Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Tikisi, kad Kenzė deramai ja pasirūpins.

Akies krašteliu pamato Ijeną. Tučtuojau nusisuka.

– Marija, po daktaro Ficdžeraldo tavo eilė, – primena jai Džoana.

– Taip greitai?

– Aha. Ar nepraskysi?

– Nežinau. Ne tavęs bijau, o Meco. – Marija prispaudžia kumštį prie krūtinės.

– Paklausyk, – sako Džoana. – Kai ten sėdėsi, kad ir ką jis sakytų, žiūrėk čia. – Ir parodo vietą, kur ką tik sėdėjo Viltis. – Ji tave palaikys.

Vos tik daktaras Alvinas Ficdžeraldas prisiartina prie pakylos, Mecas pašoka.

– Noriu pasitarti! – prašo Mecas ir abu advokatai prieina prie teisėjo. – Noriu žinoti, ar tas vyrukas kalbėjosi su Viltimi, – pareiškia Mecas.

Džoana, nė nežvilgtelėjusi į jį, atsako:

– Nesikalbėjo, nes žinojau, kad tokiu atveju pultumėt skųstis. Jei reikės pasikalbėti, abu mūsų ekspertai turės galimybę. Bet aš ir be to galiu įrodyti, ką noriu.

Tai išgirdus Meco burės kiek subliūkšta.

– Gerai, – atsargiai sako jis.

– Daktare Ficdžeraldai, – kreipiasi Džoana, – ar galite teismui išvardyti savo kvalifikacijas?

– Baigiau Čikagos universiteto Medicinos mokyklą, kaip vaikų psichologijos specialistas ir rezidentas dirbau Kalifornijos universitete San Franciske, vadovavau subsidijuojamiems lėtinio nuovargio sindromo ir somatoforminių sutrikimų tyrimams.

– Mes čia sočiai prisiklausėm apie dirbtinai sukeltą Miunhauzeną. Gal galite mums pasakyti, ar aptariamas atvejis atitinka šio sindromo požymius.

Psichiatras gūžteli pečiais.

– Na, labai nemažai požymių atitinka ketvirto leidimo žinyne aprašytus simptomus.

Ir Džoana mato, kaip gydytojui vardijant viską, ką buvo minėjęs Birčas, Mecas iš nuostabos vis labiau žiojasi. Paskui ji klausia:

– O gal matote simptomų, neatitinkančių įgaliotojo Miunhauzeno sindromo?

– Taip. Visų pirma, Vilties simptomai tikri ir keistoki. Daug lengviau sukelti pykinimą nei stigmas. O dėl haliucinacijų, tai nesutinku su daktaru Birču. Vien tai, kad Marija gulėjo ligoninėje dėl sutrikusios psichikos, ji nebūtinai privalo ir Viltį versti regėti haliucinacijas – negi galėčiau tvirtinti, kad pasivažinėjus kartu su komanda Bulls , jau turėtumėt žaisti lyg Maiklas Džordanas. – Jis vypteli. – Kitas neatitikimas, kad dirbtinis Miunhauzenas – lėtinė liga. Tokie tėvai paprastai keliauja iš vienos ligoninės į kitą, iš vieno skubios pagalbos kabineto į kitą, kad gydytojai nesusigaudytų, ką jie iš tiesų daro. O ponia Vait vedė dukrą pas vieną ir tą patį sveikatos apsaugos specialistą – daktarą Bliumbergą. Netgi pageidavo pakartotinių tyrimų.

– Ir tai viskas?

– Ką jūs, tik įsivažiuoju. Dirbtinio Miunhauzeno kaltininkai paprastai yra turėję sunkią vaikystę, o to apie Mariją Vait nepasakysi. Bet svarbiausias argumentas – yra ir kitų diagnozių, taip pat gerai paaiškinančių visa, kas vyksta.

Džoana apsimeta nustebusi.

– Tikrai? Ir kokių?

– Pavyzdžiui, somatoforminis sutrikimas. Psichologinė įtampa pacientui reiškiasi somatiniais simptomais. Įsivaizduokit vaiką, kuriam sutraukia skrandį kaskart, kai mokykloje reikia laikyti testą, nes jis bijo. Vaikui iš tiesų skauda pilvą, bet jis nesupranta kodėl. Pamenat Froido isteriškąsias pacientes? Tai somatoforminiu sutrikimu sergančių ligonių prosenelės.

Jis iškelia rankas demonstruodamas tai, apie ką kalba.

– Lengviau bus įsivaizduoti, jei surikiuosime šias ligas, – sako psichiatras. – Viename gale būtų mums visiems pažįstamas simuliavimas – pavyzdžiui, kai apsimesdavome karščiuojantys, kad išvengtume nemalonių pareigų, – tyčia sukeliami simptomai siekiant savo tikslo. Kitame gale yra somatoforminis sutrikimas, kai pacientas nesąmoningai sukelia sau simptomus, atrodančius ir jaučiamus kaip tikrieji – jis pats nesuvokia, kad tai daro, juo labiau kodėl. O tarp jų atsidurtų įgaliotasis Miunhauzenas, kai simptomai sukeliami tyčiomis… bet dėl sąmoningai nesuvokiamų priežasčių.

– Taigi jų skirtumus lemia ketinimai?

– Kaip tik jie. Visais kitais atžvilgiais šie du pastarieji sutrikimai labai panašūs. Kaip ir sukeltojo Miunhauzeno atveju, gydytojas, tirdamas somatoforminiu sutrikimu sergantį vaiką, neras jokių fiziologinių ligos priežasčių. Galima tuščiai daryti tomogramas, magnetinį rezonansą ir dar begalę tyrimų, bet problemos šaknys ne fiziologinės. Vis dėlto somatoforminio sutrikimo simptomus sukelia stresas, o dirbtinio Miunhauzeno atveju – mamytė. Somatoforminio sutrikimo atveju simptomai tikri, o dirbtinio Miunhauzeno atveju jie suklastoti. Norint atskirti vieną ligą nuo kitos, prireikia žinių apie ligos aplinkybes ir pačius veikėjus. Itin svarbu suprasti, kas iš viso to gauna daugiau naudos.

– Todėl nustatant diagnozę svarbu suprasti, kam prireikė dėmesio – vaikui ar motinai?

– Taip.

– Ar Vilties simptomai atitinka somatoforminį sutrikimą?

– Pirmiausia problema, su kuria susidūrėm, nėra fiziologinė. Mergaitei kraujuoja rankos, tačiau ji nesužalota – sunkoka būtų padaryti tokią žaizdą. Gali būti, kad ji regi haliucinacijas, bet psichozės požymių nėra. Reikia pripažinti, jog ligą išprovokavo stresas, o mergaitė nesąmoningai tiki, kad jeigu vis sirgs, stresą sukeliantis veiksnys dings.

– Ar stresą sukeliantis veiksnys galėjo būti skyrybos?

Ficdžeraldas parodo dantis.

– O jūs pagauli, panele Stendiš. Vaiko pasąmonėje sukasi mintis: „Jeigu susirgsiu, tėvai gyvens kartu ir abu rūpinsis manim.“ Nė nesuprasdamas, ką daro, vaikas sunegaluoja ir atkreipia į save dėmesį. Žinoma, nepasikalbėjęs su Viltimi tegaliu kelti hipotezes, kad kūną susargdino jos protas, siekiantis, kad šeima neiširtų. Ir pažvelkit – jai sekasi. Juk abu tėvai čia šiandien sėdi.

– Jeigu tai tiesa, ar dėl dukros ligos gali būti kalta ponia Vait?

– Ne, ką jūs. Tai veikiau pačios Vilties psichogenija – veikiausiai jos psichika sutrikusi.

Džoana kiek patyli.

– O kaip būtų galima tiksliai nustatyti, ar Vilčiai ligą sukėlė motina, ar pačios Vilties psichika?

– Atskyrus jas. Ir pasižiūrėjus, ar pradingo Vilties ligos simptomai.

– O jeigu jums pasakyčiau, kad sąmonės netekęs vaikas, kurio visi organai buvo labai nusilpę, po ilgo laiko atėjus motinai visiškai atsigavo per valandą?

– Na, – atsako daktaras Ficdžeraldas, – tuomet tikrai galėtume atmesti dirbtinio Miunhauzeno versiją.

– Juk nesate visiškai įsitikinęs, tiesa? – klausia Mecas. – Ar tai Viltį kamuojantis somatoforminis sutrikimas… ar jos motiną kamuojantis dirbtinis Miunhauzenas.

– Na…

– Ar po nemalonių skyrybų visi vaikai suserga somatoforminėmis ligomis?

– Ne, – atsako daktaras Ficdžeraldas. – Gali pasitaikyti įvairaus adaptacinio sutrikimo atvejų.

– Juos mums išvardytumėte?

– Pasitaiko įvairių elgesio sutrikimų, net seksualinių. Mokykloje suprastėja pažymiai. Pakyla arba dingsta apetitas. Diapazonas labai platus, pone Mecai.

– Aišku. Ar iš tiesų nustatoma tik nedidelis procentas visų įgaliotojo Miunhauzeno sindromo atvejų?

– Taip.

– Taigi, nors liga reta, bet galbūt plačiau paplitusi nei manoma?

– Tiesa.

– Ir ar tiesa, kad dauguma pacientų, kuriems diagnozuotas įgaliotojo Miunhauzeno sindromas – maždaug trisdešimt trejų metų moterys?

– Taip.

– Kiek metų Marijai ir kokios ji lyties?

– Ji – trisdešimt trejų metų moteris.

– Ar tiesa, kad kalta dažniausiai būna motina?

– Taip.

– Ar Marija Vait yra motina?

– Taip.

– Ar kenčiantys nuo įgaliotojo Miunhauzeno sindromo žmonės praeityje būna patyrę kokią nors stresinę situaciją, tarkim, skyrybas?