Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Jaučiu į save įsmeigtas dukters akis, lyg išėjus laukan pakaušį kaitintų saulė.

– Negaliu jums pasakyti, kodėl Viltis tokia, – tyliai sakau. – Bet ji tokia. Kaip negaliu jums pasakyti, kodėl ji turi gyventi su manim. Bet taip turi būti.

Mecas tokią taktiką vadina „gyvate džiunglėse“. Tokią liudytoją kaip Marija galima sudoroti dviem būdais – prieiti ir apipilti klausimais, tikintis, kad ji susipainios, arba apsimesti geručiu, klausinėti maloniai, o paskui, kai ji nesitikės, smogti iš visų jėgų. Svarbiausia, kad Marija suabejotų savim. Ji pati pripažįsta turinti Achilo kulną.

– Tikriausiai jums jau nusibodo kalbėti apie depresiją, užklupusią prieš septynerius metus.

Marija mandagiai šypteli.

– Ko gero.

– Ar tuomet pirmą kartą gyvenime taip sunkiai susirgot?

– Taip.

Jo balsas kupinas užuojautos.

– Bet ir paskui jus gana dažnai apimdavo depresija?

– Ne.

– Betgi jūs vartojot vaistus, – priekaištauja Mecas, lyg būtų išgirdęs neteisingą atsakymą.

Ji sutrikusi žiūri į jį ir jis širdyje šypteli.

– Na, taip. Matyt, jie mane ir apsaugojo.

– Kokius vaistus vartojot?

– Prozaką.

– Ar jis buvo prirašytas nuotaikos svyravimams palengvinti?

– Man nebūna nuotaikų kaitos. Sergu depresija.

– Ar pamenate naktį, kai mėginot nusižudyti?

– Nelabai. Grinheivene man paaiškino, kad tai tikriausiai amnezija.

– Ar šiuo metu jums liūdna?

– Ne.

– Bet tikriausiai būtų, jei negertumėt vaistų.

– Nežinau, – ginasi Marija.

– O aš skaičiau apie atvejus, kai prozaką vartoję žmonės pašėldavo. Išsikraustydavo iš proto, žudydavosi. Ar nebijot, kad taip nutiks ir jums?

– Ne, – atsako Marija, kiek nervingai žvilgtelėjusi į Džoaną.

– Ar nepamenate, kad vartodama prozaką būtumėte kada šėlusi?

– Ne.

– Ir nieko nesužalojote jį vartodama?

– Ne.

– Ir nepasitaikydavo jokių audringų atvejų?

– Ne.

Mecas kilsteli antakius.

– Ne? Tai laikote save tvirta asmenybe?

Marija ryžtingai linkteli.

– Taip.

Mecas nueina prie ieškovo stalelio ir paima nedidelę vaizdajuostę.

– Norėčiau pateikti teismui šį įrašą.

Džoana akimirksniu šoka iš vietos ir eina prie teisėjo.

– Negalit jam leisti, jūsų kilnybe. Nieko apie šį įrodymą nesu girdėjusi. Turiu teisę susipažinti.

– Jūsų kilnybe, – prieštarauja Mecas, – panelė Stendiš per savo apklausą užsiminė, esą kokia emociškai stabili yra ponia Vait vartodama prozaką.

Teisėjas Rotbotamas paima iš Meco rankų įrašą.

– Peržiūrėsiu kabinete ir nutarsiu. Padarykim trumpą pertrauką.

Advokatai grįžta į savo vietas. Ant liudytojo kėdės sėdi suakmenėjusi Marija, nelabai suprasdama, kas čia vyksta, kol galų gale Džoana susigaudo, kad jai reikia pagalbos, ir prieina padėti nulipti.

– Kas toje juostoje, Marija? – klausia Džoana, kai abi susėdam prie atsakovės staliuko.

– Nežinau. Tikrai nežinau. – Ir nors visiems atrodo, kad teismo salėje vėsoka, man tarp krūtų ir nugara ritasi prakaito lašiukai.

Pro šonines duris įeina teisėjas, įsitaiso savo vietoje ir paprašo manęs grįžti ant liudytojų pakylos. Akies krašteliu matau teismo darbuotoją įritinant televizorių ant ratukų.

– Šūdas, – murma Džoana.

– Leidžiu pateikti šį įrašą kaip įrodymą, – paskelbia Rotbotamas.

Mecas atlieka visus formalumus, paskui sako:

– Ponia Vait, ketinu jums parodyti šį įrašą.

Kai jis paspaudžia mygtuką, prikandu lūpą. Ekrane aš šoku tiesiai ant kameros, kol vaizdas išskysta. Šaukiu taip garsiai, kad nė žodžių neįmanoma išskirti, o po akimirkos pasirodo mano ranka aiškiai užsimojusi trenkti operatoriui.

Kamera susvyruoja, švysteli spalvų margumynas, trumpam išnyra kamputyje susigūžusi Viltis ir mano motina ligoninės marškiniais, dar Ijenas su prodiuseriu.

Tai įrašas iš ligoninės, medžiaga, kurios Ijenas žadėjo niekam neduoti.

Jis ir vėl man pamelavo. Atsisuku į salę ir dairausi, kol pamatau jį, – sėdi toks pat tiesus ir išbalęs, ir aš turbūt taip atrodau.

Tas įrašas Meco rankose galėjo atsidurti tik per Ijeną. O pasižiūrėjus į jį atrodo, kad pamatęs jį teisme nustebo visai kaip aš.

Nespėjus šito apsvarstyti, Mecas jau klausia:

– Ponia Vait, ar pamenate šį įvykį?

– Taip.

– Gal galite mums papasakoti, kada tai filmuota?

– Mano motinai atsigavus buvo daromi širdies tyrimai. Ponui Flečeriui buvo leista juos filmuoti.

– Ir kas nutiko?

– Jis buvo pažadėjęs nefilmuoti mano dukters. O kai atsuko kamerą, aš tiesiog… sureagavau.

– Jūs tiesiog… sureagavote? Mmm. Ir dažnai jūs taip sureaguojate?

– Mėginau apsaugoti Viltį ir…

– Taip ar ne, ponia Vait?

– Ne. – Sunkiai nuryju seiles. – Prieš ką nors darydama dešimt kartų apgalvoju.

Mecas pereina salę.

– Kaip manot, ar šis įrašas parodo jus kaip emociškai tvirtą asmenybę?

Dvejoju, mėgindama kuo geriau parinkti žodžius.

– Nesididžiuoju šiuo protrūkiu, pone Mecai. Tačiau dažniausiai esu emociškai tvirta.

– Dažniausiai? O kaip visi kiti pykčio priepuoliai? Ar jiems prasiveržus žalojote dukrą?

– Aš savo dukters nežaloju. Ir niekada nežalojau.

– Ponia Vait, jūs save apibūdinote kaip tvirtą asmenybę, ir vis dėlto šis įrašas rodo visai ką kita. Taigi jūs mums sumelavote davusi priesaiką, taip?

– Ne…

– Liaukitės, ponia Vait, jūs…

– Prieštarauju! – šaukia Džoana.

– Palaikoma. Savo jūs jau pasiekėte, advokate.

Mecas man nusišypso.

– Tai sakote, kad niekad nesate kenkusi dukrai?

– Niekada.

– O dar esat protinga moteris. Klausėtės visko, kas čia buvo kalbama.

– Taip, klausiausi.

– Taigi jei sirgtumėt įgaliotojo Miunhauzeno sindromu ir apkaltinčiau jus, kad kenkiate dukrai, ką greičiausiai atsakytumėt?

Spoksau į jį, gerkle kyla blogumas.

– Kad to nepadariau.

– Ir meluotumėt – kaip melavot, kad esate emociškai tvirta. Kaip meluojate, kad ginate Viltį.

– Aš nemeluoju, pone Mecai, – sakau iš visų jėgų stengdamasi valdytis. – Nemeluoju. Aš saugojau Viltį. Tai ir matėte šioje juostoje – gal negrabiai, bet vis dėlto ją saugojau. Todėl paėmiau iš mokyklos, kai vaikai ėmė ją erzinti. Todėl ir išsivežiau slapta prieš prasidedant šiam teismui.

– Ak taip. Slapta išsivežėt. Pakalbėkim ir apie tai. Jūs dingote tą rytą, kai išvakarėse buvęs vyras pagrasino iškelsiąs bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos, taip?

– Taip, bet…

– O paskui netikėtai sužinojot, kad puikiai suplanuotas pabėgimas nepavyko. Jus susekė Ijenas Flečeris. Mes jau įrodėme, kad ponas Flečeris ant šios pakylos toli gražu nebuvo sąžiningas, o dabar dar pamatėm ir jūsų suktybių įrodymą. Gal norėtumėte mums pasakyti tiesą – dėl permainos – apie tai, kas nutiko Kanzas Sityje?

Kas nutiko Kanzas Sityje?

Ijenas suvokia, kad dabar Marija turi progą jam atkeršyti. Pirma, incidentas su Makmanusu, paskui – vaizdo įrašas. Nors su pastaruoju jis niekaip nesusijęs, šią akimirką Marijos širdies tai nesuminkštins. Be to, lengviausias būdas įrodyti savo patikimumą – pateikti įrodymą, kad Viltis iš tiesų gali gydyti. Įrodymą, susijusį su paties Ijeno broliu.

Akis už akį. Ijenas jau beveik juokiasi. Tikras pokštas – galų gale ir jį pasiekė biblinis teisingumas. Jis paviešino Marijos asmeninį gyvenimą, dabar ji gali paviešinti jo paslaptį.