Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Ar yra koks medicininis paaiškinimas?

– Prieštarauju! – sako Mecas. – Kada ji spėjo baigti mediciną?

– Atmesta.

– Gydytojas pasakė, kad retkarčiais šeimos narių buvimas šalia sąmonės netekusių ligonių veikia lyg katalizatorius, – atsakau. – Tačiau prisipažino, esą tik kartą yra matęs, kad taip staiga pagerėtų.

– Ir kada gi?

– Kai prisikėlė mano motina.

Džoana nusišypso.

– Ko gero, šeimos bruožas. Ar dar kas nors matė, kai dukra taip staiga atgijo?

– Taip. Buvo dar du gydytojai, šešios seselės. Dar mano motina ir paskirtoji globėja.

– Jie visi yra mano liudytojų sąraše, jūsų kilnybe, jei tik ponas Mecas norės su jais kalbėtis.

Bet man Džoana buvo paaiškinus, kodėl Kolino advokatas nenorės. Jam neišeitų į naudą, jei aštuoni žmonės patvirtintų matę stebuklą.

– Marija, šioje teismo salėje apie jus buvo pasakyta keletas dalykų, norėtume apie tai išgirsti ir jūsų nuomonę. Prieš septynerius metus jūs buvote pasiųsta gydytis. Gal galite apie tai papasakoti?

Džoana buvo pamokiusi mane, ką sakyti. Repetavome tuos klausimus iki pat saulėtekio. Žinau, ką turiu sakyti ir ką ji nori įrodyti teisėjui. Ir esu pasiruošusi viskam – tik ne jausmui, kuris apima pasakojant šią istoriją miniai žmonių.

– Labai mylėjau savo vyrą, – pradedu kalbėti, kaip buvo repetuota. – Ir aptikau jį lovoje su kita moterimi. Buvo sudaužyta mano širdis, bet Kolinas nutarė, kad gydyti reikėtų protą.

Kiek pasisuku, kad žiūrėčiau tiesiai į jį.

– Supratau, kad Kolinui manęs nereikia. Labai nusiminiau, nes maniau, kad negaliu be jo gyventi. Ir nenorėjau. – Giliai įkvepiu ir iškvepiu. – Kai apima depresija, nelabai kreipi dėmesį į supantį pasaulį. Nieko nenori matyti. Norisi kai ką pasakyti – kai ką tikra, iš pačios širdies, bet žodžiai dega taip giliai krūtinėje, kad sunku juos ištraukti į paviršių. – Atsipalaiduoju. – Nemanau, kad taip elgdamasis Kolinas buvo koks tironas. Ko gero, jis buvo išsigandęs. Bet norėjau, kad pirma būtų su manim pasikalbėjęs. Gal ir nebūčiau pajėgusi pasakyti tai, ką jaučiau, bet bent būčiau žinojusi, kad jis stengiasi išklausyti. O paskui staiga atsidūriau Grinheivene, tada jau laukiausi. Nebuvau šito sakiusi Kolinui, tai buvo mano paslaptis. – Pažvelgiu į teisėją. – Tikriausiai jūs nesuprasit, kaip jautiesi vietoje, kur priklausai visiems. Kiti nutaria, ką tau valgyti ir gerti, kada gultis ir keltis, bado tave adatomis ir verčia sėdėti terapijos seansuose. Jie valdė mano kūną ir protą, bet aš turėjau kūdikį. Žinoma, netrukus nėštumą parodė kraujo tyrimai ir daktarai pasakė, kad vaistus vis tiek būtina vartoti. Jie tvirtino, kad kūdikiui neišeis į gera, jei nusižudysiu jo nepagimdžiusi. Taigi leidausi prikemšama vaistų, kol ėmė neberūpėti jokie pavojai kūdikiui. Kol jau niekas neberūpėjo.

Kai išėjau iš Grinheiveno, apėmė siaubas, ką padariau vaikeliui mėgindama pati išsigelbėti, todėl ir sudariau sandorį – nieko tokio, jei nepavyks būti tobula žmona, svarbu, kad pavyktų tapti gera motina.

Džoana pagauna mano žvilgsnį.

– Ir tapote gera motina?

Žinau, ką privalau atsakyti: Taip, stengiausi iš visų jėgų. Mudvi tai prajuokino, nes skambėjo kaip koks šūkis, bet nė viena nieko geriau nesugalvojome. Bet dabar, kai jau esu čia, suprantu, kad negaliu išspausti tų žodžių. Pasikuičiu giliau ir išplaukia vienintelis dalykas – tiesa.

– Ne, – sušnibždu.

– Ką?

Suku akis nuo pikto Džoanos veido.

– Pasakiau – ne. Kai gimė Viltis, dažnai eidavau į vaikų žaidimo aikšteles ir stebėdavau kitas motinas. Jos taip lengvai tvarkydavosi: su buteliukais, vaikštynėmis ir kūdikiais. O aš, išleisdama dukrą į mokyklą, pamiršdavau įdėti priešpiečių. Arba išmesdavau lauk prikeverzotą popierėlį, o paaiškėdavo, kad tai atvirukas su Valentino diena. Gal ir kitoms motinoms pasitaikydavo klaidų, bet aš vis tiek jausdavausi susimovusi.

Tylus Džoanos klausimas nutraukia mane:

– Kodėl jums taip svarbu būti tobulai?

Sakoma, yra akimirkų, perskeliančių gyvenimą lyg riešutą ir taip pakeičiančių požiūrį, kad jau niekada nebežvelgsite į daiktus įprastu žvilgsniu. Atsakymui sukantis ant liežuvio galo, suvokiu, kad tai nujaučiau, bet niekada neįsileisdavau į galvą.

– Nes žinau, ką reiškia būti ne itin gerai, – švelniai sakau. – Dėl to praradau Koliną ir daugiau nebenoriu nieko panašaus patirti. – Suneriu ant kelių pirštus. – Suprantat, jei būčiau pati geriausia motina, Viltis niekada nenorėtų manęs palikti.

Jausdama, kad reikia mane ištraukti iš šitos painiavos ir ištraukti greitai, Džoana meta gelbėjimo ratą.

– Ar galite mums papasakoti, kas nutiko rugpjūčio dešimtosios popietę?

– Svečiavausi su Viltimi pas motiną, – dėkinga vėl klimstu į detales. – Ketinome važiuoti į baleto pamoką, bet Viltis prisiminė nepasiėmusi triko. Taigi pasukom namo ir įvažoje pamatėm Kolino automobilį. Jis kaip tik turėjo grįžti iš kelionės verslo reikalais, mudvi užėjom pasisveikinti. Viltis pirma užbėgo laiptais ir rado Koliną kambaryje besiruošiantį maudytis. Įėjau pasakyti Vilčiai, kad greičiau ieškotų savo triko, o tada atsidarė vonios kambario durys ir… išėjo rankšluosčiu susisupusi Džesika.

– Ką pasakė Kolinas?

– Jis išbėgo paskui Viltį. Vėliau man prisipažino, kad su Džesika susitikinėja jau keli mėnesiai.

– O kas buvo paskui?

– Jis išėjo. Aš paskambinau motinai. Jaučiausi siaubingai, viskas krito iš rankų, bet šįkart buvau ne viena. Žinojau, kad mama pasirūpins Viltimi, kol susiimsiu.

– Nors ir labai nusiminėte, vis dėlto pajėgėte galvoti ir apie Viltį?

– Taip. – Šypteliu.

– Ką dar darėte Kolinui išėjus?

– Na, pasikalbėjau su daktaru Johansenu. Sutarėm, kad reikia vėl vartoti prozaką.

– Supratau, – atsako Džoana. – Ar vaistai padėjo suvaldyti jausmus?

– Taip. Jie man labai padėjo.

– Kaip į visą šį sąmyšį reagavo Viltis?

– Užsidarė. Nenorėjo kalbėtis. O paskui staiga susigalvojo nematomą draugą. Pradėjau vedžioti ją pas daktarę Keler.

– Ar tas nematomas draugas kėlė jums nerimą?

– Taip. Tai buvo ne šiaip žaidimų draugas. Staiga Viltis ėmė keistai kalbėti. Cituodavo Bibliją. Paminėjo paslaptį iš mano vaikystės, apie kurią niekam nebuvau užsiminusi. O tada – kad ir kaip kvailai skambėtų – prikėlė iš mirusiųjų mano motiną.

Mecas prie ieškovo stalo kosteli.

– O paskui?

– Vietos laikraščiuose pasirodė keli straipsniai, – atsakau. – Lyg iš dangaus nukrito Ijenas Flečeris su gal dešimčia laikraštininkų ir dar kažkokia sekta. O kai Viltis išgydė AIDS sergantį kūdikį, atvyko dar daugiau žurnalistų ir dar daugiau žmonių, norinčių paliesti Viltį ar pasimelsti su ja.

– Kaip tada jautėtės?

– Siaubingai, – tučtuojau atsakau. – Vilčiai tik septyneri. Ji nė į kiemą negalėjo išeiti, kad kas neprikibtų. Mokykloje ją ėmė erzinti, todėl pasiėmiau ją iš ten ir pradėjau mokyti namie.

– Marija, ar jūs kaip nors skatinote Vilties haliucinacijas apie Dievą?

– Aš? Mudviejų su Kolinu santuoka buvo mišri, mudu skirtingų tikėjimų. Net Biblijos neturime. Negalėjau jai pripūsti šių minčių, nesuprantu nė pusės tų dalykų, kurie jai nutiko.

– Ar kada esat užgavusi dukrą, kad imtų bėgti kraujas iš rankų ar šono.

– Ne. Nieku gyvu.

– Kaip manote, kas nutiktų Vilčiai, jei ji gyventų su Kolinu?

– Na, – lėtai tariu, – jis ją myli. Gal ir ne visada ji jam svarbiausia, bet myli ją. Ne dėl Kolino aš jaudinuosi… dėl Vilties. Jai reikės priprasti prie kito vaiko ir prie motinos, kuri jai svetima, be to, manau, dabar ne laikas vėl versti visą jos pasaulį aukštyn kojomis. – Žvilgtelėjusi į Koliną suraukiu antakius. – Viltis daro stebuklus. Atėmę ją iš manęs šito nepakeisite. Nieko nepakeisite – kad ir kur ji gyventų, aplink būriuosis žmonės, trokšdami gauti jos bent trupinėlį.