Джоди Пиколт: Iš antro žvilgsnio

Rodas žinojo, kad ši tema jautri; su „Redhuko grupe“ visada taip, nes prieš statydami modernias komercines patalpas jie paprastai iki pamatų nugriauna senus pastatus.

– Tiesą sakant, jis ne pačios geriausios formos, – atsargiai ištarė Rodas. – Gali tekti... šį tą pagerinti. Padaryti daugiau vietos jūsų picerijai.

– Riestainiams, – susiraukė Paikas. – Taigi jūs jį nugriausit.

– Deja, taip.

– Dar geriau, – tarė senukas. – Per daug vaiduoklių.

Vienintelė Komtosuko degalinė buvo prie miestelio parduotuvės. Automobilių aikštelėje riogsojo du šeštojo dešimtmečio siurbliai, ir Rodui prireikė gerų penkių minučių suvokti, kad juose nėra plyšio kredito kortelei. Jis įkišo siurblio antgalį į kuro baką, išsitraukė mobilųjį telefoną ir nuspaudė užprogramuotą numerį.

– „Angelo karjeras“, – atsiliepė moteriškas balsas.

Rodas atitraukė telefoną nuo ausies. Matyt, neteisingai surinko numerį; jis norėjo susisiekti su kontora ir informuoti Niutoną Redhuką, kad pirmoji kliūtis jau pašalinta. Raukydamasis jis dar kartą suspaudė mygtukus.

– „Angelo karjeras“. Kuo galėčiau padėti?

Rodas papurtė galvą:

– Aš renku 617-569...

– Apsirikot.

Trakšt.

Suglumęs jis įsikišo telefoną į kišenę ir įleido dar vieną galoną į baką.

Ieškodamas piniginės, jis pasuko į parduotuvę sumokėti.

Vidutinio amžiaus rusvaplaukis vyras prie durų šlavė kažką panašaus į rožių žiedlapius. Rodas pakėlė akis į iškabą „Eibo kuras ir bakalėjos prekės“ ir vėl nuleido jas į pardavėją.

– Jūs turbūt Eibas?

– Atspėjot.

– Ar čia yra telefonas automatas?

Eibas parodė į priebučio kampą, kur pasvirusi į turėklus, šalia seno girtuoklio, nerodančio noro pasitraukti, stovėjo telefono būdelė. Rodas surinko numerį, jausdamas į save įsmeigtas pardavėjo akis.

– „Angelo karjeras“, – po sekundės išgirdo jis.

Rodas trenkė ragelį ir įsispoksojo į jį. Eibas brūkštelėjo šluota vieną, du, tris kartus, valydamas taką tarp savęs ir Rodo.

– Kas nors ne taip? – paklausė.

– Kažkas negerai su telefono linijomis.

Rodas ištraukė iš piniginės dvidešimtinę už kurą.

– Matyt. Arba indėnai sako tiesą – jei jie neatgaus žemės, bus prakeiktas visas miestelis.

Rodas tik pavartė akis. Jis jau buvo pusiaukelėje į automobilį, kai prisiminė Spenserio Paiko komentarą apie vaiduoklius. Jis pasisuko paklausti Eibo, bet vyras jau buvo nuėjęs. Jo šluota ilsėjosi atremta į suskilusį priebučio turėklą; sulig kiekvienu vėjelio dvelktelėjimu tvarkinga gėlių žiedlapių krūva sklaidėsi kaip norai.

Netikėtai kitoje kuro siurblių pusėje sustojo automobilis. Vyras rudais plaukais iki pečių ir neramiomis jūros žalumo akimis išlipo ir pasirąžė, net nugarkaulis trakštelėjo.

– Atsiprašau, – tarė jis, – gal žinote kelią į Šelbės Veikman namus?

Rodas papurtė galvą.

– Aš ne vietinis.

Jis nežino, kas privertė jį žvilgtelėti į galinio vaizdo veidrodėlį, įlipus į automobilį. Vyras dar stovėjo ten pat, tarsi nesuprastų, ką daryti toliau. Staiga suskambo Rodo mobilusis telefonas. Pasirausęs krūtinės kišenėlėje, jis atidarė dangtelį.

– Van Vlitas.

– „Angelo karjeras“, – atsiliepė kitame gale moteriškas balsas, tarsi skambinęs būtų jis; tarsi tai ką nors reikštų.

– Ateinu, – sumurmėjo Šelbė, kai barbenimas į priekines duris pasidarė garsesnis. Buvo dar tik vienuolikta ryto. Jei šis mulkis pažadino Etaną... Ji surišo plaukus gumyte į uodegėlę, pasitaisė pižamą ir, atidariusi duris, prisimerkė nuo saulės. Apakinta dienos šviesos, ji ne iš karto jį pažino.

– Šel?

Jau praėjo dveji metai, kai ji paskutinį kartą matė Rosą. Jie vis dar buvo panašūs – tokie pat liemeningi, skvarbaus žvilgsnio, kurį žmonės sunkiai atlaikydavo. Bet Rosas buvo netekęs svorio ir užsiauginęs plaukus. Ir ratilai po akimis – jie buvo netgi tamsesni už jos.

– Pažadinau, – atsiprašė jis. – Galėčiau...

– Užeiti, – užbaigė Šelbė ir apkabino savo mažąjį broliuką.

– Grįžk į lovą, – paragino Rosas, kai praėjo daugiau nei pusvalandis, Šelbei apie jį tupinėjant. – Tu būsi reikalinga Etanui.

– Tai tu būsi reikalingas Etanui, – pataisė Šelbė. – Kai tik jis sužinos, kad esi čia, pamiršk poilsį.

Svečių kambario lovos gale ji padėjo šūsnį rankšluosčių ir apkabino jį.

– Savaime aišku, gali gyventi čia, kiek tik panorėsi.

Jis panardino veidą jos peties linkyje ir užsimerkė. Šelbė kvepėjo jo vaikyste.

Staiga ji atsitraukė.

– O Rosai, – ji sumurmėjo ir, įkišusi ranką po jo baltinių apykakle, ištraukė ilgą grandinėlę, kurią jis slėpė. Jos gale kabojo deimantinis soliteras, krentanti žvaigždė. Šelbė jį sugniaužė.

Rosas metėsi šalin, ir grandinėlė nutrūko. Jis pačiupo Šelbės riešą ir purtė tol, kol žiedas, jos paleistas, saugiai pateko į jo ranką.

– Nepradėk, – ryžtingai perspėjo jis.

– Jau praėjo...

– Nejau manai, kad nežinau, kiek praėjo? Nejau manai, kad nežinau tiksliai ? – Rosas nusisuko. Kodėl niekas nekalba apie tai, kad švelnumas gali žeisti taip pat kaip peilis?

Šelbei palietus jo ranką, Rosas nesureagavo. Ji nebespaudė jo. Tik švelniai palietė ir atbula išėjo iš kambario.

Šelbė buvo teisi, jis turėtų pamiegoti, bet taip pat žinojo, kad to nebus. Rosas priprato prie nemigos; per tuos metus ji įsirangydavo kartu su juo po antklode, pripildydama kūną neramių abejonių, ir jis stebėdavo skaitmeninį laikrodžio ekraną, kol skaičiai pateisindavo išlipimą iš lovos.

Jis gulėjo ir spoksojo į lubas. Jis taip tvirtai spaudė žiedą, kad galėjo justi, kaip aštrūs apsodo išsikišimai įsirėžia į odą. Dabar jam reikės virvelės ar odinio dirželio, kad vėl galėtų jį nešioti. Plačiai atsimerkęs, jis sutelkė dėmesį į laikrodį. Stebėjo, kaip vieni skaičiai keičia kitus: 12.04, 12.05, 12.06. Jis skaičiavo rožes ant antklodės. Jis mėgino prisiminti „Valsą šokančios Matildos“ žodžius.

Pašokęs iš miego 5.58, Rosas negalėjo patikėti. Jis sumirksėjo, pasijutęs geriau nei pastaraisiais mėnesiais. Nukabinęs iš lovos kojas, atsistojo, spėliodamas, ar Šelbė turi atliekamą dantų šepetuką.

Nepajutęs ant krūtinės jokio svorio Rosas prisiminė žiedą. Jis apsičiupinėjo ir puolė į paniką. Niekur nebuvo deimanto, kurį spausdamas užmigo, – nei po antklode, nei ant kilimo, nei netgi po lova, kurią Rosas karštligiškai atitraukė. Aš ją pamečiau, – pamanė Rosas, žiūrėdamas į daiktą, kurį laikydamas pabudo: 1932 metų pensą – glotnų kaip paslaptis, vis dar šiltą nuo jo rankos.

ANTRAS SKYRIUS

Kaip aštuonmetė, Lusė Oliver žinojo nemažai. Ji galėjo išvardyti visas valstijų sostines, galėjo paaiškinti, kaip susiformuoja griaustinio debesis, parašyti žodį RITMAS iš pradžių ir iš galo. Ji taip pat žinojo ir nemažai kitų dalykų, daug svarbesnių, kurių mokykloje nemokė. Pavyzdžiui, ji žinojo, kad prieš mėnesį jos prosenelė grįžo iš gydytojo su baltų tablečių buteliuku ir paslėpė jį ortopediniame sportbatyje savo spintoje. Ji žinojo, kad suaugusiems pradėjus kalbėti tyliau turi įtempti ausis. Ji žinojo, kad net ir protingiausias pasaulyje žmogus išsigąstų to, ko jis arba ji nesupranta.

Lusė buvo tvirtai įsitikinusi, kad tai tik laiko klausimas, kol vienas jų ją pačiups.

Kiekvieną naktį jie keisdavo formą. Kartais tai buvo kintantis užuolaidų margumas. Kartais – šalta vietelė ant grindų, kai Lusė basa bėgdavo plačiomis medinėmis lentomis į lovą. O kartais – tiesiog kvapas, kuris versdavo Lusę sapnuoti lapus ir tamsą, ir lavonus.