Джоди Пиколт: Neprarask vilties

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Jodi Picoult. Keeping Faith

William Morrow, an imprint of HarperCollins Publishers, New York, 1999

ISBN 9786090105450

Copyright © 1999 Jodi Picoult

Published by arrangement with William Morrow, an imprint of HarperCollins Publishers

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Stephanie Frey, „iStockphoto“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Vilma Rinkevičiūtė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė

Redaktorė Danutė Gadeikienė

Korektorė Rasa Mielkuvienė

Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Laurai Gross

Prieš dešimtį metų tu taip manim tikėjai, kad įtikinai surizikuoti ir leidėjus. Nevalia pamiršti ir gerų keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų draugystės, visai kaip verslo santykių. Ar dabar supranti, kodėl negaliu šios knygos skirti Tėvui Pijui?

ĮŽANGA

1999 metų rugpjūčio 10-oji

Kai paskambinusi motina pakviečia apžiūrėti savo naujut naujutėlio karsto, mūsų su Viltimi iš viso neturi būti namie.

– Marija, – aiškiai nustemba motina, kai pakeliu ragelį, – ką čia veiki?

– Prekybos centras uždarytas, – atsidūstu. – Priešgaisrinė sistema užliejo maisto skyrių, o valyklos darbuotojas laidoja giminaitį.

Nemėgstu netikėtumų. Mano gyvenimas puikiai sustyguotas. Tiesą pasakius, dažnai vaizduojuosi jį tarsi naujintelaitį dokumentų segtuvą tvarkingai sužymėtais ir susegtais lapais, ir vis dar vietoje net menkiausia smulkmena. Tikriausiai dėl to, kad esu baigusi architektūrą ir labai nenoriu sendama vis labiau panėšėti į motiną. Štai kodėl mano savaitės teka nusistovėjusia vaga. Pirmadieniais meistrauju savo miniatiūrinių namukų karkasus. Antradieniais įrengiu kambarėlius. Trečiadieniais lakstau po miestą, ketvirtadieniais tvarkau namus, o penktadieniais atlieku visus tuos neatidėliotinus darbus, kurie susikaupia per savaitę. Šiandien – trečiadienis, todėl paprastai atsiimu iš valyklos Kolino marškinius, einu į banką ir apsipirkti. O tada kaip tik spėju parvažiuoti namo, iškrauti pirkinius ir pirmą valandą turiu būti nuvežusi Viltį į baleto pamoką. Bet šiandien, taip netikėtai susiklosčius aplinkybėms, laiko liko daugiau nei reikia.

– Taigi, – nepakartojamu savo stilium taria motina, – regis, niekur nedingsi, teks aplankyti mane.

Staiga prišoka Viltis.

– Ar ten senelė? Ar jau turi?

– Ką turi? – Dar tik dešimta, o man jau skauda galvą.

– Pasakyk, kad turiu, – atsako mama kitame laido gale.

Apsidairau po namus. Reikėtų išsiurbti kilimą, bet ką tada veikčiau ketvirtadienį? Langus plaka smarkus rugpjūčio lietus. Viltis šilta švelnia rankele paglosto man kelį.

– Gerai, – sakau motinai. – Netrukus būsim.

Mano motina gyvena už pustrečios mylios sename akmenų mūro name, kurį visi Niu Kanaano gyventojai vadina Meduoline Trobele. Viltis gana dažnai lankosi pas ją po pamokų tomis dienomis, kai dirbu. Galėtume ir nueiti, jei ne bjaurus oras. Bet vos tik mudvi su Viltimi įsitaisome automobilyje, prisimenu, kad mano rankinė taip ir liko ant stalelio virtuvėje.

– Pala, – sakau jai ir išlipusi laukan skubinuosi saugodamasi lietaus lašų, tarsi būčiau cukrinė.

Kai įpuolu pro duris, suskamba telefonas. Griebiu ragelį.

– Alio.

– A, tai tu namie, – taria Kolinas. Išgirdus vyro balsą virpteli širdis. Jis – nedidelės įmonės, gaminančios švieslentes ir įrengiančios jas virš durų, komercijos direktorius, dabar išvykęs dviem dienoms į Vašingtoną, Kolumbijos apygardą, į jaunų bendrovės atstovų rengimo seminarą. Jis skambina, nes tarp mudviejų taip jau įprasta – mūsų gyvenimai susipynę lyg du aulinuko raištelio galai ir mudu nepakenčiam išsiskyrimo.

– Ar tu jau oro uoste?

– Aha. Įstrigau Dalese.

Suku aplink riešą telefono laidą ir galvoju apie prasmę, slypinčią už praryjamų balsių ir žodžių, kuriuos jis drovisi ištarti kalbėdamas viešoje vietoje: Myliu tave. Pasiilgau. Tu esi mano. Toli toli bekūnis balsas praneša atvykstant United reisą.

– Ar Vilčiai šiandien į baseiną nereikia?

– Pirmą valandą į baletą. – Kiek palaukiu ir švelniai klausiu: – Kada būsi namie?

– Kai tik galėsiu. – Užsimerkusi įsisvajoju, kaip nuostabu susitikti po ilgo išsiskyrimo, įsikniaubti veidu jam į kaklo linkį ir įkvėpti jo kvapo.

Jis padeda ragelį neatsisveikinęs, o aš nusišypsau. Toks jau jis, skubinasi kuo greičiau pas mane grįžti.

Pakeliui nustoja lyti. Važiuojant pro ilgą futbolo aikštę miesto pakraštyje, mašinos viena paskui kitą suka į siaurą kelkraštį. Aikštėje virš vešlios žolės sušvinta tobula vaivorykštės arka. Aš nesustoju.

– Tarsi anksčiau nė vienas nebūtų jos matęs, – burbu didindama greitį.

Viltis nuleidžia lango stiklą ir ištiesia ranką, o paskui pamoja man prieš akis.

– Mamyte! – šūkteli. – Aš ją paliečiau!

Iš įpročio žvilgteliu. Išskėsti pirštukai švyti mėlynais, raudonais ir žaliai geltonais ruožais. Akimirką užima kvapą. Bet iškart prisimenu, kad prieš valandą ji sėdėjo svetainėje su pilnomis saujomis magiškųjų spalviklių.

Mamos svetainėje pirmiausia į akis krinta dirbtinės odos sofa, kūno spalvos. Mėginau įsiūlyti jai tikros odos daiktą, galbūt dar porelę krėslų aukštais atlošais, bet ji tik juokėsi. „Tikra oda, – pareiškė ji, – tetinka gojams, kurių pavardės iš Mayflower 1 keleivių sąrašo.“