Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Man prieš nosį mama pastato puodelį kavos, matau ją kone džiūgaujant, kad pasisekė ištraukti mane iš lovos ir pasodinti prie stalo virtuvėje. Tuo metu, kai aš pasidaviau, ji gyveno Skotsdeilyje, Arizonoje, ten buvo išvykusi po tėvo mirties. Po mano bandymo nusižudyti ji atskrido ir atgal išvyko tik įsitikinusi, kad viskas susitvarkė. Na, žinoma, ji nesitikėjo, kad Kolinas mane uždarys į ligoninę. Ir kai sužinojo, ką jis padarė, pardavė butą, grįžo čia ir keturis mėnesius kovojo, kad būtų atšauktas teismo nuosprendis, draudžiantis man išeiti iš įstaigos savo valia. Ji niekada nepripažino, kad pasiųsdamas mane į Grinheiveną Kolinas buvo teisus, ir niekada jam neatleido. Na o aš, ką gi, nė pati nežinau. Kartais, visai kaip motinai, man atrodo, kad jis neturėjo teisės spręsti, kaip jaučiuosi, kad ir kokia susmukusi tuomet buvau. O kartais atrodo, kad Grinheivenas buvo vienintelė vieta, kur jaučiausi jaukiai, nes ten niekas nereikalaudavo tobulumo.

– Kolinas, – rėžia motina, – yra suskis. Ačiū Dievui, kad Viltis atsigimė į tave. Ar atsimeni, kaip kartą penktoje klasėje parėjai gavusi iš matematikos testo B su minusu? Verkei taip, lyg tau būtume grasinę kankinimo krėslu, – betgi mes visai į galvą neėmėm. Tu stengeisi, štai kas svarbu. Tu bandei. O šiandien apie tave šito pasakyti negalėčiau. – Pro atviras duris ji žvelgia į svetainę, kur Viltis piešia vaškinėmis kreidelėmis. – Gal iki pat šiol nesupratai, kad vaiko auklėjimas – nepaliaujamas darbas?

Pasičiupusi oranžinę kreidelę Viltis įnirtingai brauko mano statybinį popierių. Prisimenu, kaip pernai, kai mokėsi rašyti raides, būdavo, prikeverzoja virtines priebalsių ir prašo manęs perskaityti.

– Frzvvlkg, – sakydavau ir, mano nuostabai, ją prajuokindavau.

– Eik gi pagaliau, – stumia mane į svetainę motina.

Pradžia nekokia – koja užkliudau ir išverčiu dėžutę kreidelių.

– Atleisk.

Griebiu jas saujomis ir beriu į skardinę nuo saldainių, kurioje paprastai jas laikome. Baigusi atsilošiu klūpomis ir matau, kad Viltis šaltai spokso į mane.

– Atleisk, – vėl išsižioju, bet kalbu jau ne apie kreideles.

Viltis neatsiliepia ir aš dirsteliu į lapą, kuriame ji piešia. Šikšnosparnis ir prie laužo šokanti ragana.

– Oho, kaip dailiai, – staiga šauna mintis, paimu piešinį, žiūriu iš arčiau. – Ar galiu pasiimti? Pasikabinčiau apačioje, dirbtuvėse?

Viltis krypteli galvą, griebia piešinį ir perplėšia per patį vidurį. Paskui užbėga laiptais ir trinkteli miegamojo durimis.

Šluostydamasi rankas indų rankšluosčiu ateina motina.

– Puikiai pavyko, – sausai sakau.

Ji gūžteli pečiais.

– Negali per vieną naktį pakeisti pasaulio.

Pasiėmusi Vilties kūrinio puselę liečiu pirštais vašku pieštą raganą.

– Manau, ji pavaizdavo mane.

Motina meta į mane rankšluostį, jis nusileidžia man ant sprando toks netikėtai vėsus.

– Manytoja, – ištaria ji.

Tą vakarą valantis dantis žvilgsnis užkliūva už atvaizdo veidrodyje. Nesu nepatraukli, bent jau šitai Grinheivene įsisąmoninau. Slaugės, seselės ir psichiatrai nekreipia į tave dėmesio, jei vaikštai susivėlusi ir bėdoji, o gražus veidelis krinta į akis, todėl su tokiu pacientu verta ir pasikalbėti, ir jam atsakyti. Grinheivene pasikirpau medaus spalvos plaukus, juos susigarbanojau ir ėmiau dažytis norėdama pabrėžti žalias akis. Per tuos kelis mėnesius savo išvaizdai skyriau daugiau laiko nei per visą gyvenimą.

Atsidususi pasistiebiu prie veidrodžio ir iš lūpų kampučio valau dantų pastą. Kai mudu su Kolinu atsikraustėme į šį kaimo namą, pakeitėme vonios veidrodį. Senasis buvo nuskilusiu kampu – pareiškiau, kad tai blogas ženklas. Nesutarėme, kaip pakabinti naująjį. Metro šešiasdešimties centimetrų aukštyje – ties mano akių lygiu, tai toli gražu ne Kolino akių lygis. Gerais trisdešimčia centimetrų aukštesnis, išstypęs, pirmąkart pakėlęs veidrodį jis ėmė juoktis.

– Rija, – pasakė, – tematau savo krūtinę.

Taigi pakabinome veidrodį taip, kad matytų Kolinas. O aš, norėdama pažiūrėti į savo veidą, turiu gerokai pasistiebti. Taip niekad ir nepripratau.

Vidurnaktį pajuntu šnarant antklodes. Oras dvelkteli, ir prie manęs prisiglaudžia švelnus šiltas kūnelis. Atsisukusi apkabinu Viltį.

Štai kaip tai turėtų atrodyti, sakau sau ir gerklę užgniaužia net nespėjus baigti minties. Jos rankos apsiveja mane lyg vynuogienojai. Plaukučiai man po smakru kvepia vaikyste.

Mama vis kartoja, kad bėdai prispyrus mes žinome, kuo kliautis. Kad šeima – ne visuomeniškas darinys, o instinktas.

Mūsų naktinių flanelė sukimba ir susivelia. Tylėdama glostau Vilčiai nugarą, bijau išsižioti, kad nesugriaučiau šios laimės, ir pati drįstu užsimerkti tik sulaukusi, kol jos kvėpavimas tampa lygus. Bent tai dar galiu.

Mūsų miestelis – Niu Kanaanas – išsikėtojęs, turime netgi kalną, ir, kaip visuose miesteliuose, skelbimų lentose priešais nutriušusias vitrinas vis dar randame kampelių, kuriuose platiname visokiausius gandus. Čia daug ūkių ir laisvų žemės valdų, paprasti žmogeliai bičiuliaujasi su atvykusiais iš Hanoverio ir Naujojo Londono profesionalais, šie pasiryžę į nekilnojamąjį turtą investuoti daugiau. Turime degalinę, seną žaidimų aikštelę ir kantri muzikos grupę. Ir vieną teisininką, pro kurio iškabą esu pravažiavusi gal milijoną kartų siūdama pirmyn atgal Ketvirtuoju keliu.

Šeštą dieną Kolinui išėjus atidarau duris ir išvystu verandoje stovintį šerifo įgaliotinį. Jis manęs klausia, ar aš tikrai ponia Marija Vait. Pirmiausia šauna mintis apie Koliną – negi pateko į autoavariją? Įgaliotinis pasikuičia kišenėje ir ištraukia laišką.

– Labai atsiprašau, ponia, – sako jis ir dingsta man nė paklausti nespėjus, ką jis čia atnešė.

Pirmasis oficialus skyrybų dokumentas vadinamas paskviliu. Tai nedidelis popierėlis, bet atsidūręs tavo rankose gali pakeisti visą gyvenimą. Po kelių mėnesių sužinau, kad tik Naujajame Hampšyre šį dokumentą vis dar vadina paskviliu, o ne skundu ar pareiškimu, tarsi visas procesas, kad ir koks taikus jis būtų, vis dėlto turėtų kažkokį bjaurų prieskonį. Prie dokumento prisegtas lapas, kuriame rašoma, kad man keliama skyrybų byla.

Po trisdešimties minučių aš jau sėdžiu teisininko priimamajame, o Viltis tupi kampe prie nutrinto medinio traukinuko. Nebūčiau jos čia atsivedusi, bet mamos visą rytą nėra miestelyje – išvažiavusi ruošia mudviem kažkokį netikėtumą. Durys už priimamojo sekretorės nugaros atsidaro ir pasirodžiusi elegantiška brunetė ištiesia man ranką.

– Džoana Stendiš.

Man atvėpsta žandikaulis.

– Jūs?

Metų metais eidama pro pastatą manydavau, kad teisininkas – pagyvenęs ponas su žandenomis.

Advokatė nusijuokia.

– Kai pastarąjį kartą stovėjau prieš veidrodį, dar buvau aš. – Ji žvilgteli į Viltį, kuri susikaupusi stato tunelį traukinukui. – Nene, – paprašo sekretorės, – gal galėtum pažiūrėti ponios Vait dukrelę?

Lyg už siūlo traukiama nuseku paskui teisininkę į kabinetą.

Juokingiausia, kad aš gana rami. Nė perpus tiek nesijaudinu, kaip tą rytą išėjus Kolinui. Tas paskvilis atrodo keistai, lyg koks pokštas, kur juokingiausia dar ateityje. Visko gali būti, kad po kelių mėnesių, užgesinę šviesas ir apsikabinę, mudu su Kolinu iš jo dar pasijuoksime.

Džoana Stendiš paaiškina man, kas rašoma paskvilyje. Paklausia, ar nenorėčiau pasikalbėti su psichoanalitiku ir daugiau sužinoti apie pagalbos telefonu programas. Paklausia, kas mums nutiko. Kalba apie skyrybų dokumentus, raštiškus nurodymus ir vaiko gyvenamąją vietą, o aš leidžiu kambariui suktis aplink. Atrodo, neįmanoma, kad vestuvėms reikia ruoštis kone metus, o skyrybos bus baigtos per šešias savaites – tarsi visas laikas tarp šių dviejų taškų ir visi jausmai būtų taip sunykę, kad juos galėtų išsklaidyti vienintelis piktas kvėptelėjimas.