Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Kol kas nekalbėk, vaikeli.

Jis linkteli seselei ir toji prilaiko Vilties petukus, kol jis ištraukia iš gerklės vamzdelį. Viltis kosi, žiaukčioja, o paskui išspaudžia gergždžiančiu balseliu:

– Mamyte, – ir šypsosi, o sutvarstytos rankelės pakyla manęs apkabinti.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Tokia paklaikus vienuma,

Net Dievas nusigando.

Samuelis Teiloras Kolridžas, „Eilės apie senąjį jūreivį“

1999 metų gruodžio 6-oji

Taip smarkiai šąla, net sniegas prie šaligatvio nelimpa. Jis sūkuriuoja po Marijos automobiliu ir plevena iš paskos pasprukęs nuo besisukančių ratų.

Marija neatplėšia akių nuo kelio. Ji galvoja vien apie tai, kur vyksta ir kas bus nuvykus.

– Daktare Birčai, – kalba Malkolmas Mecas, – ar šį savaitgalį kalbėjotės su Viltimi?

– Buvau nuvykęs į ligoninę ir mačiau ją, bet kalbėtis nekalbėjau.

– Ir kodėl gi, daktare?

– Ji negalėjo kalbėti. Buvo be sąmonės.

– Ar pavyko pasikalbėti su kuo nors, žinančiu, kas ten vyksta?

– Taip. Su daktaru, atsakingu už Vilties gydymą. Jis nupasakojo man, kokie simptomai, ir parodė tyrimų rezultatus.

– Galit mums papasakoti, ką sužinojot?

– Į ligoninę ji buvo atvežta dėl nežinia kodėl kraujuojančių rankų. Ligoninėje jai pakilo karštis, prasidėjo konvulsijos, atsisakė inkstai, paskui sustojo širdis. Tai nesusiję su plaučiais, nepanašu nei į miokardo infarktą, nei į kardiomiopatiją. Trumpai tariant, gydytojai ją gydo, bet nežino nuo ko.

– Ar kuriuos nors iš simptomų galėjo sukelti jos motina?

– Manau, taip, susiklosčius aplinkybėms, – sako Birčas. – Be abejo, šiuo atveju, žinodamas, kad jos nebuvo prie Vilties nuo penktadienio, turiu pripažinti – ji galėjo sukelti nebent kraujavimą ir karščiavimą. Negalėčiau tvirtinti, nepasikalbėjęs su Viltimi.

Mecas sustoja priešais liudytojo pakylą.

– Pone Birčai, – sako jis, – ar galite įvertinti Vilties Vait atvejį kaip ekspertas?

– Nepasikalbėjus su pačia mergaite, tai tebus hipotezės. Bet jei pokalbis patvirtintų mano nuojautą, turėčiau pripažinti, kad susidūrėm su dirbtiniu Miunhauzenu. Mergaitė sparčiai silpsta, būtina ją atskirti nuo motinos ilgesniam laikui, kad pasitaisytų jos psichinė ir fizinė sveikata. Juk yra ir kita galimybė – tėvas, jis gali suteikti mergaitei saugią, kupiną meilės ir psichikai sveiką aplinką. Žinoma, jei tik terapeutams pavyks ištaisyti jau padarytą žalą. Vis dėlto jei Viltis kenčia nuo dirbtinai sukelto Miunhauzeno, bet atgavusi sąmonę bus atskirta nuo motinos ir gaus veiksmingą psichoterapinį gydymą, manau, viskas bus gerai.

– Dėkoju, daktare. – Mecas žvilgteli į Džoaną. – Liudytojas jūsų.

Džoana pasiremia rankomis į atsakovės stalą. Ji vilki ryškiai rožiniu kostiumėliu „griūk negyvas“, kaip pati mėgsta vadinti, ir jaučiasi puikiai.

– Pone Birčai, ar jus čia pakvietė ponas Mecas?

– Taip.

– Ar jis jums sumokėjo?

– Prieštarauju, – šoka Mecas. – Jau atsakyta.

– Atsiimu. Kiek metų dirbate?

– Dvidešimt trejus.

– Kiek per tuos dvidešimt trejus metus gydėte pacientų?

– O… gal penkis šimtus. Gal šešis?

Džoana linkteli.

– Aišku. Ir iš tų penkių ar šešių šimtų pacientų keliems diagnozavote įgaliotojo Miunhauzeno sindromą?

– Šešiasdešimt aštuoniems.

– Ir visais šiais atvejais esate kalbėjęs su vaiko motina?

– Taip.

– Ir visais šiais atvejais esate kalbėjęs su vaiku?

– Taip.

– Ar kalbėjotės su Marija Vait?

– Ne.

– Ar kalbėjotės su Viltimi Vait?

– Ne. Juk ji be sąmonės, dėl Dievo meilės.

– Tai šiuo atveju jūs diagnozuojate ligą – beje, labai retą, – remdamasis perskaitytais straipsniais laikraščiuose, kitų gydytojų atsiliepimais, septynerių metų senumo įrašais iš psichiatrijos ligoninės ir dar… ak taip, gandais?

– Ne…

– Negalite tiksliai diagnozuoti tokios ligos nepasikalbėjęs su Viltimi ir Marija, tiesa?

Psichiatro skruostai užsiliepsnoja.

– Daugmaž diagnozuoti galiu. Belieka žingsnis.

Džoana kilsteli antakį.

– Supratau. Taigi jūs… daugmaž nustatėte Marijai Vait įgaliotojo Miunhauzeno sindromą. Ar galima šiam atvejui pritaikyti kokią kitą diagnozę?

– Na, kokią nors visada galima, panele Stendiš. Bet, tiek metų tyręs kito asmens sukeltą Miunhauzeno sindromą, manyčiau, ši diagnozė labai tikėtina.

Džoana žvilgteli į užrašų knygelę.

– Ar kada esate girdėjęs apie somatizacinį sutrikimą?

– Žinoma.

– Galite mums apibrėžti šią ligą?

– Ligos simptomai vaikui išryškėja dėl psichologinių priežasčių – kitais žodžiais, kaip tik dėl jų jis suserga. Pavyzdžiui, vaiką beria dilgėlinė kas kartą, kai apsilanko tėvas, dėl nemalonaus jausmo išryškėja fiziologiniai simptomai. Dažnai tai nesąmoningas būdas patraukti dėmesį.

– Ar esate matęs somatizaciniu sutrikimu sergančių ligonių?

– Daugybę kartų.

– Tai šis sutrikimas pasitaiko kur kas dažniau už įgaliotojo Miunhauzeno sindromą?

– Taip, kur kas dažniau.

– Ar tiesa, daktare, kad somatizaciniu sutrikimu sergantis ligonis dažnai labai primena įgaliotojo Miunhauzeno sindromo auką?

– Taip. Abiem atvejais simptomai neturi fiziologinių priežasčių – įgaliotojo Miunhauzeno atveju dėl to, kad liga tyčiomis sukelta, o somatizacinio sutrikimo atveju – kad priežastys psichologinės.

– Aišku. O kaip diagnozuojamas somatizacinis sutrikimas?

– Kalbama su tėvais ir vaiku. Ir daromi tyrimai.

– Visai tokia pati procedūra kaip įgaliotojo Miunhauzeno sindromo?

– Taip. Bet dirbtinio Miunhauzeno atveju atskyrus vaiką nuo motinos ligos simptomai dingsta, o jei tai somatizacinis sutrikimas – ne.

Džoana nusišypso.

– Ar galiu prieiti? – Teisėjas Rotbotamas kviečia abu advokatus. – Jūsų kilnybe, ar galiu kiek nukrypti į šalį? Norėčiau pateikti gyvą įrodymą.

– Pone Mecai? – paklausia teisėjas.

– O kodėl ne? Šiandien aš nusiteikęs geraširdiškai.

Kai teisėjas Rotbotamas duoda sutikimą, Džoana linkteli Kenzei van der Hoven ir ši iškart eina prie teismo salės durų. Ji pakviečia šerifo padėjėją, o ši įveda Viltį.

Mergaitė vilki ryškiai rožine suknele, tik šiek tiek šviesesne už Džoanos kostiumėlį. Jos plaukai spindi sidabru, o šypsena švyti. Pamoja Marijai ir, regis, visai nepastebi išsižiojusių iš nuostabos žiniasklaidos atstovų, statančių į vietą žandikaulius. Viltis vis dar šiek tiek pablyškusi, maži pleistriukai prie gerklės ir ant rankų, o daugiau nematyti jokių ženklų, kad vos prieš kelias valandas ji kovojo su mirtimi.

Malkolmas Mecas netiki akimis. Jis atsisuka į Koliną, o šis staiga labai susidomi savo keliais.

– Jūs apie tai žinojot? Ar žinojot?

Bet Kolinui dar nespėjus atsakyti, prabyla Džoana:

– Daktare Birčai, ar pažįstate šią mergaitę?

– Manau… ko gero… tai Viltis Vait, – atsako jis.

– Kada jūs ją matėt?

– Vėlų šeštadienio vakarą. Atrodė, neištemps savaitgalio. – Jis niekaip negali nuo Vilties atplėšti nuostabos kupino žvilgsnio.

– Ir kaip ji jums atrodo dabar?

Birčas džiugus nusišypso.

– Kuo puikiausiai.

– Ir kaip tai paaiškintumėt?

Psichiatras išdidžiai žvilgteli į Malkolmą Mecą, paskui į Džoaną.

– Kad mano nuojauta pasitvirtino. Marija Vait kenčia nuo sukelto Miunhauzeno sindromo. Teismo sprendimu atskirta nuo motinos Viltis – be abejonės – pasveiko. – Jis rodo Viltį, ramiai sėdinčią šalia paskirtosios globėjos. – Tikiuosi, teismas nuspręs ir toliau neprileisti motinos artyn.