Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Viltis guli ant pilvo be sąmonės Masačusetso klinikose, tokia maža, kad teužima vos pusę lovos ilgio. Prie rankos dryksta lašelinė. Pasak gydytojo, taip išvengsim infekcijos. Jis nusiteikęs optimistiškai, nes žaizdos negilios. Ir vis dėlto ganėtinai bjaurios, joms susiūti prireikė net dvidešimties dygsnių. Man tirpsta žandikaulis, nes aš taip sukandusi dantis, kad net šiurpas varsto nugarą. Motina, matyt, tai supranta, nes tyliai pasišnabždėjusi su slaugytoja paliečia Vilčiai plaukelius ir išstumia mane iš palatos.

Nieko nekalbame, kol nepasiekiame nedidelio sandėliuko, kurį motina kaipmat užima mūsų reikmėms. Atremia mane į paklodžių ir rankšluosčių stirtą ir priverčia pažvelgti jai į akis.

– Marija, Viltis pasveiks. Viskas bus gerai.

Štai tada ir praskystu.

– Tai aš kalta, – kūkčioju. – Jos neapsaugojau.

Nepriduriu to, ką, neabejoju, motina supranta ir taip, – kad sielvartauju ne vien dėl žaizdų, kurias Vilčiai padarė peiliai, bet ir dėl savo neapsakomos depresijos Kolinui išėjus, galbūt netgi dėl to, kad vyru išsirinkau Koliną.

– Jei kas čia ir kaltas, tai tik aš – nes nupirkau bilietus. – Ji stipriai mane apkabina. – Tai ne kokia nors bausmė. Toli gražu ne akis už akį, Marija. Tu susidorosi. Abidvi susidorosit. – Tada atsitraukia per rankos ilgį. – Ar niekada tau nepasakojau, kaip kartą tavęs vos nenužudžiau? Mes slidinėjome, tau buvo gal septyneri – tvarkiau lazdas, o tu nuslydai nuo keltuvo sėdynės. Ir kabojai ten, šešių metrų aukštyje, kol sugraibiau tave už rankovės. Ir vis dėl to, kad nebuvau dėmesinga.

– Tai visai kas kita. Ten buvo nelaimingas atsitikimas.

– Ir čia toks pat, – nenusileidžia motina.

Iš sandėliuko grįžtame į Vilties palatą. Galvoje sukasi žodžiai, kuriais Grinheiveno psichiatrai mane apibūdindavo – nepataisoma idealistė, jautri atstūmimui, nepasitikinti savim, linkusi perdėtai maskuoti trūkumus ir dramatizuoti .

– Jai reikia kitokios motinos. Kad sugebėtų ja pasirūpinti.

Motina nusijuokia.

– Mieloji, ji gavo tave ne šiaip sau. Luktelėk ir pamatysi. – Pareiškusi, kad eina atnešti kavos, ji patraukia prie durų. – Jei kiti tėvai gyvena ir vargo nemato, dar nereiškia, kad taip gerai. Tie, kurie labiausiai bijo susimauti, Marija, nemoka į viską nusispjauti, jie trokšta tobulumo.

Durys atsidūsėjusios užsidaro. Atsisėdu ant Vilties lovos ir pirštais perbraukiu antklodės kraštelį.

– Jei negaliu turėti Kolino, – galvoju, – maldauju, leisk turėti bent ją. – Suvokiu, kad sakau tai balsu tik pasirodžius motinai su puodeliu kavos.

– Su kuo kalbiesi?

Iškaistu sugauta derantis su aukštesniąja jėga. Nepasakyčiau, jog tikiu, kad Dievas yra. Kai buvau maža, mano šeima nebuvo labai religinga, o suaugusi gavau tik gerą sveiko skepticizmo dozę… ir, žinoma, įprotį melsti Dievo pagalbos, kai jos iš tiesų reikia.

– Su niekuo. Tiktai su Viltimi.

Motina įspraudžia man į ranką puodelį. Jis toks karštas, kad degina delną, ir netgi pastačius jį ant spintelės odą vis dar perši. Ir tą akimirką Viltis man sumirksi.

– Mamyte, – išspaudžia ji.

Ir mano širdis suvirpa – pirmas žodis po kelių savaičių ir visas mano.

2 Autorės mergaitei duotas vardas Faith – Tikėjimas (angl.).

ANTRAS SKYRIUS

Suprantama, dauguma žmonių tiki Dievą. Bet juk kadaise dauguma žmonių tikėjo, kad Žemė plokščia.

Ijenas Flečeris, The New York Times , 1998 metų birželio 14-oji

1999 metų rugpjūčio 17-oji

Ijenas Flečeris – pačiame pragare. Žingsniuoja aplink galinę filmavimo aikštelės dekoraciją, perbraukia delnu dantytas uolų viršūnes ir dujų vamzdžius, iš kurių veršis liepsna. Pagramdo nykščiu ir pagalvoja, kad siera galėtų būti ir geresnė.

– Pernelyg geltona. Šlykščiai atrodo, lyg kokiame Naujojo amžiaus druidų susibūrime.

Dailininkas su prodiuserio padėjėju susižvelgia.

– Pamaniau, pone Flečeri, kad ugnis ir sieros dvokas gerai dera.

– Dvokas? – Ijenas susiraukia. – Kokios čia dar nesąmonės?

– Na, suprantat, siera. Kai degini, smirdi.

Ijenas nuožmiai nužvelgia dailininką.

– Paaiškink man, – tyliai, grėsmingai taria jis, – kokia prasmė sieti sceninius efektus su kvapais tokioje vizualinėje erdvėje kaip televizija.

Vargšelis krūpteli.

– Nežinau, pone Flečeri, bet jūs…

– Ką aš?

– Norėjai sieros ir ugnies, Ijenai. – Balsas pasigirsta iš už kamerų ir mikrofonų raizgalynės kairėje. – Nekaltink vaikino už savo paties klaidas.

Išgirdęs vykdomojo prodiuserio balsą Ijenas atsidūsta ir persibraukia tankius juodus plaukus.

– Žinai, Džeimsai, jei man kada ir dingteli, kad gali būti kokia aukštesnioji jėga, tai tik tau pasirodžius pačiu netinkamiausiu metu.

– Tai ne Dievas, Ijenai, o Merfio dėsnis. – Žengęs į sieros ratą Džeimsas Viltonas apsidairo. – Bet, žinoma, jeigu grįžtum į religijos glėbį, būtų geriausias būdas reitingams kelti. – Ir paduoda Ijenui faksogramą su lentelėmis.

– Velniava, – burba Ijenas. – Sakiau tau, kad iš tos CBS nieko gero. Reikia vėl atnaujinti derybas su HBO kanalu.

– HBO tavęs nė artyn neprisileis, jei nepakilsi aukščiau trečiosios vietos. – Džeimsas atsilaužia gabalėlį sieros ir pauosto. – Tai čia ir yra siera, a? O aš maniau, kad tai lyg kokie nuodėguliai.

Ijenas abejingai apžvelgia naujas dekoracijas.

– Ką gi. Pastatysim kitas.

– Tikrai? – sausai atšauna Džeimsas. – O mokėsim turbūt iš didžiulės premijos už būsimą Nike reklamos užsakymą? O gal mus ketina paremti Krikščionių sąjunga?

Ijenas prisimerkia.

– Cinizmo nereikėtų. Puikiai žinai, kad prieš pusę metų, kai darėm specialiąsias laidas, reitingai buvo neįtikimai aukšti.

Džeimsas eina šalin nuo dekoracijų ir Ijenui nieko nelieka, kaip tik sekti iš paskos.

– Tai buvo specialiosios laidos. Galbūt vien dėl to ir žavios. O gal kassavaitinė pramoginė laida jau praranda naujumą. – Jis atsisuka į Ijeną, veidas rimtas. – Man labai patinka tai, ką tu darai, Ijenai. Bet komandų prižiūrėtojai televizijoje, kaip visiems žinoma, savo dėmesio veltui nešvaisto. Todėl jiems turiu pasiūlyti nugalėtoją. – Paėmęs iš Ijeno faksogramą Džeimsas ją sumaigo į gumulėlį. – Žinau, tau tai nepatiks… bet dabar būtų pats laikas pasimelsti.

Nors žurnalistai nuolatos klausinėdavo, Ijenas Flečeris vis atsisakydavo pasakoti, kaip iš tikrųjų jis nustojo tikėti Dievą. Ir, tiesą pasakius, ne tiktai skelbėsi, kad niekad, o niekad nėra tikėjęs, bet ir užsidirbdavo pragyvenimui mėgindamas visą pasaulį įtikinti, kad nė vienas žmogus nėra religingas iš prigimties ir kad tikėjimą žmogus paprasčiausiai išmoksta priimti – panašiai, kaip gerti karvių pieną ar tuštintis į naktipuodį, – nes tokia ta socialinė būtinybė. Jis aiškindavo, kad religija – pati puikiausia panacėja. Laikraščių The New York Times, Newsweek ir Meet the Press skaitytojai karštai aptarė probėgšmais mestą jo palyginimą, jog dievobaimingi katalikai yra panašūs į kūdikius, tikinčius, kad žaizdas gydo pleistriuko spalva. Jis klausdavo, kodėl žydai, išrinktoji tauta, iki pat šiol vis dar persekiojami ir niekinami. Klausdavo, kodėl vien tik katalikai šaltiniuose ir ryto migloje sugeba įžiūrėti švenčiausiąją Mergelę. Klausdavo, kur būna Dievas, kai prievartaujami, luošinami ir žudomi nekalti vaikai. Kuo tiesmukiau jis kalbėdavo, tuo niršiau žmonės verždavosi jo klausytis. 1997 metais jo veikalas „Kas tas Dievas?“ dvidešimt savaičių puikavosi The New York Times negrožinės literatūros perkamiausių knygų sąrašo viršūnėje. Jis tapo dažnas svečias Stiveno Spilbergo namuose, būdavo kviečiamas į diskusijas prie apskritojo stalo ir darbo grupes, gvildenančias įvairius kultūrinius klausimus. Tų pačių metų liepą išleistas žurnalas People su Ijeno Flečerio veidu ant viršelio buvo išparduotas per parą. Jo kalba Centriniame parke pritraukė daugiau kaip šimtą tūkstančių klausytojų. O 1998-ųjų rugsėjį Ijenas susitiko su televizijos atstovais ir tapo pirmuoju pasaulyje televizijos ateistu.