Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Paskui minia prasiskiria ir padaro siaurą takelį iki pat mūsų namo durų. Viltis stovi pusiaukelėje.

– Matai? – pamoja man.

Jo siluetas nušviestas mėnesienos, o aplinkui mirga žvaigždės.

– Oho, – sakau, kai Ijenas įžengia. – Tu iš tiesų atėjai pro pagrindines duris.

– Ir iš tiesų užlipau laipteliais. Ir iš tiesų pastūmiau iš kelio gal dešimt žmonių. – Svetainėje jis apkabina mane per liemenį, mūsų kojos ir kaktos susiglaudžia. – Turbūt tu laiminga.

– Labai.

– Ar ji miega?

– Taip.

Paimu jam už rankos ir veduosi prie laiptų.

– Mačiau tavo spaudos konferenciją. Išsisukinėjai.

Ijenas juokiasi.

– Varge mano. Kai kurių žmonių papirkti neįmanoma.

Mūsų pirštai susipina.

– Tu… užsiminei, kad tarp mūsų kai kas yra.

– Tai jau. Juk tu pagaliau įsileidai mane pro duris.

– Tikrai, Ijenai, – švelniai sakau. – Ką dabar darysi?

Jis palinksta arčiau ir užuodžiu vis dar naktimi kvepiančią jo odą. Pabučiuoja man į skruostą.

– Būsiu su tavim.

Jaučiu, kad raustu.

– Ne to klausiau.

Ijeno lūpos slysta mano kaklu, pasiekia ausies kraštelį. Paskui atsitraukia ir žiūri, kol abu nurimstam.

– O kodėl ne to? – klausia ir šypsosi.

Mama galvoja, kad ji užmigo. Namas jau taisosi nakčiai lyg apkūni ponia, klostanti sijonus, aplink girdėti girgždesiai ir atodūsiai. Viltis atsisėda lovoje ir įjungia nedidelę naktinę lempelę ant spintutės. Pasikelia naktinukus ir priekabiai apsižiūri liesučius šonkaulius, visų vaivorykštės spalvų mėlynes nuo adatų dūrių ir siurbtukų. Paskui ištiesia vieną ranką arčiau prie lempos ir pačiupinėja nedidelį randą, kur andai buvo žaizda. Jos jau nėra, delniukas lygus ir rausvas.

– Dieve, – garsiai šnabžda ji.

Nieko.

Ji perveda žvilgsniu nuo palangės iki naktinės lempelės, paskui iki spintos.

– Dieve?

Viltis nusispiria antklodes, išlipa iš lovos ir stojasi keturpėsčia. Patikrina po lova, paskui sukaupia drąsą ir atidaro tamsią tamsią sieninę spintą. Girdėti tiktai jos pačios ritmingas kvėpavimas ir visame koridoriuje ūžiantis ventiliatorius prie tualeto. Dar mama su Ijenu, besikalbantys apačioje.

– Dieve? – dar kartą pamėgina ji.

Staiga tokia tikra, – visai kaip žino, kad po kelių valandų patekės saulė, – ji suvokia esanti vienui viena tarp šių sienų.

Jai šalta ir ji šiek tiek išsigandusi. Neria po antklodėmis ir taip garsiai dunksteli, kad mama tikrai turėtų ateiti pažiūrėti. Štai jau lipa laiptais, septintas laiptelis girgžteli, pasiekę kilimą žingsniai jau duslesni. Viltis palaukia, kol mama ateis arčiau prie miegamojo.

– Jie uždavė daug klausimų, – sako gana garsiai, kad žodžiai būtų išgirsti, neatplėšdama akių nuo siauručio šviesos ruoželio po durimis. – Betgi jie niekada nėra Tavęs matę. – Ji sulaiko kvapą. Akies krašteliu mato pavargusios mamos šypseną.

Besidaužančia širdimi, įsikibusi į šiltą antklodę, ji vis kalbasi su niekuo, kol vėl išgirsta mamos balsą apačioje ir supranta, kad jau niekas jos nesiklauso.

PADĖKA

Kai ieškojau medžiagos šiai knygai, pirmą kartą buvau išmesta lauk iš vieno žmogaus kabineto. Netrukus paaiškėjo, kad vien nekaltai prakalbusi apie Dievą užkabinau širšių lizdą. O paaiškėjus tikriesiems mano ketinimams, kilo tikrų tikriausias karas. Taigi už tai, kad priėmė mano mintis, nepaisydami savo tvirtų religinių įsitikinimų, norėčiau padėkoti šiems žmonėms: rabinams Linai Zerbarini, Hermanui F. Holbrookui, tėvui Ronaldui Saundersui, tėvui Andrew F. Kline’ui. Taip pat reiškiu pagarbą gydytojams terapeutams, konsultavusiems mane telefonu: daktarui Jamesui Umlasui ir daktarui Spenceriui Greenui. Dėkoju Nancy Veresan, taip pat Kim Keating, iš profesionalios patarėjos virtusiai neįkainojama pagalbininke. Tikiuosi, ji neatsisakys prisidėti ir prie kitos knygos. Širdinga padėka ir psichiatrijos profesionalams, padėjusiems atgyti mano veikėjams ir pagyvinusiems teismo procesą: daktarei Tiai Horner, daktarui Burlui Davissui, daktarui Dougui Fagenui. Dėkoju Sarai Gross, kad nedelsdama atsakydavo į mano klausimus elektroniniu paštu. Ačiū Jane Picoult ir Laurai Gross, pirmosioms skaitytojoms, už įžvalgias pastabas, o Beccy Goodhart – už uolų redagavimą ir už tai, kad prieš paskelbdama savo šedevrą pirma paskelbė manąjį, ačiū ir Camille McDuffie, kuri, kaip žinau, iš kailio nėrėsi populiarindama šią knygą. Ir galų gale dėkoju Kyle, Jake ir Samanthai van Leer… ir jų tėčiui Timui, kuris daugybę kartų be manęs juos išmaudė ir ne vieną istoriją jiems prieš miegą perskaitė, kad turėčiau laiko rašyti.