Джоди Пиколт: Neprarask vilties

Kaip dažnai mudu iš to juokiamės, o dabar vyras, netgi laikydamas mane glėby, susigūžia.

– Labas, keksiuk, – ištaria, bet tebežiūri Vilčiai virš galvos, lyg lauktų pasirodant dar vieno vaiko. Pro uždaryto vonios kambario durų plyšius veržiasi garai.

– Galim paleisti jai filmuką, – šnabždu stipriau glausdamasi. – Jei kartais nori, kad nutrinčiau nugarą.

Bet užuot atsakęs jis nerangiai atkabina nuo juosmens Vilties rankas.

– Gal galėtum, mieloji…

– Ką galėčiau?

Visi atsisukam balso, sklindančio iš vonios kambario, pusėn. Durys atsilapoja, ir pasirodo šlaputėlė, varvanti moteris, šiek tiek prisidengusi rankšluosčiu. Moteris, pamaniusi, kad Kolino žodžiai skirti jai.

– Ak tu varge mano, – ištaria ji rausdama, traukdamasi ir vėl užtrenkia duris.

Suvokiu, kad Viltis bėga iš miegamojo, kad Kolinas nuseka jai iš paskos, o vandens teškėjimas vonios kambaryje nutyla. Kojos manęs nebelaiko, atsisėdu ant lovos, ant apkloto, puošto vestuviniais žiedais. Prisiklausęs jį išaudusios menonitės pasakojimų, esą nesibaigiantis apskritimas – tai tobulos santuokos simbolis, Kolinas jį man parvežė iš Lankasterio Pensilvanijoje.

Įsikniaubiu veidu į delnus ir galvoju: „O Dieve. Ir vėl viskas iš naujo.“

1 1620 metais šis laivas iš Anglijos į Ameriką atplukdė nuo Anglikonų bažnyčios atskilusius ir persekiojamus tikinčiuosius (čia ir toliau – vert. past.).

PIRMA KNYGA

Senasis Testamentas

PIRMAS SKYRIUS

Tūkstančių tūkstančiai dvasių nematomų

Dieną ir naktį mus supa.

Džonas Miltonas, „Prarastasis rojus“

Apie kai kuriuos dalykus kalbėti nemėgstu.

Pavyzdžiui, apie tai, kaip būdama trylikos turėjau nuvesti savo šunį ir paprašyti jį užmigdyti. Arba kaip mokydamasi vidurinėje mokykloje išsipuošiau į pasimatymą ir sėdėjau prie lango laukdama vaikino, o jis taip ir neatėjo. Dar apie tai, kaip pasijutau pirmąkart sutikusi Koliną.

Na gerai, apie tai gal kada ir pakalbu, bet niekada neužsimenu jau iš pat pradžių jautusi, kad mudu vienas kitam neskirti. Kolinas buvo koledžo futbolo žvaigždė, o mane jo treneris buvo pasamdęs paruošti jį prancūzų kalbos egzaminui. Kolinas mane pabučiavo – droviai, paprastai, mokiniškai – tik padrąsintas komandos draugų, ir nors sutrikau, jausmas buvo neišdildomas.

Puikiausiai suprantu, kodėl įsimylėjau Koliną. Tik niekaip nesupratau, kodėl jis įsimylėjo mane.

Jis įtikinėjo, kad būdamas su manim jaučiasi kitu žmogumi – šis jam patinka daug labiau nei lengvabūdis sportininkas, vakarėlių liūtas. Sakė, kad jam labiau patinka, kai jį vertina už tai, kas jis yra, o ne už tai, ką daro. Ginčijausi, kad esu jam ne pora, kad nesu nei aukšta, nei pritrenkianti, nei rafinuota. O kai jis su tuo nesutiko, aš irgi prisiverčiau patikėti.

Nemėgstu kalbėti apie tai, kas nutiko po penkerių metų, kai pasirodė, kad buvau teisi.

Ir niekada nekalbu, kaip jis vengė mano žvilgsnio nutaręs įkišti mane ligoninėn.

Atplėšti akis prireikia Heraklio jėgos. Šiurkštūs patinę vokai, rodos, susitarė laikytis tvirtai įsikibę vienas kito, kad tik nereikėtų regėti dūžtančio pasaulio. Bet ant riešo jaučiu kažkieno ranką, galėtų būti netgi Kolino, taigi šiaip ne taip vokus praplėšiu ir į akis rėžia aštri lyg skeveldros šviesa.

– Marija, ar geriau jautiesi? – švelniai kalbina motina, braukdama nuo kaktos plaukus.

– Ne. – Nieko nejaučiu.

Kai pakalbėjau telefonu su gydytoju Johansenu, jis kažko man prirašė ir patarė gerti. Atrodo, lyg būčiau suvyniota į minkštą kelių centimetrų putų sluoksnį. Šis kokonas banguoja kartu su manim, spyruokliuoja ir neleidžia prasismelkti žiauriai tiesai.

– Ką gi, laikas pasijudinti, – dalykiškai kalba motina. Ji palinksta arčiau ir traukia mane iš lovos.

– Nenoriu maudytis. – Riečiuosi į kamuoliuką.

– Ir aš nenoriu, – murma motina. Aną kartą, kai buvo atėjusi į mano kambarį, nutempė mane į vonios kambarį ir pakišo po šaltu dušu. – Aš tave pasodinsiu, velniai griebtų, netgi jei trūkį gausiu.

Tada prisimenu karstą–stalą mamos svetainėje ir tą baleto pamoką, į kurią Viltis taip ir nenuėjo prieš tris dienas. Ištrūkstu iš mamos glėbio ir užsidengiu veidą, ašaros paplūsta upeliais.

– Kas man?

– Ničnieko, kad ir kuo tas asilas mėgintų tave įtikinti. – Motina suima delnais mano degančius skruostus. – Tu dėl to visai nekalta, Marija. Kad ir ką būtum dariusi, nebūtum šito išvengusi. Kolinas nevertas net žemės, kuria vaikšto. – Patvirtindama šį teiginį, ji spjauna ant kilimo. – O dabar atsisėsk, kad galėčiau atvesti Viltį.

Šįkart pastatau ausis.

– Negaliu jai tokia rodytis.

– Tai daryk ką nors.

– Ne taip lengva…

– Dar ir kaip lengva, – neatstoja motina. – Dabar esi nebe viena, Marija. Nori voliotis ir graužtis? Na ir puiku, tik pirma pakalbėk su Viltimi. Pati žinai, jog aš teisi, kitaip nebūtum man skambinusi prieš tris dienas ir prašiusi, kad ja pasirūpinčiau. – Spoksodama į mane ji kalba kiek švelniau: – Jos tėvas – priekvaiša, bet ji turi ir tave. Elkis, kaip išmanai.

Pro mano šarvus braunasi vilties kibirkštėlė.

– Ar ji apie mane klausinėjo?

Mama atsako ne iš karto.

– Ne… bet juk tai nesvarbu.

Kai ji nueina atvesti Vilties, susistumiu pagalves už nugaros ir antklodės krašteliu nusivalau veidą. Stumiama motinos į kambarį įžengia dukra. Sustoja per dvi pėdas nuo lovos.

– Labas, – sakau linksmai tarsi kokia aktorė.

Akimirką gėriuosi žiūrėdama į ją – pasirietę plaukučiai, švarplė vietoj neseniai dar buvusio dantuko, jau apsibraižę rausvu vaikišku laku nulakuoti nagučiai. Ji suneria rankas, įsispiria kojomis lyg kumeliukas, iš dailių putlių lūpų belieka siauras brūkšnelis.

– Nori prisėsti? – patapšnoju čiužinį šalia.

Ji neatsiliepia, atrodo, nė nekvėpuoja. Skaudžiai smilkteli suvokus, ką ji dabar daro, ir pati taip elgdavausi – jeigu pasistengsi laikytis visiškai tyliai, jeigu nedarysi staigių judesių, tai visi paliks tave ramybėje.

– Viltie… – ištiesiu ranką, bet ji nusisuka ir išeina iš kambario.

Giliai krūtinėje trokštu bėgti iš paskos, bet mano širdis niekaip nesugramdo drąsos.

– Ji vis dar nekalba. Kodėl?

– Tu jos motina. Sužinok.

Bet aš nepajėgiu. Jeigu ko ir išmokau, tai suvokti, ką galiu, o ko – ne. Įsitaisau ant šono ir užsimerkiu tikėdamasi, kad motina supras užuominą ir išeis.

– Pamatysi, – tyliai sako ji, dėdama ranką man ant galvos. – Viltis pagelbės tau visa tai ištverti.

Apsimetu, kad užmigau. Neišsiduodu nei tada, kai išgirstu ją atsidūstant, nei tada, kai pro primerktas blakstienas matau, kaip nuo naktinio staliuko susirenka popieriaus peiliuką, nagų dildę ir rankdarbių žirklutes.

Prieš keletą metų, kai užklupau Koliną su moterimi, palaukiau tris naktis ir mėginau pasidaryti galą. Kolinas mane aptiko ir nuvežė į ligoninę. Gydytojai jam pasakė, kad mane atgriebė, bet tai buvo melas. Tą naktį aš pasiklydau. Tapau visai kitu žmogumi, jis man nepatiko, apie jį ir dabar dar nemalonu klausytis, to žmogaus nepažinojau. Negalėjau valgyti, kalbėti, negalėjau sukaupti jėgų, kad nusimesčiau antklodę ir išlipčiau iš lovos. Sąmonę buvo suparalyžiavusi vienintelė mintis: jeigu Kolinas manęs nebenori, tai kaip man gyventi?

Pranešdamas, kad ketina mane paguldyti į Grinheiveno ligoninę, Kolinas verkė. Atsiprašinėjo. Vis dėlto nepaėmė man už rankos, nepaklausė, ko norėčiau, nepažvelgė į akis. Pasakė – mane reikia uždaryti, kad nelikčiau viena.