Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Jis linkteli auditorijai.

– Taigi pažadėjau, kad visas būsiu jūsų ir neketinu laužyti pažado. Kas turi klausimų?

– Aha, Ijenai, – šūkteli žurnalistas iš savaitraščio Time , – pasakei puikią politiškai korektišką kalbą, bet kokių įrodymų turi, kad mergaitė daro stebuklus?

Ijenas suneria rankas.

– Spėju, Stiuartai, kad nori paklausti, ar Viltis iš tiesų gali gydyti.

Žurnalistas linkteli.

– Ką gi, mačiau kai ką, ko niekad gyvenime nesu regėjęs, ir nemanau, kad dar kada pamatysiu. Bet taip gali pasakyti ir žmogus, gyvas likęs po pasaulinio karo ar matęs Šiaurės pašvaistę, ar stebėjęs Siamo dvynių gimimą. Ir nė vienas iš šių dalykų nebus stebuklas.

– Tai ji išties mato Dievą?

Ijenas papurto galvą.

– Manau, visiems jums teks susidaryti savo nuomonę. Kai kuriems Viltis yra tikra. O kitiems – nė iš tolo. – Jis gūžteli pečiais įspūdingai baigdamas.

– Atrodo, lyg norėtum išsisukti, – sako žurnalistė iš priekinės eilės.

Ijenas nužvelgia ją.

– Labai blogai. Aš čia išsakau savo nuomonę. O jūs, iš visko sprendžiu, nenorite jos klausytis.

– Ar Pagan Productions bus nutraukta?

– Tikiuosi, ne, – atsako Ijenas. – Nors, ko gero, teks iš naujo suformuluoti svarbiausius mūsų tikslus.

– Ar jūs susitikinėjat su Marija Vait?

– Klausyk, Elena, – priekaištauja Ijenas Washington Post žurnalistei, – jeigu aš iš kailio neriuosi įtikinėdamas jus, kad tikėjimas Dievą – asmeninis reikalas, tai negi manai, kad imsiu čia pasakoti apie asmeninius santykius? – Jis peržvelgia minią ir galų gale pastebi jauną vyruką su CBS News beisbolo kepuraite. – Klausau.

– Pone Flečeri, jeigu liausitės įtikinėti žmones, kad Dievo nėra, ką toliau veiksit?

Jis išsišiepia.

– Tiesą pasakius, nežinau. Gal kas ieško darbuotojo?

– Leisk pavaišinti tave pietumis, – lepteliu nepagalvojusi, bet Džoana purto galvą.

– Manau, tikrai turėsi su kuo švęsti.

Ji be žodžių leidžia man palydėti ją iki automobilio, o mama nuveda į tualetą Viltį.

– Tu taip pat nusipelnei būti su mumis.

Džoana šypsosi.

– Man geriausia šventė – pilna putų vonia ir didžiulė taurė vyno.

– Ką gi, tada atsiųsiu vonios putų.

– Atsiųsk, – juokiasi ji.

Prieinam automobilį. Džoana numeta ant užpakalinės sėdynės lagaminėlį, paskui atsisuka ir suneria rankas.

– Žinai, čia dar ne pabaiga. Nė iš tolo.

– Manai, Kolinas paduos apeliaciją?

Ji papurto galvą prisimindama tūkstančius žmonių, kurie išgirdo apie Viltį ir norės prie jos priartėti.

– Ne apie Koliną kalbu, – atsako.

Vatikane kardinolas Šoras visą rytą tvarko savo stalą Šventosios tikėjimo doktrinos kongregacijos patalpose. Jis renka dokumentus į segtuvus, perduoda informaciją toliau, krauna į šūsnis ir atrenka. Kai kurias bylas trenkia į šiukšlių dėžę.

Vilties Vait bylą jis padeda ant didžiulės krūvos, prie toliau tirti skirtų bylų, su šiomis kongregacija dirba jau ilgus metus.

Grįžtu į teismo rūmus ieškoti Vilties ir motinos, ir staiga mane užklumpa Kolinas.

– Rija! – griebia už pečių, kol nespėjau skubėdama į jį atsitrenkti. – Ei.

Mane tuojau pat perlieja pergalės džiaugsmo banga, o paskui ją seka kaltė.

– Kolinai, – ramiai sakau.

– Aš, eee, norėjau atsisveikinti su Viltimi. Jeigu neprieštarausi.

Jis spokso į batų nosis ir tegaliu numanyti, kaip jam sunku. Galvoje šmėsteli – kur Džesika? Be jokio gailesčio pamanau, kad grįžęs namo jis glostys naujai žmonai pilvą ir tikėsis pakeisti Viltį kitu vaiku.

– Gerai. Bet pirma reikia ją rasti.

Nespėjus nė apsidairyti, Viltis išbėga iš už kampo, suknelė pasikėlusi, jos kraštas už kelnaičių. Pataisau suknelę ir nusišypsau, užkišu už ausies garbaną.

– Tėvelis nori atsisveikinti.

Jos veidelis subliūkšta.

– Visam laikui?

– Ne, – klaupdamasis sako Kolinas. – Girdėjai, ką sakė teisėjas. Lankysiu tave savaitgaliais. Kas antrą.

– Tai ne šį, bet dar kitą?

Jis priglaudžia savo kaktą prie jos.

– Taip, kitą.

O galėjau taip atsisveikinti aš. Kolinas galėjo vestis Viltį namo, o aš maldauti akimirkos jos dėmesio. Aš galėjau klūpoti ant kelio iš visų jėgų stengdamasi užgniaužti ašaras.

Niekaip nesuprantu, kaip vaikai gali pažinti mus geriau nei mes patys save, kaip įsigudrina prisiglausti, kai mums to labiausiai reikia, ar išblaškyti dėmesį, kai kyla pavojus per daug panirti į savo bėdas. Viltis paglosto tėčiui skruostą.

– Aš būsiu su tavim, – sako ji, kišdama ranką jam į marškinių kišenę. – Štai čia.

Ji palinksta, užsimerkia ir užspaudžia pažadą ant lūpų.

Malkolmas Mecas sėdi automobilyje prie savo kontoros Mančesteryje ir svarsto, ar nevertėtų kokią dieną pratūnoti namie. Žmonės jau bus girdėję. Gal patyliukais jį jau apkalba, negi jam dabar teliks spręsti ginčus dėl testamentų ir nekilnojamojo turto.

– Ką gi, šūdas, – sako jis savo atvaizdui veidrodyje. – Vis tiek anksčiau ar vėliau teks eiti vidun.

Jis lipa keistai tyliais laiptais, pasuka į tylų koridorių. Kai jis paprastai grįždavo – kad tave kur, visada, – gauja žurnalistų jau laukdavo jo šmaikščių komentarų, kaip lengva buvo laimėti. Prie lifto stovintis apsaugininkas nė nekriukteli, ir Mecui tai lyg pranašystė to, kas jo laukia ateityje.

– Pone Mecai, – sako priimamojo sekretorė, kai jis praveria dvivėres stiklines duris, – jums yra žinučių iš Newsweek, The New York Times ir nuo Barbaros Valters. – Tai išgirdęs jis kone stabteli. Negi jie kalbina ir nevykėlius?

– Ačiū. – Eidamas pro šalį linksi padėjėjams apsimesdamas neva susimąstęs. Jokio dėmesio neparodo sekretorei ir tuojau smunka į kampinį kabinetą lyg bėglys į saugų prieglobstį. Paskui užsirakina duris, niekada to nedarydavo. O tada užsimerkia ir padeda galvą ant stalo.

Ma nish-tah-naw ha-lie-law ha-zeh me-call ha-lay-los.

Kodėl ši naktis skiriasi nuo visų kitų šių metų naktų?

Mecas sumirksi. Žodžiai iš žydų Paschos apeigų. Žodžiai, kuriuos jis sakydavo būdamas Vilties metų, nes buvo jauniausias berniukas šeimoje. Žodžiai, kurių iki šios dienos nė neprisimindavo.

Drebėdamas lėtai atsistoja, atrakina kabineto duris ir atlapoja jas.

Mama juos pastebi pirmoji.

– Ir kodėl pamaniau, kad šitie pranyks?

Sustabdau automobilį prie keliuko. Viltis grįžo, ji sveika, tai nauja pradžia. Bet žiopliai, žurnalistai ir sektantai vis dar čia, jų net daugiau. Bet nėra policijos, niekas nepadės prasigauti pro juos saugiai. Stumiuosi po pėdą žvyruotu keliuku, o žmonės liečia Vilties langą ir tyliai bilsnoja.

– Sustok, – tyliai sako Viltis nuo užpakalinės sėdynės.

– Kas? Užgavo?

Kai automobilis sustoja, žmonės puola prie gaubto. Beldžia į priekinį stiklą. Drasko dažus mėgindami patekti vidun. Viltis sako:

– Aš eisiu.

Tai išgirdusi motina pasipriešina:

– Nemanau, panele. Tie meshuggenahs , ko gero, sutryps tave nė nespėję susigaudyti, ką daro.

Bet nei aš, nei motina nespėjam jos sustabdyti, Viltis atlapoja dureles ir puola į minią.

Mane apima siaubas. Nusiplėšiu saugos diržą ir šoku iš automobilio, kad apsaugočiau Viltį. Man dėl jos baisiau nei ligoninėje, nes tie žmonės nežinia ką gali padaryti. Jie nori ją pasičiupti.

– Viltie! – rėkiu, bet mano balsas skęsta minios triukšme. – Viltie!