Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Džoana plačiai nusišypso.

– Daktare, – sako ji, – nežinau nė kaip atsidėkoti.

Kiek sutrikęs Mecas pareiškia, kad ieškovo šalis baigė kviesti liudytojus. Jis nė per nago juodymą nepasitiki Džoana Stendiš, bet jeigu ši nori padėti jam laimėti bylą, neprieštaraus. Kai teisėjas paskelbia trumpą pertrauką, jis paliečia kliento petį.

– Eime, išgersim kavos, – sako jis Kolinui. – Labai neblogai klostosi, ką?

– Džoana, ką tu darai? – klausia Marija, vos jos atsiduria kambarėlyje, ne didesniame už valytojos spintą.

– Pasitikėk manim, – atsako advokatė.

– Iš tavo elgesio atrodo, kad aš ją žalojau! Kodėl nepasakei, kad buvau pas ją sekmadienį?

– Na, pirmiausia todėl, kad tave kaipmat būtų įkišę į kalėjimą.

Marija prisimerkia.

– Bet Viltis pati savęs irgi nežaloja, – sako ji.

Džoana atsidūsta.

– Marija, ginti tave yra trys būdai: įrodyti, kad tu gera motina; įrodyti, kad Viltis nėra psichinė ligonė; parodyti teisėjui, kad, be įgaliotojo Miunhauzeno sindromo, yra ir kita liga, galinti paaiškinti tai, kas vyksta. Tai gynybos taktika – turime pateikti ieškovo suregztos istorijos alternatyvą. Ir jei mūsų istorija bus geresnė, mes laimėsim. – Ji žiūri į Mariją. – Nenoriu Vilčiai ant pečių užversti tariamos tavo kaltės. Tik mėginu viską nušviesti taip, kad tu atgautum dukrą.

Marija pakelia akis.

– Gerai, – nuolankiai sako ji. – Daryk, kaip išmanai.

Teisėjas Rotbotamas spokso į Džoaną per akinių viršų.

– Panele Stendiš, – sako jis, – jei norite, galit tarti įžanginį žodį.

– Jūsų kilnybe, neketinau…

– Aha, – murma teisėjas, – gal Dievas vis dėlto yra.

– …tačiau po visko, kas nutiko, norėčiau kai ką pasakyti. – Ji atsistoja prie atsakovės stalo. – Tai paini byla, – sako abejingai. – Paini todėl, kad tai ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos, bet yra ir dar viena bėda. Ir mes negalime jos apeiti – nes kaip tik dėl jos ši maža mergaitė atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre. Jei kreiptume dėmesį į tai, ką sako žurnalistai, ką gi… Viltis Vait skelbiasi bendraujanti su Dievu. Nieko sau teiginys, ką? – Džoana nusišypso ir papurto galvą. – Mecas tvirtina, kad tai jos motinos kaltė. Teigia, kad Marija Vait nežinia kaip privertė Viltį regėti haliucinacijas – Dievą, be to, ji fiziškai žalojanti dukrą. Tiesą pasakius, man tai atrodo mažai tikėtina.

Džoana pasisuka į langą, žiūri, kaip krinta sniegas.

– Žinot, kartą skaičiau, kad eskimai turi daugiau kaip dvidešimt žodžių sniegui pavadinti. Sniegas su plutele, drėgnas sniegas, birus ir smulkus sniegas. Žiūrėdama pro šį langą galbūt grožiuosi. Gal ponas Mecas mano, kad sniegas užvers gatves ir sukels jose netvarką. O jūs, teisėjau, galbūt pasvajojate apie slidinėjimą. Yra begalė būdų pažvelgti į tą patį daiktą. Jūs jau išklausėte, koks pono Meco požiūris. O aš ketinu parodyti jums tuos pačius faktus kiek kitu kampu. Pirmiausia, aš, priešingai nei ponas Mecas, nemanau, kad ši byla sukasi aplink Mariją Vait. Ji sukasi aplink Viltį. Ir ketinu įrodyti, kad pirmiausia Viltis – laiminga maža mergaitė. Ji neserga nei kūno, nei dvasios ligomis ir jau tikrai neguli netekusi sąmonės. Neketinu aiškintis, ar ji bendrauja su Dievu, ar ne, nes tai ne mano sritis. Mano darbas įrodyti, kad ji laiminga, fiziškai sveika ir elgsis lygiai taip pat, nesvarbu, su kuriuo iš tėvų gyventų. Klausimas tik toks – su kuriuo? – Džoana giliai įkvepia. – Atsakymas būtų – su Marija Vait. Tai antras dalykas, kurį ketinu įrodyti. Nesvarbu, kas nutiko prieš septynerius metus – dabar Viltimi geriausiai gali pasirūpinti motina. – Ji perbraukia pirštais per atsakovės stalo kraštą. – Ponas Mecas jau pateikė jums vieną įvykių interpretaciją. Jis parodė tai, kuo pats nori tikėti. Jo akimis nepasikliaukit.

Daktarė Mari Margaretė Keler sėdėdama ant liudytojų pakylos nervinasi. Akys bėgioja po teismo salę, lyg sekiotų šmižinėjančią pelę, kurios niekas kitas negali matyti. Ji sukryžiuoja kojas ir vėl ištiesia. Ir kai Džoana paklausia, kur ji mokėsi ir iki šiol dirbo, balsas virpa aiškinant.

– Ar ilgai dirbate vaikų psichiatre, daktare Keler?

– Septynerius metus.

– Kokia jūsų specializacija?

– Dirbu su mažesniais vaikais, patyrusiais traumų šeimoje.

– Kodėl apsiėmėte gydyti Viltį?

– Mane poniai Vait nurodė jos psichiatras daktaras Johansenas. Jis man paskambino ir kaip paslaugos paprašė priimti mergaitę.

– Kiek kartų matėtės su Viltimi?

Daktarė Keler suneria ant kelių rankas.

– Keturiolika, – atsako.

– Kaip ją tyrėte?

– Dažniausiai stebėdavau žaidžiančią. Tai geriausias būdas išsiaiškinti, kokie simptomai kelia nerimą.

– Ir ką pastebėjot?

– Na, mergaitė susikūrė itin stiprų gynybos mechanizmą – nematomą, ją saugantį draugą. Viltis ją vadino savo gynėja, bent jau man iš pradžių taip atrodė. Tai psichologiškai pagrįsta – patyrusi sunkų likimo smūgį mergaitė susirado kai ką, kuo galėjo pasitikėti. Pamaniau, kad tai labai sveikas reiškinys.

– Kas nutiko paskiau?

– Ponia Vait susirūpino, nes Viltis ėmė elgtis keistai, taip nebuvo auklėjama. Ji cituodavo Bibliją, nors akyse jos nebuvo mačiusi. Buvo pora atvejų, kai Vilties paliestas sergantis žmogus pasveiko.

– Ir kuo tada patikėjot, daktare?

Gydytoja Keler liūdnai nusišypso.

– Iš pradžių nedariau jokių išvadų. Bet po kurio laiko paklausiau savęs, gal Viltis savo nematomą draugę vadina Dievu, o ne Gynėja. – Ji nusiima akinius ir pasivalo juos sijono kraštu. – Dievo regėjimas – tai jau ligos požymis, – paaiškina ji. – Man ši mintis nelabai patiko, nes visais kitais atžvilgiais, išskyrus haliucinacijas, Viltis atrodė visai sveika mergaitė. Todėl patariau poniai Vait kurį laiką duoti Vilčiai risperidono.

– Kaip vaistai paveikė mergaitę?

– Ji tapo mieguista ir lėtesnė, bet vizijos neišnyko. Dar pabandėme kitų antipsichozinių vaistų, bet jos elgesys nepasikeitė.

– Ir ką galų gale nutarėte?

– Paskambinau kolegai, vaikų psichozių specialistui. Jis kurį laiką stebėjo Viltį ir sutiko su manim, kad mergaitė neatrodo serganti psichoze. Mano įtarimai pasitvirtino. Šiame pasaulyje yra begalė man nesuprantamų dalykų, bet psichoze sergantį vaiką nuo sveiko sugebu atskirti, o Viltis psichoze neserga.

Mecas atsistoja kryžminei apklausai ir prieina prie psichiatrės.

– Daktare Keler, – sako jis, – ar suvokiat, kuo siūlote mums patikėti?

Ji iškaista.

– Taip.

– Ar tiesa, kad prieš dvylika metų lankėt parapijos mokyklą?

– Taip.

– Gal kartais buvote auklėjama katalikiškai?

– Taip, buvau.

– Ar per simpoziumą neprisipažinot, kad kartą melsdamasi pajutote šalimais Dievą?

Gydytoja Keler žiūri sau į kelius.

– Tada tebuvau vaikas, bet šito niekada nepamiršau.

– Ar nemanote, jog buvote iš anksto nusiteikusi patikėti, kad Viltis irgi mato Dievą.

Kaip tikra profesionalė, psichiatrė pakelia akis ir ramiai į jį pažvelgia.

– Nepaisydama savo asmeninių įsitikinimų, atlikau daugybę nešališkų tyrimų…

– Taip ar ne, daktare Keler?

– Ne, – karingai atšauna ji.

Mecas išverčia akis.

– Nagi, daktare, liaukitės. Argi netikite, kad Dievas yra?

– Tikiu.

– Negi kiekvieną savaitę nedalyvaujate šventose Mišiose?

– Dalyvauju.

– Ir jūsų išvada buvo – Viltis regi Dievą. Argi nemanote, kad kas nors… netikintis… galėjo padaryti kitokią išvadą? – Mecas atsisuka akimis ieškodamas salėje sėdinčio Ijeno.