Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Ar nepastebėta šalutinio poveikio, kai žmogui daugiau neprirašoma šio vaisto?

– Pasitaiko atvejų.

– Pakinta psichika, kyla noras nusižudyti, haliucinacijų?

– Jūs ir vėl, – perspėja Johansenas, – kalbat apie keletą žmonių.

– Bet nevartojant vaistų šalutinis poveikis gali būti?

– Ponia Vait nesiskundė, pone Mecai.

Advokatas atsisuka.

– Daktare Johansenai, ar gali vėl atkristi kartą jau sėkmingai nuo depresijos išgydytas žmogus?

– Neturiu tokios statistikos.

– Betgi tai gana dažnai nutinka, tiesa?

– Taip. Bet sąmoningi pacientai tada jau kreipiasi į profesionalų psichiatrą pagalbos.

– Supratau. Dabar apibendrinkime: jūs tvirtinate, kad jei žmogui sykį buvo pasimaišęs protas, jam lengvai gali pasimaišyti ir antrą kartą.

– Prieštarauju!

– Atsiimu, – sako Mecas. – Daugiau klausimų neturiu, daktare.

Džoana pašoka nuo kėdes ir šūkteli:

– Norėčiau, kad patikslintumėte, daktare Johansenai, terminus psichikos liga ir depresija . Ar tai vienas ir tas pat?

– Žinoma, ne.

– O kokia buvo Marijos diagnozė?

– Depresija ir mintys apie savižudybę.

– Ar esate kada girdėjęs apie įgaliotojo Miunhauzeno sindromą?

– Taip.

– Ar protinga teigti, kad asmuo, kuriam buvo diagnozuota depresija ir kuriam kildavo minčių apie savižudybę, po septynerių metų būtinai susirgs įgaliotojo Miunhauzeno sindromu?

Daktaras Johansenas smagiai nusijuokia.

– Ne ką protingiau, nei tvirtinti, kad pavalgius pusryčius būtina vilktis apatinius.

– Dėkoju, daktare, – sako Džoana. – Aš baigiau.

Drožiant ant pakylos Milės neapleidžia mintis, kad jau per ilgai laiko liežuvį už dantų. Džoana nori, kad ji charakterizuotų Mariją, ir ji pasirengusi įkišti savo trigrašį. Įsitaisiusi ant kėdės Milė linkteli advokatei, kad pasiruošusi.

– Ponia Epštein, ar dažnai matotės su Viltimi?

– Beveik kas antrą dieną.

– Ar esate mačiusi, kaip Viltis bendrauja su Marija?

– Nuolat.

– Kaip manote, ar Marija gera motina?

Milė nušvinta kaip kiekviena išdidi motina.

– Ji puiki motina. Stengiasi dvigubai labiau nei kiti tėvai, nes viską nori padaryti kuo geriausiai.

– Kaip Marija reagavo į šiomis dienomis Vilčiai rodomą žiniasklaidos dėmesį?

– O kaip jūs reaguotumėt? – atšauna Milė. – Atsiėmė Viltį iš mokyklos ir slepia nuo kamerų. Daro ką begalėdama, kad tik vaikas normaliai gyventų. – Na štai. Pareigą Džoanai ji atliko, viską, ką jiedvi buvo repetavusios iki koktumo, išdrožė. Bet kalba toliau, o Džoana tik spokso išsižiojusi, nesuprasdama, iš kur tie scenarijaus pokyčiai. – Jūs čia visi manot, kad reikia narstyti Marijos kaulelius. Bet kas iš tiesų kaltas? – Drebančiu pirštu ji duria Kolino pusėn. – Tai jis šitaip pasielgė su mano dukra. Jis uždarė ją gydytis. Nors pasigydyti pačiam praverstų, kad kelnių užtrauktukas taip lengvai nesitraukiotų…

– Ponia Epštein, – griežtai sako Džoana, – gal galėtumėt atsakinėti tik į klausimus? – Ji atsikrenkščia ir perveria Milę žvilgsniu.

– Ne, kad aš jau čia, norėčiau dar kai ką pasakyti. Kurios žmonos neapimtų depresija, jei vyrelis miegotų su kuo pakliuvo? Ir nežinau kodėl…

– Ponia, privalau paprašyti jus valdytis, – perspėja teisėjas Rotbotamas.

Milei taip nukrypus, Džoana įtemptai šypsodamasi prieina prie savo liudytojos.

– Liaukitės, – iškošia pro sukąstus dantis ir sumurma apie pavojingus nusipaistymus. – Ponia Epštein, svarstomos kelios priežastys, kodėl reikėtų per teismą pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Ar esate pastebėjusi, kad Marija seksualiai smurtautų prieš Viltį?

– Viešpatie, ne.

– Ar ji kada nors sudavė dukrai?

– Net per užpakalį nėra pliaukštelėjusi, kai toji įsismarkauja.

– Ar Marija prieš Viltį moraliai smurtauja?

– Niekada! – atšauna Milė. – Visada ją palaiko.

– Gal Marija dirba ne namie, o gal yra kokių kitų priežasčių, kliudančių jai būti su vaiku?

– Būna su ja nuolat. – Milė rūgščia mina nudelbia teisėją. – Kai niekas netrukdo.

– Dėkoju, – atsako Džoana ir atsisėda, kol Milė nespėjo dar ko nors leptelėti.

Mecas tiriamai nužvelgia Milę Epštein. Jis kuo puikiausiai supranta, kodėl Džoana taip greit užsisiuvo – sena ragana kvaištelėjus. Ir jis pats, kaip Džoana, ketina vengti klausimų apie reinkarnaciją ir galimybes pradėti naują gyvenimą, tokiais klausimais jis nieko nepasiektų, tik užsitrauktų kitų teisininkų pajuoką. Jis nusišypso Milei ir ją sutrikdo. Džoana tikriausiai pripaistė, kad jis blogesnis už piraniją.

– Ponia Epštein, jūs iš tiesų mylite savo dukrą, tiesa?

Milės veidas sušvelnėja.

– O taip.

– Neabejoju, kad augdama ji buvo jums labai artima.

– Taip.

Mecas parimsta ant liudytojo pertvaros.

– Dalyvavote per iškilmes, kai ji baigė vidurinę?

– Sakė klasės atsisveikinimo kalbą, – išdidžiai patvirtina Milė.

– O koledžas? Magna cum laude?

– Summa .8

– Neįtikėtina. O aš anglų kalbą tik šiaip ne taip ištempiau, – pajuokauja Mecas. – Ir dalyvavote jos vestuvėse.

Milės lūpų kampučiai nusvyra.

– Taip.

– Galvą guldau, kad pati dukrą išmokėt visko, ką turi žinoti gera motina.

– Na, – iškaista Milė ir kuklindamasi sako: – Niekada negali būti tikras.

– Neabejoju, kad mokėte ją padėti Vilčiai ištverti šiuos sunkius laikus. Ar aš neklystu?

Milė kilsteli smakrą.

– Vis kartodavau jai: motina privalo palaikyti vaiką. Ir tiek.

– Ir Marija visada taip elgdavosi?

– Taip!

Mecas nuveria ją žvilgsniu.

– Ir taip dabar elgiatės jūs?

Milė žvilgteli į teisėją.

– Na ir? Jau viskas?

Teisėjas pabarbena pirštais į stalą.

– Žinote ką, ponia Epštein, turiu jums porą klausimų. – Jis pažvelgia į vieną advokatą, paskui į kitą. – Man atrodo, garbingieji atstovai šiek tiek drovėjosi.

Milė pasipučia.

– Nesivaržykit, jūsų kilnybe.

– Keliuose dokumentuose teko perskaityti, kad jūs… eee… prisikėlėt?

– Ak, taip. Čia, – Milė pasikuičia didžiulėje rankinėje, – turiu ir mirties liudijimą.

– Nereikia. – Teisėjas nusišypso. – Bet gal galėtumėte papasakoti?

– Apie mirties liudijimą?

– Ne. Apie prisikėlimą. Pavyzdžiui, ar ilgai buvote mirusi?

Milė gūžteli pečiais.

– Apie valandą. Mirusi, sustingusi ir vėl atgimiau.

– Kas nutiko?

– Įsirėkavom su Ijenu Flečeriu vienas ant kito. Paskui teprisimenu, kad jau tysau ant grindų ir nepajėgiu kvėpuoti. O paskui neprisimenu nieko. – Dramatiškai nutilusi ji palinksta į priekį. – Vėliau staiga pabundu ligoninėje, o virš manęs palinkusi Viltis.

Teisėjas nustebęs pakraipo galvą.

– Ar tai įmanoma paaiškinti mediciniškai?

– Kiek man žinoma, teisėjau, gydytojai paaiškinti nepajėgė.

– Ponia Epštein, o jūsų nuomone, kas nutiko?

Ji rimtai pasižiūri į jį.

– Manau, mane prikėlė anūkė.

– Ką manote apie Vilties regėjimus?

– Tikiu ja. Dievulėliau, jei dabar ja netikėčiau, tai būčiau tikra kvailė, ar ne? – Ji šypteli. – Arba dar blogiau – nebegyva.

– Dėkoju, ponia Epštein. Pone Mecai, ar dar turite klausimų?

Advokatas papurto galvą.

– Ką gi, – sako Rotbotamas. – Manau, man reikėtų pertraukėlės.

Marija stebi iš teismo salės išeinančią dukrą su Kenze. Jai vis dar neleidžiama prisiartinti prie Vilties ir dabar, kai mergaitė nebeserga, laikytis atokiai dar sunkiau. Persikreipus žiūri, kol mergaitė dingsta koridoriuje.