Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Taip.

– Ar Marija patyrė skyrybas?

– Taip.

– Dauguma kaltininkų būna vienaip ar kitaip susidūrę su medicina, tai arba pacientai, arba profesionalai, tiesa?

– Taip.

– Ar praleido Marija kelis mėnesius psichiatrijos ligoninėje?

– Taip.

– Ar tiesa, kad įgaliotojo Miunhauzeno sindromu sergantis gimdytojas iš pažiūros labai jaudinasi dėl vaiko sveikatos?

– Taip, – sausai atsako daktaras Ficdžeraldas. – Betgi dauguma tėvų, serga jie dirbtiniu Miunhauzenu ar neserga, vis tiek jaudinasi dėl vaiko sveikatos.

Mecas tik pečiais gūžteli.

– Ar Marija Vait labai jaudinosi dėl vaiko sveikatos?

– Girdėjau, kad taip.

– Ar tiesa, kad dauguma nuo įgaliotojo Miunhauzeno sindromo nukentėjusių vaikų dažniausiai nepasiduoda įprastam gydymui?

– Taip.

– Ar tikrai Vilties Vait rankų žaizdos sunkiai gydomos?

– Taip.

– Ar Vilties Vait haliucinacijos neišnyko net vartojant antipsichozinius vaistus?

– Taip.

– Ar tiesa, kad nuo įgaliotojo Miunhauzeno sindromo kenčiantys žmonės trokšta dėmesio?

– Taip.

– Ar Vilties Vait atvejis pritraukė daug dėmesio?

– Taip, – atsidūsta daktaras.

– Ar tiesa, kad įgaliotojo Miunhauzeno sindromo kaltininkai viską neigia, nes yra užkietėję melagiai arba nieko neprisimena?

– Taip.

– Ar Marija Vait prisipažino žalojusi Viltį?

– Kiek žinau, ne.

– Ar jos elgesys atitinka sergančiojo įgaliotojo Miunhauzeno sindromu elgesį?

– Taip, atitinka, – Ficdžeraldas kilsteli antakį, – bet atitinka ir elgesį motinos, kuri nežaloja savo vaiko.

– Ir vis dėlto, daktare, jūs ką tik paminėjote dešimt rimtų priežasčių, kodėl šis atvejis taip primena įgaliotojo Miunhauzeno sindromą. Atrodo kaip skunkas, smirdi kaip skunkas ir elgiasi kaip skunkas… taigi jūs negalite tvirtinti, kad tai somatoforminis sutrikimas, taip ar ne?

Iš daktaro Ficdžeraldo lūpų lieka siauras brūkšnys.

– Keistoka logika.

Bet Mecas tik galvą kraipo.

– Taip ar ne?

– Ne, negaliu tvirtinti.

– Na, ir kokia tada čia liga galėtų būti?

Psichiatras atremia advokato žvilgsnį.

– Jei tai ne somatoforminis sutrikimas, – sako jis ir pamažu ima šypsotis, – tai, ko gero, galėtų būti septynmetė, kuri regi Dievą.

8 Amerikos koledžuose naudojami trys garbės laipsniai: cum laude – su pagyrimu, magna cum laude – su aukštu pagyrimu, summa cum laude – su aukščiausiu pagyrimu.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Kad ir geriausia moteris, ji prieštaravimų pilna.

Aleksanderis Poupas

1999 metų gruodžio 6-oji

– Tai buvo neįtikėtina! – išdainuoju. Krūtinėje jaučiu begales kylančių burbuliukų, bet kurią akimirką galiu pratrūkti juoku. – Iš kur ištraukei daktarą Ficdžeraldą?

– Iš interneto, – atsako Džoana, atsargiai žiūrėdama į mane.

Ką gi, dėl manęs – kad ir iš kūdros. Tas psichiatras ne tik naujai aiškino apie Vilties ligos simptomus, bet dar susirėmė su pačiu Mecu ir laimėjo.

– Ačiū. Penktadienį taip jaudinaisi dėl to netikėtumo – nė nemaniau, kad taip greit sumąstysi puikiausią gynybos taktiką.

– Tai ne mano nuopelnas, nereikia nedėkoti.

Neryžtingai nusišypsau.

– Ką nori pasakyti?

– Neturiu nei tiek jėgų, nei išteklių kiek Mecas, Marija. Įprastomis aplinkybėmis nebūčiau nieko gero sugalvojusi. Būčiau atėjusi pilnomis kelnėmis baimės. Bet Ijenas Flečeris visą savaitgalį prasėdėjo mano kontoroje ieškodamas daktaro Ficdžeraldo, susirašinėjo su juo ir apmąstė šią gynybos taktiką.

– Ijenas?

– Jis tai padarė dėl tavęs, – dalykiškai atsako Džoana. – Jis bet ką dėl tavęs padarytų.

Liudytojų pakyla labai nejauki vieta. Iš visų pusių tave spaudžia tvorelė. Priešais veidą styro mikrofonas. Sėdi ant nepatogios kėdės ir nieko kito nelieka, kaip tik atsitiesti ir žvelgti visiems į akis. Širdis ima plazdėti krūtinėje lyg stiklainyje uždarytas jonvabalis, ir staiga suvokiu, kodėl visa tai vadinama teismu.

Į medines grindis sukaukši Džoanos kulniukai.

– Pasakykite teismui savo vardą ir pavardę.

Palenkiu arčiau lūpų mikrofoną gulbės kaklu.

– Marija Vait.

– Kas jūs esate Vilčiai Vait?

– Motina. – Tas žodis lyg balzamas nuslysta nuo lūpų gerkle iki krūtinės.

– Pasakykite, kaip šiandien jaučiatės, Marija.

Nusišypsau.

– Žinoma, nuostabiai.

– Ir kodėl gi?

– Mano dukterį išleido iš ligoninės.

– Kaip supratau, savaitgalį ji buvo labai silpna? – klausia Džoana.

Savaime suprantama, Džoana žino, kad Viltis sirgo, juk lankė ją kelis kartus. Šis formalumas, ši painiava atrodo juokinga. Kam visos tos versijos ir hipotezės, kai galėčiau nueiti už pertvaros ir stverti Viltį į glėbį, ko dar reikia?

– Taip, – atsakau. – Jai du kartus buvo sustojusi širdis, ji buvo netekusi sąmonės.

– Bet dabar ji nebe ligoninėje?

– Ją išrašė sekmadienio rytą ir ji jaučiasi puikiai. – Žvilgteliu į Viltį ir nors žinau, kad negalima, jai mirkteliu.

– Ponas Mecas nepagrįstai tvirtina, kad jūs kenčiate nuo įgaliotojo Miunhauzeno sindromo. Ar suprantat, kas tai?

Sunkiai nuryju seiles.

– Kad ją žaloju. Kad susargdinau.

– Ar žinote, Marija, kad jau du ekspertai per šį teismą patvirtino, kad geriausias būdas diagnozuoti įgaliotojo Miunhauzeno sindromą – atskirti motiną nuo vaiko ir laukti, kol jam pagerės?

– Tikrai?

– Ar šį savaitgalį matėtės su Viltimi?

– Ne, – prisipažįstu. – Juk teismas man uždraudė. Negalėjau su ja bendrauti.

– Kaip pasikeitė Vilties sveikata nuo ketvirtadienio iki sekmadienio?

– Vis blogėjo ir blogėjo. Šeštadienį apie vidurnaktį gydytojai pasakė nežinantys, ar ji gyvens.

Džoana suraukia antakius.

– Iš kur žinot, jei ten nebuvot?

– Žmonės man skambino. Motina. Ir Kenzė van der Hoven. Jos abi ilgokai buvo su Viltimi.

– Taigi nuo ketvirtadienio vakaro iki vidurnakčio iš šeštadienio į sekmadienį Vilties sveikata blogėjo, mergaitė neteko sąmonės ir vos nenumirė. O šiandien ji sveika ir sėdi čia. Marija, kur jūs buvote sekmadienio naktį nuo antros iki ketvirtos ryto?

Pažvelgiu tiesiai Džoanai į akis, kaip esam surepetavusios.

– Ligoninėje, pas Viltį.

– Prieštarauju! – Mecas pašoka ant kojų ir rodo į mane. – Ji negerbia teismo!

– Prieikit, – sako teisėjams advokatas.

Neturėčiau girdėti jų pokalbio, bet visi trys įpykę šaukia.

– Ji tiesiogiai pažeidė teismo nutartį! – burba Mecas. – Noriu šiandien pat pradėti procesą!

– Viešpatie, Malkolmai. Juk jos vaikas vos nenumirė. – Džoana pasisuka į teisėją. – Bet tuomet pasirodė Marija ir viskas susitvarkė, a? Jūsų kilnybe, šis liudijimas įrodo mano versiją.

Teisėjas žvilgteli į mane.

– Noriu pasiklausyti, kuo viskas baigsis, – ramiai sako jis. – Klausinėkite toliau, panele Stendiš, o dėl teismo nutarties pažeidimo išsiaiškinsime vėliau.

Džoana kreipiasi į mane:

– Kas nutiko, kai nuėjot į ligoninę?

Prisimenu akimirką, kai pamačiau Viltį, visą prismaigstytą laidų ir vamzdelių.

– Atsisėdau šalia ir ėmiau kalbėti. Širdies darbą registravęs aparatas ėmė pypsėti ir seselė pasakė, kad praneš gydytojui. Vos ji išėjo, Viltis atmerkė akis. – Vėl matau, kaip iškaito jos skruostai gydytojui ištraukus vamzdelį iš gerklės, girdžiu, kaip skambėjo jos balsas, tyliai, lyg lapų šlamėjimas. – Gydytojas liepė padaryti tyrimus. Ir viskas – jos širdis, inkstai – vėl veikė… ji netgi rankas pakėlė. Buvo… tiesiog nuostabu.