Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Nelaimei, taip.

– Ar kada nors tėvai žalojo vaikus jūsų akyse?

– Ne.

– Tai tie tėvai atrodė susirūpinę dėl vaiko sveikatos?

– Taip, – pripažįsta daktaras.

– Ar smurtavęs prieš vaiką gimdytojas dažnai pats atveža vaiką į ligoninę gydyti?

Bliumbergas atsikosi.

– Taip.

Mecas apsisuka ant kulno.

– Daugiau klausimų neturiu.

Viltis palinksta dešinėn.

– Kenze, – šnabžda, – noriu siusioti.

– Dabar? – klausia paskirtoji globėja.

– Aha. Neišlaikysiu.

Kenzė čiumpa mergaitei už rankos ir atsiprašinėdama braunasi pro sėdinčius žmones. Išėjusi iš teismo salės pasuka kairėn, į moterų tualetą. Palaukia, kol Viltis baigia krapštytis kabinoje, išeina ir nusiplauna rankas. Paskui paglosto mergaitei plaukus.

– Kaip laikaisi?

– Ten nuobodu, – ima zirzti Viltis. – Ar galima nusipirkti kolos?

– Reikia sėdėti salėje, tai svarbu. Jau nebeilgai.

– Tiktai kolos. Truksim tik penkias minutes…

Kenzė timpteli jai garbanėlę pakaušyje.

– Gerai. Penkios minutės.

Ji nusiveda Viltį prie automatų didžiajame teismo rūmų vestibiulyje. Aplink trinasi žmonės, liudytojai, laukiantys savo eilės, advokatai kalbasi mobiliaisiais telefonais, uniformuoti vyrai keičia kojų kilimėlius. Kenzė įmeta septyniasdešimt penkis centus ir leidžia Vilčiai paspausti mygtukus, kad iš angos išdardėtų skardinė.

– Hmm. Skanu, – gurkštelėjusi sako Viltis.

Ji daro piruetą mankštindama nuo ilgo sėdėjimo užtirpusias kojas ir staiga sustingsta prie didžiųjų stiklinių teismo rūmų durų. Ant laiptų ir ką tik apsnigtoje pievelėje stovi šimtai žmonių. Kai kurie laiko plakatus su Vilties nuotrauka, kai kurie mojuoja rožiniais. Pastebėjusi Viltį minia staiga atgyja ir ima šūkauti.

Pirmai Kenzė jų nematė, nes mergaitę ji atsivedė pro užpakalines duris, kad išvengtų minios.

– Būk gera, palaikyk, – sako Viltis, duodama Kenzei kokakolos skardinę.

– Viltie, ne… – šaukia ši, bet per vėlu.

Viltis jau pastūmė duris ir stovi ant akmeninių laiptų į teismo pastatą. Gerbėjai audringai džiūgauja, ji pakelia rankas, o žmonės ima šaukti dar garsiau. Apstulbusi Kenzė nepajėgia nė pajudėti.

– Sveiki, – pamoja ranka Viltis. Ji šypsosi klausydamasi maldų, priimdama pagarbą lyg karalienė.

– Gydau Mariją Vait jau septyneri metai, – sako daktaras Johansenas. – Pradėjau iš karto jai grįžus iš Grinheiveno.

– Kaip manote, kodėl ji buvo pasiųsta gydytis?

– Visų pirma, šito neturėjo nutikti, – atsako daktaras. – Depresijai gydyti yra daugybė kitų veiksmingų būdų, ne vien ligoninė.

– Ar Marija galėjo kaip nors išvengti ligoninės?

– Ne. Jos vyras manė, kad jai tai geriausia. Tuo metu jos motina gyveno Arizonoje ir nežinojo, kas vyksta. Marija buvo prigirdyta vaistų ir nesigaudė tikrovėje, todėl negalėjo už save pakovoti.

– Kokia, jūsų nuomone, Marijos psichinė būklė buvo grįžus iš ligoninės?

Daktaras Johansenas suraukia antakius.

– Ji buvo jausminga, trapi, bet mokėsi prisitaikyti. Ir, žinoma, labai jaudinosi dėl vaisiaus.

– Ar tuo metu pastebėjote kokių nors jos psichozės požymių?

– Ne.

– Nei įkyrių minčių, nei haliucinacijų?

– Niekada. Netgi į ligoninę ji buvo paguldyta tik dėl depresijos.

– Daktare Johansenai, kokia Marijos psichikos būklė šiandien?

Daktaras spokso į savo pacientę, lyg mėgintų įvertinti jos mintis.

– Manau, ji kasdien stiprėja, – pagaliau atsako iškilmingai. – Tai rodo vien tai, kad Marija ryžosi atskleisti gydytojo ir paciento paslaptį teisme kovodama už teisę globoti dukrą. Ir pažvelkime, kas nutiko rugpjūtį, kai Mariją užklupo tokia pat žinia, kadaise paskatinusi ją žudytis, – šįkart ji reagavo jau daug sveikiau. Suėmė save į rankas, rūpinosi dukra ir gyveno toliau.

– Kaip manote, daktare, ar ši moteris gali kenkti dukrai?

– Ne.

– Gydote ją pastaruosius septynerius metus, gal kada nors kilo įtarimas ar bent mintis, kad Marija gali kenkti dukrai?

– Niekada.

– Ar Marija aptarė su jumis dabartinę dukters padėtį?

– Kalbat apie regėjimus ir žiniasklaidą? Taip.

– Ar Marija tiki, kad jos dukra iš tiesų yra regėtoja?

Daktaras Johansenas tyli taip ilgai, kad Džoana jau nori pakartoti klausimą.

– Marija tiki, kad dukra sako tiesą, – atsako jis. – Kad ir kiek jai tai kainuotų.

– Kokia yra procedūra, norint žmogų pasiųsti į psichiatrijos ligoninę prieš jo paties valią? – pradeda Mecas.

– Tai teismo procesas, – atsako Johansenas. – Asmenį įvertina psichiatras, o teisėjas peržiūri dokumentus.

– Tai sprendimą priima keletas žmonių?

– Taip.

– Ar to užtenka?

– Dažniausiai, – atsako psichiatras. – Kai negalima pasitikėti paties prislėgto asmens pasirinkimais. – Jis įsmeigia į Mecą skvarbų žvilgsnį. – Tačiau tuo konkrečiu atveju kelių žmonių sprendimas nebuvo veiksmingas. Mariją buvo apėmusi sunki depresija, ji perdozavo vaistų, bet niekas nekreipė dėmesio į jos norus.

– Ar teismas būtų pasirašęs nutartį, jei teisėjas būtų manęs, kad ponios Vait nereikia guldyti į ligoninę?

– Ne.

– Ar teismas būtų pasirašęs nutartį, jei psichiatras būtų manęs, kad Marijos Vait į ligoninę guldyti nereikia?

– Ne.

– Ar teismas būtų pasirašęs nutartį, jei artimiausias jai žmogus, Kolinas Vaitas, būtų manęs, kad ligoninės nereikia?

– Ne.

– Supratau. Tai jūs manote, kad visi šie trys žmonės turėjo nepaisyti savo žinių ir klausti nuomonės moters, kuri vos prieš savaitę buvo persipjovusi venas?

– Tai ne…

– Taip ar ne, daktare?

Psichiatras ryžtingai linkteli.

– Taip, kaip tik taip manau.

– Einam toliau. Ką jūs išrašėte Marijai Vait, kai ji išėjo iš Grinheiveno?

Daktaras pavarto užrašus.

– Prozako.

– Ar šiuos vaistus ji vartojo nuolat?

– Kurį laiką. Bet po metų jau nereikėjo skirti vaistų, nes ji jautėsi kuo puikiausiai.

– Manote, kad ji emocionaliai stabili?

– Visiškai, – atsako Johansenas.

– Ar Marija Vait prašė vėl išrašyti šių vaistų?

– Taip.

– Kada?

– Prieš tris mėnesius, – atsako psichiatras. – Rugpjūtį.

– Vos vyrui išėjus? Tuomet ji nebuvo tvirta, tiesa, daktare?

Daktaras Johansenas atsitiesia.

– Vėl susiklostė tokia pat padėtis kaip prieš septynerius metus, verčianti ją peržengti ribą, pone Mecai. Tik šįkart, užuot žudžiusis, ji paskambino man ir pasakė: „Man reikia pagalbos.“ Visi šios šalies psichiatrai apibūdintų tai kaip dvasinio tvirtumo ženklą.

– Ar prozakas turi šalutinį poveikį?

– Kartais.

– Pavyzdžiui?

– Kai kada prozakas sukelia galvos skausmą, svaigimą, drebulį, nervingumą, nemigą, mieguistumą, nerimą. Gali padidėti kraujospūdis, žmogų gali išberti, pykinti, jam gali spausti krūtinę, spengti ausyse, sumažėti svoris, jis gali viduriuoti.

– O haliucinacijos?

– Taip, gali kilti ir jų, – pripažįsta daktaras Johansenas. – Bet gana retai.

– O noras nusižudyti?

– Reti atvejai. Tačiau prisiminkit, kad pacientę, geriančią šiuos vaistus po dvidešimt miligramų, stebėjau daugiau kaip metus. Žinau, kaip ponios Vait kūnas į juos reaguoja. Jei šie vaistai būtų paskirti neseniai, gal jūs ir neklystumėt, pone Mecai. Bet tik ne Marijos Vait atveju.

– Ar keletą pastarųjų metų vaistų ji nevartojo?

– Ne, nevartojo.