Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Teismo salė sutrikusi suūžia. Malkolmas Mecas kažką piktai šnabžda Kolinui. Teisėjas pasitrina rankomis veidą.

– Jūsų kilnybe, – stodamasis sako Mecas, – norėčiau pasakyti baigiamąjį žodį.

– Galvą guldau, kad norėtumėt. – Teisėjas Rotbotamas atsidūsta. – Bet žinot ką, visa bėda, kad norėčiau išgirsti visai ne jūsų nuomonę. Jau išklausiau ir jus, ir panelę Stendiš, ir panelę Kenzę van der Hoven ir nebežinau, kuo tikėti. Man reikėtų priešpiečių pertraukos – ir norėčiau per ją pabendrauti su Viltimi.

Marija atsisuka į dukterį. Vilties akys plačios, ji sutrikusi.

– Ką pasakytumėt? – klausia teisėjas Rotbotamas. Jis pakyla iš savo krėslo ir eina prie pertvaros. – Ar norėtum papietauti su manim, Viltie?

Viltis žvilgteli į motiną, toji slapčiomis linkteli. Teisėjas ištiesia ranką. Viltis paduoda savąją ir išeina kartu su juo iš teismo salės.

Jo krėslas puikus. Sukasi dar greičiau nei tas, kur tėčio darbe. O dar jai patinka muzika. Nužvelgia galybę kompaktinių plokštelių lentynoje.

– O Disnėjaus ką nors turi?

Teisėjas Rotbotamas ištraukia plokštelę ir kabinetą užlieja Brodvėjuje statyto „Liūto karaliaus“ melodija. Kai jis nusimeta mantiją, Viltis net išsižioja.

– Na, kas? – klausia jis.

Ji nudelbia akis, skruostai kaista, lyg būtų sugauta vagiant pyragaitį prieš pietus.

– Nežinojau, kad po šituo dar vilki kitus drabužius.

Tai išgirdęs teisėjas juokiasi.

– Kiek prisimenu, visada vilkiu. – Jis atsisėda priešais ją. – Džiaugiuosi, kad pasveikai.

Ji knapteli į didžiulį sumuštinį su kalakutiena, padėtą jai ant didelio stalo.

– Aš irgi.

Jis prisitraukia kėdę arčiau.

– Viltie, su kuo tu norėtum gyventi?

– Noriu, kad jie gyventų kartu, – atsako ji. – Bet taip jau niekada nebus, tiesa?

– Nebus. – Teisėjas Rotbotamas žiūri į ją. – Ar su tavim iš tiesų kalbasi Dievas?

– Aha.

– Ar žinai, kad dėl to tavim domisi daugybė žmonių?

– Taip.

Teisėjas dvejoja.

– Iš kur man žinoti, kad sakai tiesą?

Viltis kilsteli galvą.

– O teisme, kaip jūs atskiriate?

– Na, žmonės turi prisiekti. Biblija.

– Tai jeigu aš meluočiau… ar priesaika nebūtų tik žodžiai virš kokios nors knygos?

Teisėjas šypsosi. Va tau ir neįsileisti Dievo į teismo salę, Jis jau čia.

Tačiau Vilties Dievas, pasak žiniasklaidos, yra Ji.

– Žmonės visada įsivaizdavo Dievą kaip vyrą, – sako jis.

– O man mokytoja pirmoje klasėje pasakojo, kad anksčiau žmonės tikėjo visokiomis nesąmonėmis, nes nežinojo tiesos. Kad negalima maudytis, nes dar susirgsi. O paskui kažkas pro mikroskopą pamatė mikrobus ir visi pakeitė nuomonę. Galima labai tikėti, – sako Viltis, – bet klysti.

Teisėjas spokso į Viltį ir galvoja, ar tik ši mergaitė išties nebus pranašė.

Teisėjas Rotbotamas paslenka akinius ant nosies galiuko ir pro jų viršų nužvelgia ieškovą, atsakovę ir pilną žurnalistų salę.

– Prieš keletą dienų jums sakiau, kad teisme yra tik vienas Dievas – teisėjas. Viena jauna panelė man priminė, kad ne visai taip. – Jis kilsteli Bibliją. – Kaip labai iškalbingai liudydamas mums paaiškino ponas Flečeris, kad ir kokie būtų skirtingi visų mūsų religiniai įsitikinimai, mes vis dar laikomės papročių. Bet ne apie juos dabar ketinu su jumis kalbėtis. Ketinu kalbėti apie Viltį Vait. Tai susijusios temos, ne atskiros. Kiek suprantu, mes čia iškėlėme du klausimus: Ar Dievas bendrauja su Viltimi Vait? Ir ar Marija Vait kenkia savo dukrai?

Jis atsilošia, suneria rankas ant pilvo.

– Pradėsiu nuo antro klausimo. Suprantu, kodėl sunerimo Vilties tėvas. Sunerimčiau ir aš. Iš pono Meco ir krūvos jo ekspertų išgirdau neįtikėtinų dalykų, išgirdau jų ir iš panelės Stendiš bei jos ekspertų, visko prisiklausiau netgi iš paskirtosios Vilčiai globėjos. Bet netikiu, kad Marija tyčiomis ar netyčiomis galėtų kenkti dukrai.

Salės dešinėje kažkas aikteli, o teisėjas atsikrenkščia.

– O dabar… pirmas klausimas. Į šią salę visi susirinko – ir aš taip pat – klausdami savęs, ar toji mergytė iš tiesų stebukladarė. Bet šio teismo tikslas nėra klausinėti, ar Vilties regėjimai ir žaizdos kilę iš dieviško šaltinio. Mums nederėtų klausinėti, ar ji žydaitė, krikščionė, ar musulmonė, ar ji Mesijas, ar Antikristas. Nereikėtų klausinėti, ką tokio svarbaus Dievas norėtų pasakyti septynmetei. O štai ko šis teismas turėtų paklausti ir ką atsakyti – kas klausėsi, kai ši septynmetė norėjo pasakyti šį tą svarbaus?

Teisėjas Rotbotamas užverčia priešais gulintį segtuvą.

– Remdamasis visais girdėtais liudijimais, susidariau nuomonę, kad Marija Vait jos klausėsi labai atidžiai.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.

Mt 6, 21

1999 metų gruodžio 6-osios ankstyvas vakaras

– Ir kuo jūs mane laikot, – sako Ijenas, – kad nurodinėčiau jums, ką galvoti, o ko ne?

Skambus jo balsas kyla iki pat miestelio rotušės skliautų ir gegnių, sudrebina seną paukščio lizdą, kuris čia kėpso taip seniai, kad niekas nė nepamena, kada atsirado. Priešais paskubom sukaltą pakylą siuva du operatoriai. Scenos pakraščiuose, kur lapkričio mėnesį paprastai statomos balsavimo būdelės, mirguliuoja prožektorių šviesos ir blykstės. O priešais stumdosi ir grūdasi gal du šimtai televizijų ir laikraščių atstovų.

Niu Kanaane tik rotušės salėje ir galėjo sutilpti greitosiomis surengta Ijeno spaudos konferencija. Apie ją tik prieš dvi valandas buvo pranešta teismo rūmų koridoriuje, bet norintieji patekti netelpa. Žiniasklaida nori išgirsti, ką pasakys Ijenas Flečeris dabar, kai mergaitei paskirta gyventi pas Mariją.

Ijenas šypsosi.

– Na, ir ko jūs čia susirinkot? Kodėl mano nuomonė tokia jau svarbi?

Žurnalistas iš galo surinka:

– Nes vaišini nemokama kava.

Visi nusijuokia, netgi Ijenas.

– Gal. – Jis perveda minią žvilgsniu. – Jau daug metų siekiu šlovės smerkdamas Dievą ir visus, kurie jį tiki. Mėginu patraukti žmones į savo pusę. Žinau, ką norėtumėt išgirsti iš mano lūpų apie Viltį Vait, bet teks jus nuvilti. Nuo liudytojo pakylos aš nemelavau ponui Mecui – Kanzas Sityje nieko nebuvo. Neketinu tvirtinti, kad toji mergaitė nešiojasi Dievą kelnių kišenėje. Tik noriu pasakyti, kad tai nei mano reikalas, nei jūsų. – Jis paspyruokliuoja ant kulnų. – Nieko sau, ką? Sukūręs visą ateizmo imperiją, duodančią man naudos, aš jums tvirtinu, kad tikėjimas yra kiekvieno asmeninis reikalas? Jau matau, kaip jūs purtot galvas ir sakot, kad žurnalistai gali visur kaišioti savo nosis – bet tai netiesa. Visi žurnalistai žino, kad faktai ir nuomonės – skirtingi dalykai. O religija, kad ir kaip ji kai ką erzintų, yra ne vien tai, kuo žmonės tiki – tai yra tikėjimo aktas. Kaip aš turiu teisę čia atėjęs sakyti, kad Dievo nėra, taip ir Viltis Vait turi teisę pro savo miegamojo langą šaukti, kad Dievas yra ir Jis gyvas. Mano nuomonė prieš jos nuomonę. Bet šioje painiavoje niekur nerasime rimtų, patikimų argumentų. Tai kas tada teisus? Atsakymas būtų… nežinau. Ir man nerūpi. Mama man kartodavo, kad neįmanoma pakeisti nei religinių, nei politinių žmonių įsitikinimų, nors aš iš visų jėgų kovojau ir su vienais, ir su kitais. Bet žinot ką, vieną dieną man gali tekti apsigyventi popiežiaus kaimynystėje. Gal toje pačioje gatvėje kaip Viltis ar viešbutyje šalia Dalai Lamos kambario. Aš galėčiau vaikščioti nuo durų prie durų ir įtikinėti, kad turiu teisę gaišinti jiems laiką. Atleiskit, pasitaisau – tai anksčiau aš gaišindavau kitiems laiką. Mes neprivalome tikėti tuo, kuo tiki kiti… bet turime pripažinti jiems teisę tikėti.