Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Ijenas įsikimba į medinius turėklus ir pasiruošia teismo dienai.

Kas nutiko Kanzas Sityje?

Tiesiai priešais mane stovi Malkolmas Mecas. Jam iš dešinės Džoana visaip stengiasi atkreipti mano dėmesį, kad neleptelėčiau kokios kvailystės. Bet aš tematau Ijeną – teismo salės viduryje, tarp veidų jūros.

Prisimenu daktarą Ficdžeraldą ir jo liudijimą. Mintyse šmėkšteli, kaip Džoana įžengia į savo kontorą ir randa Ijeną, pasiruošusį dirbti advokatės padėjėju. Regiu, kaip atrodė Ijeno veidas, kai Makmanusas ėjo prie pakylos liudytojams ir kai buvo paleistas tasai vaizdo įrašas.

Jis netobulas. Netobula ir aš.

Žiūriu į Ijeną ir spėlioju, ar jis žino, ką aš mąstau. Paskui atsisuku į Malkolmą Mecą.

– Visiškai nieko, – atsakau.

Kalė meluoja. Iš akių matyti, kad meluoja. Mecas galėtų laiduoti visomis savo santaupomis, jog Flečerio kelionė į Kanzas Sitį galėtų įrodyti, kad visas šis aplinkui Viltį sukeltas sąmyšis: stebuklingos haliucinacijos ir fizinės traumos, – ne kas kita, tik Marijos rankų darbas. Flečeris tyli, nes nenori atskleisti savo geriausios istorijos, o Marija tyli, nes nenori griauti patikimos mamytės mito. O jis pats nieko negali padaryti, nebent dar kartą apkaltinti abu melagingai liudijus.

Netrukus jis susitvardo.

– Juk mylit savo dukrą, tiesa?

– Taip.

– Ar dėl jos padarytumėt viską?

– Taip.

– Ar paaukotumėt dėl jos gyvybę?

Jis kone mato, kaip ji ligoninėje žiūri į Viltį.

– Paaukočiau.

– Ar atsisakytumėt globos?

Marija sutrinka.

– Nesupratau.

– Norėjau pasakyti štai ką, ponia Vait, jeigu jums keletas ekspertų įrodytų, kad Kolinas sugebėtų geriau pasirūpinti Viltimi, ar ją paleistumėt?

Marija suraukusi antakius žiūri į Koliną. Po akimirkos vėl atsisuka į advokatą.

– Taip.

– Daugiau klausimų neturiu.

Įsiutusi Džoana pareikalauja papildomos apklausos.

– Marija, – sako ji, – pirmiausia noriu paklausti apie tą įrašą. Gal mums papasakosit, kas tąkart nutiko prieš filmuojant?

– Ijenas Flečeris prisiekė, kad nefilmuos Vilties. Tik su šia sąlyga leidau jam filmuoti mamos veloergometrijos tyrimą. Bet vos tik akimirką nusisukau, Flečeris liepė operatoriui įtraukti ją į kadrą. Tada ir šokau tarp jos ir objektyvo.

– Ką jūs tą akimirką galvojot?

– Kad neleisiu jam filmuoti Vilties. Nenorėjau dar daugiau žiniasklaidos dėmesio. Ji tėra mergaitė ir reikėtų jai leisti gyventi kaip mažai mergaitei.

– Kaip manot, ar tuo metu buvot praradusi pusiausvyrą?

– Ne. Buvau tvirta kaip uola. Visomis jėgomis siekiau apsaugoti Viltį.

– Dėkoju, – sako Džoana. – O dabar norėčiau, kad apsvarstytumėm paskutinį pono Meco klausimą. Pagal jo scenarijų Viltį reikėtų perkelti į kitą aplinką. Jai tektų gyventi su moterimi, kurią užklupo kompromituojančiomis aplinkybėmis su tėvu. Netrukus atsiras mažas broliukas ar sesutė. Ji pateks į svetimus namus. Negana to, visa publika iš jūsų pievelės persikraustys per visą miestelį ir įsitaisys priešais jos naujuosius namus. Aš tiksliai nupasakojau?

– Taip, – atsako Marija.

– Gerai. O dabar pasakykit, ar per šį teismą Kolinas mėgino jus įtikinti, kad jis geriau pasirūpintų Viltimi?

– Ne, – sutrikusi atsako Marija.

– Ar daktaras Orlicas, teismo paskirtasis psichiatras, mėgino jus įtikinti, kad Kolinas sugebės geriau pasirūpinti Viltimi?

– Ne, – kiek garsiau atsako ji.

– Ar daktarė Desantis, ieškovo psichiatrė, įtikinėjo jus, kad Kolinas sugebės geriau pasirūpinti Viltimi?

– Ne.

– O Alenas Makmanusas?

– Ne.

– Ponas Flečeris?

– Ne.

– O daktaras Birčas? Ar jis įtikinėjo jus, kad Kolinas mokės geriau pasirūpinti Viltimi?

Marija šypteli ir prisitraukia mikrofoną arčiau.

– Ne. Neįtikinėjo.

Kai Džoana baigia, teisėjas paskelbia pertraukėlę. Einu į mažą mums su Džoana skirtą posėdžių salytę, po kelių minučių atsidaro durys ir įžengia Ijenas Flečeris.

– Džoana pasakė, kad būsi čia, – tyliai sako jis.

– Aš jos prašiau.

Atrodo, jis nežino, kaip elgtis.

– Ačiū, kad suradai daktarą Ficdžeraldą.

Ijenas gūžteli pečiais.

– Lyg ir buvau tau skolingas.

– Tu man nieko neskolingas.

Atstūmusi kėdę nuo stalo atsistoju ir prieinu arčiau. Jis stovi susibrukęs rankas giliai į kišenes, lyg bijotų mane paliesti.

– Galbūt ir aš turėčiau padėkoti, – murma, – už tai, ko nepasakei.

Papurtau galvą. Kartais žodžių nereikia. Tarp mūsų tyvuliuoja didžiulė lyg vandenynas tyla, bet aš ją perplaukiu ir apkabinu jį.

Jo rankos apglėbia mane, iškvepiamas kvapas paliečia sprandą. Jis liks su manim. Šią akimirką to ir užtenka.

– Marija, – šnabžda jis, – tu galėtum tapti mano religija.

Teisėjas kviečia ant pakylos paskirtąją globėją.

– Mes su advokatais perskaitėm jūsų ataskaitą. Ar norėtumėt dar ką nors pridurti?

Kenzė gyvai linkteli.

– Norėčiau. Noriu pranešti teismui, kad tai aš leidau Marijai Vait ateiti į ligoninę sekmadienį, antrą valandą nakties.

Prie ieškovo stalo sėdinčiam Mecui nukąra žandikaulis. Džoana žiūri į kelius. Teisėjas paprašo Kenzę pasiaiškinti.

– Jūsų kilnybe, suprantu, kad galite apkaltinti mane nepagarba teismui ir įkišti į kalėjimą. Bet norėčiau, kad pirmiau mane išklausytumėt, nes, dirbdama prie šios bylos, labai prisirišau prie mergaitės ir nenorėčiau, kad būtų padaryta klaida.

Teisėjas atsargiai linkteli.

– Kalbėkit.

– Kaip žinot, aš parašiau ataskaitą. Susitikau su daugybe žmonių ir susidariau nuomonę, kad jei vaiko gyvybei gresia pavojus, tai visų geriausia būtų perkelti ją į kitą aplinką. Taigi dokumente, kurį laikote rankose, rekomendavau, kad vaikui būtų geriau gyventi pas tėvą.

Mecas išsišiepia ir paploja savo klientui per petį.

– Tačiau, – kalba toliau Kenzė, – apsigalvojau, kai daktaras pasakė poniai Epštein, kad Viltis gali mirti. Pamaniau, kad JAV teisinė sistema negali uždrausti motinai atsisveikinti su mirštančiu vaiku. Todėl paskambinau poniai Vait ir paprašiau ateiti į ligoninę. Jūsų kilnybe, pamaniau, kad pasielgiau padoriai, ir nieko daugiau… ir kad mano ataskaitai tai jokios įtakos neturės. Bet tada šis tas atsitiko. – Kenzė papurto galvą. – O kad galėčiau tai paaiškinti, tikrai. Težinau tiek, kad savo akimis mačiau, kaip sąmonės netekusi ir visiškai išsekusi mergaitė atsigavo iškart, vos šalia atsisėdo motina. – Ji padvejoja. – Jūsų kilnybe, teisme ne vieta dalytis prisiminimais, bet norėčiau papasakoti istoriją, turėjusią įtakos mano sprendimui. Mano prosenelė su proseneliu išgyveno santuokoje šešiasdešimt dvejus metus. Ir kai prosenelis mirė nuo širdies smūgio, prosenelė – iki tol buvusi puikios sveikatos – po dviejų dienų iškeliavo Anapilin. Mūsų šeimoje visada būdavo kalbama, kad ji mirė iš širdgėlos. Gal tai nėra mediciniškai tikslus terminas… kita vertus, gydytojai daugiausia dėmesio skiria žmogaus kūnui, o ne jausmams. Ir jeigu įmanoma mirti iš sielvarto, teisėjau Rotbotamai, kodėl gi nebūtų galima pagyti iš laimės? – Kenzė palinksta priekin. – Jūsų kilnybe, prieš dešimt metų mečiau advokatės karjerą ir tapau paskirtąja globėja, todėl mąstau teisiniais terminais. Mėginau juos pritaikyti ir šioje byloje, bet nieko neišėjo. Vieni man aiškina apie vizijas, verkiančias statulas ir Kristaus kančią, o kiti – apie religines apgavystes. Girdėjau apie žmones, sirgusius nepagydomomis ligomis ir visiškai pasveikusius, kai lifte atsitiktinai palietė Viltį Vait. Pastaruoju metu mačiau daug nepaaiškinamų dalykų, bet nė vienas iš jų nerodo, kad Marija Vait kenktų dukrai. Tiesą pasakius, manau, ji mergaitę išgelbėjo. Ir mergaitei tikrai neišeitų į gera, jei ją staiga atplėštume nuo motinos. – Ji atsikosi. – Atleiskite, teisėjau. Bet primygtinai patariu nekreipti dėmesio į mano ataskaitą.