarė jokių bėdų. Tai civilizuotas nepaklusnumas. – Taip Eliui buvo nurodęs policijos viršininkas Folensbis, kuris nenorėjo kurstyti aistrų, galinčių greitai peraugti į piktus rasinius nesutarimus. Elis žinojo, kad abenakiai nedarys spaudimo, jei patys nebus spaudžiami. Vis dėlto jis nebuvo nusiteikęs spausti. Eliui reikėjo paimti miestelio girtuoklį Abotą Tulą iš degalinės parduotuvės ir patupdyti jį, kol išsiblaivys. Jam reikėjo nupirkti Vatsonui maisto. Nenorėjo gadinti santykių su būriu indėnų, turinčių tiek puikybės, kad užtektų Šampleino ežero įdubai pripildyti.

Jis pasitrynė sprandą. Tokiomis akimirkomis kaip ši galvodavo, kodėl po motinos mirties nepersikėlė į Floridą. Jam buvo trisdešimt šešeri, ir dirbo pernelyg sunkiai. Po velnių, juk dabar galėtų žaisti golfą su tėčiu. Galėtų sėdėti po palme. Šalia jo dantis iššiepė Vatsonas.

– Šioje žemėje yra žmonių palaikų, – pareiškė Vinksas.

– Tai tiesa? – paklausė Elis.

Rodo veidas patamsėjo.

– Nieko nerasta, tik mažas medalionas, keramikos šukių ir 1932 metų pensas.

– Ir strėlės antgalis, – šūktelėjo Azas Tompsonas, nors Elis manė, jog senis buvo per toli, kad girdėtų jų pokalbį. – Nepamirškite strėlės antgalio.

Statybų vadovas užvertė akis.

– Taip, teisingai, rastas strėlės antgalis, kuris nieko neįrodo, išskyrus tai, kad čia kažkoks vaikas žaidė kaubojus ir indėnus.

Prie jų priėjo Azas Tompsonas.

– Mums taip pat nerūpi iečių antgaliai, bet rūpi protėviai. Nejau nematėte Bilduko ? Jei kasinėsite jų poilsio vietoje, kad ir ką čia pastatysite, savaime suprantama, ramybės nebus.

Eliui pasidarė įdomu, kaip šis senukas susijęs su žeme. Kiek jam buvo žinoma, Azas atvyko į Komtosuką kažkur iš vakarų. Net jei jis gyvena šiame miestelyje beveik tiek pat, kiek Elis, neatrodo, kad Azas būtų kaip nors susijęs su šia vieta. Matyt, jam statybos nepatiko labiau iš principo nei asmeniškai.

– Tai grasinimas, – Rodas tarė Eliui. – Girdėjot.

Azas nusijuokė.

– Kuo jums grasinau?

– Prakeiksmu. Kažkokiais... burtais.

Senasis indėnas apgaubė delnais pypkę ir uždegė lapus galvutėje.

– Turite tikėti tokiais dalykais, kol jie jūsų nepaveikė. – Jis įtraukė dūmo, ir žodžiai išslydo kartu su jais. – Ar tikite tais dalykais, pone van Vlitai?

– Klausykite, – Elis atsiduso. – Žinau, ką jaučiate šiai statybos kompanijai, Azai. Bet jei jaučiate nuoskaudą, geriausia jums būtų kreiptis į teismą.

– Kai paskutinį kartą teisinė sistema pareiškė žinanti, kas yra geriausia abenakiams, ji taip pasistengė, kad vos mūsų nesunaikino, – atsiliepė Azas. – Ne, detektyve Ročertai, nemanau, kad eisime į jūsų teismus.

– Jo teismus? – prunkštelėjo jau atsistojęs Vinksas, valydamasis džinsus. – Eli, kas tau sakė, kad po gražia mėlyna uniforma tavo oda yra mažiau raudona?