Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Ponia, kodėl jums neišėjus su manim, kad galėtume jai padėti?

Seselė ištempia Milę į koridorių, ten ji ir stovi prispaudus veidą prie vaikų palatos durų stiklo. Mato, kaip gydytojas perplėšia Vilties marškinėlius ir priglaudžia prie liesos krūtinės defibriliatorių. Milė nė nesuvokia, kad ranka jau seniai spaudžia savo pačios stiprią širdį.

Po pusvalandžio

Džoana sėdi šalia Milės laukiamajame. Ji niekad nemėgo ligoninių ir čia jaučiasi ne kitaip… Šioje tvyro ir kažkas neapčiuopiama, o tai nervina dar labiau. Ji švelniai nusišypso Marijos motinai ir paragina kalbėti.

– Gydytojas, – ašarodama pasakoja Milė, – sako, kad prognozės teikia vilties, nes širdis buvo sustojusi vos minutę. Kvėpavimas lygus, širdis plaka ritmingai.

Džoana žvilgteli į ligoninės lovoje be gyvybės ženklų tysančią mergaitę.

– Gerai neatrodo.

– Bet širdies ritmas normalus ir karštis nuslūgo. Viena, ko jie negali sustabdyti – kraujavimo. – Milė atsidūsėja. – Kada ateis Marija?

– Tiesą pasakius, dėl šito ir norėjau pasikalbėti. Marija negali atvykti į ligoninę.

– Kas nutiko? Ar ji sveika?

– Ji sveika. Tik per Mecą teisėjas jai uždraudė artintis prie dukters. Juodu mano, kad ji kalta dėl Vilties.

– Tai… tai juokinga! – purkšteli Milė.

– Mudvi tai žinom, bet nemėginkit kvailioti. Turite būti prie Vilties ir vis paskambinti Marijai – pranešti naujienų.

– Tai ji negali net skambinti?

Džoana purto galvą.

– Vargšelė, tikriausiai vietos sau neranda. – Milė pasitrina smilkinius draskoma dviejų troškimų – likti su anūke ir bėgti palaikyti dukros.

Džoana apsidairo. Staiga jai topteli – keista, Viltis vienintelė pacientė visame vaikų skyriuje. Nieko daugiau nėra, išskyrus aplink Viltį triūsiančius gydytojus ir slauges.

– Kai paskambinsit…

– Nesakysiu, kad taip blogai, – atsako Milė. – Ne tokia aš jau kvaila.

Kolinas įeina į apytamsę vaikų skyriaus palatą ir sustoja prie dukros kojūgalio.

Jos rankelės ištiestos į šalis ir pririštos prie lovos grotelių, saugoma, kad vėl neatsivertų žaizdos delnuose. Kojas prispaudusi antklodė. Jo žvilgsnis užkliūva už laidų, pritaisytų prie krūtinės, vamzdelio gerklėje, už marlės tamponų ant delnų.

Jis nebežino, kuo tikėti. Klausosi, ką jam sako gydytojai. Klausėsi ir psichiatro Birčo. Dar girdėjo Mariją prisiekinėjant, kad nieku gyvu neskaudintų Vilties. Kolinas nedrąsiai prisėda ant lovos krašto.

– Ša, neverk, vaikeli, nupirks tau tėvelis paukštelį. – Jis prisiglaudžia drėgnu nuo ašarų skruostu prie Vilties žandelio ir klausosi ritmingo monitoriaus pypsėjimo. – Jei nečiulbės paukštelis, nupirks tėvelis deimanto žiedelį.

Gydytojas jam pasakė, kad buvo sustojusi Vilties širdis. Ėmė ir sustojo neatlaikiusi įtampos, kai vienas po kito atsisakė dirbti kiti organai.

Jis žino, koks tai jausmas. Jei tik galėtų padėti Vilčiai išeiti pro ligoninės duris sveikut sveikutėlei – juk tokia ir turi būti septynmetė, – jis tą pat minutę mestų visus teismus.

Pasilenkia ir negrabiai ją apkabina.

– Ir tu mane apkabink, – sušnibžda, o tada garsiau prašo: – Nagi.

Vienas vienintelis krustelėjimas, ir jis būtų laimingas. Lengvai ją papurto, žadindamas, bet staiga šalia išdygsta seselė ir nutempia jį nuo lovos.

– Leiskit jai ilsėtis, pone Vaitai.

– Norėjau, kad ji mane apkabintų. Norėjau tokio menko nieko.

– Ji negali, – atsako slaugytoja. – Rankos pririštos. – Ir nespėjus Kolinui įsisąmoninti šių žodžių, išstumia jį iš palatos.

– Ar viską man papasakojai? – klausiu, taip spausdama nešiojamojo telefono ragelį, kad tikriausiai liks nagų žymės.

– Negi meluočiau? – atsako motina. – Ji miega.

– Tai jai nei pagerėjo, nei pablogėjo. – Jeigu stabilu, tai dar nieko baisaus. Bet vis tiek negaliu sėdėti rankų sudėjusi, kai Viltis gęsta.

– Čia yra Kenzė van der Hoven, – sako mama. – Jau visą valandą ligoninėje.

– Ar pasirodė tas kvaišas psichiatras?

– Tas, kur visą dieną čia trynėsi? Ne.

Jos balse girdžiu dvejonę.

– Kas, mama?

– Nieko.

– Kažką slepi, – spaudžiu. – Ką?

– Nieko. Tiktai Kolinas buvo atėjęs.

– A, – tyliai atsiliepiu. – Ar Viltis pabudo?

– Ne. Nė nepajuto, kad jis šalia.

Suprantu, kad motina nori mane paguosti, bet geriau nepasijuntu. Padedu ragelį ir tik po kelių akimirkų suvokiu, kad neatsisveikinau.

Tris pastarąsias valandas Ijenas vaikšto Niu Kanaano gatvėmis. Miesteliukas tamsus, uždarytos visos parduotuvės, išskyrus spurginę, o jis negali ir vėl tenai lįsti, kad nepasirodytų prietranka. Visa bėda, kad daugiau nėra kur eiti.

Jis prisėda ant šaligatvio krašto. Nenori grįžti į autobusiuką ir kalbėtis su saviškiais, jie, be abejonės, priblokšti šiandieninio jo pasirodymo. Nenori artintis ir prie ligoninės, žurnalistai iš karto užuostų.

Nori būti su Marija, bet ji neįsileistų.

Ijenas nė pats nepasakytų, kada nustojo laikyti Mariją Kristinos Kroford „Mieliausiąja mamule“, kuri trokšdama dėmesio kankina vaiką; jau seniai suvokė, kad ji tik auka visoje šioje košėje. Tikriausiai viskas pasikeitė Kanzas Sityje. Jis taip uoliai stengėsi įtikinti Mariją jai nuoširdžiai padedantis, kad tas jausmas nejučia tapo nuoširdus.

Bet galbūt ne Marijai reikia pagalbos. Gal jos reikia pačiam Ijenui.

Jis niekad savęs neklausdavo, kodėl tapo ateistu, nes atsakymas ir taip aiškus. Vaikystėje patyręs sunkų likimo smūgį, jis nebegalėjo priimti Dievo, kaip mylinčio tėvo, sampratos. Kai dingo visi artimieji, meile jam buvo sunku patikėti, todėl ir pasistengė tapti žmogum, kuriam jos nereikia. Ir, kaip Ozo šalies burtininkas, jis netrukus suprato, kad kuo ilgiau slepiesi už principų ir pokštų, tuo mažiau žmonės domisi, kas tu esi iš tiesų.

Gal žmogus šis tas daugiau nei kūnas ir protas. Galbūt yra dar kai kas – nebūtinai siela, kokia nors dvasia – lyg užuomina, kad vieną dieną gali tapti didingesnis, stipresnis. Lyg pažadas, lyg galimybė.

Marija patyrė sunkų smūgį, bet ir vėl atsitiesė. Gal ji ir linksta vėjyje, tačiau nepalūžta, kad ir kokia žaizdota. Priešingai nei Ijenas, ji vėl rizikuoja priimdama tai, kas praeityje ją buvo siaubingai nuvylę. Ji taip pat turėtų bijoti meilės. Bet nebijo – Ijenas kaip niekas kitas tai žino.

Gal kadaise Marija ir mėgino žudytis, jos patikimumas ir psichinė sveikata aptarinėjami teisme, bet Ijenui ji – vienas stipriausių kada nors sutiktų žmonių.

Ijenas atsistoja, pasivalo kelnes ir patraukia gatve.

Ką jau ką, tik ne Koliną atidarydama duris tikiuosi išvysti.

– Ar galiu?.. – klausia jis, mostelėdamas vidun.

Linkteliu ir pasitraukiu, kad galėtų įeiti į savo buvusius namus.

Uždarau duris ir spaudžiu prie gerklės ranką, kad sulaikyčiau visas tas baisybes, kurias noriu jam išrėžti.

– Neturėjai čia ateiti. Mudviejų advokatai tam nepritartų.

– Man nusispjaut į Meco nuomonę. – Kolinas eina prie laiptų, atsisėda ir užsidengia veidą rankomis. – Ką tik mačiau Viltį.

– Žinau. Mama sakė, kad buvai atėjęs.

– Ji… Viešpatie, Rija. Jai visai blogai.

Kai nuslūgsta pirma baimės banga, šiek tiek atsipalaiduoju. Kolinas juk nematė, kas buvo pirmą kartą, kai ėmė kraujuoti jos rankos. Jis nežino, ko tikėtis.

– Jie sako, kad jos širdis atsigaus…

– Širdis? – išspaudžiu, gerklė sausa lyg pelenai. – Kas jos širdžiai?