Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Jis įkūrė bendrovę Pagan Productions, vogė idėjas iš pastorių Bilio Greihamo, Džerio Falvelio ir grindė jomis savo pramoginę laidą. Už nugaros milžiniškuose ekranuose būdavo rodomi masinio naikinimo vaizdai: sprogstančios bombos ir minos, prievartaujami civiliai, o tuo metu jaudinantis Ijeno balsas – su niekuo nesupainiosi jo pietietiško tęsiamo akcento – mesdavo iššūkį mylinčiai aukščiausiajai būtybei, leidžiančiai, kad visa tai vyktų. Jis turėjo begales gerbėjų ir buvo pelnęs „tūkstantmečio kartos“ balso reputaciją – buvo atstovas tų ciniškų amerikiečių, kurie neturi nei laiko, nei noro patikėti Dievui savo ateities. Buvo arogantiškas, atkaklus ir užsispyręs, o tai pelnė jam dar ir jaunimo nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių palankumą. O puikus išsimokslinimas – apgintas filosofijos daktaro laipsnis Harvardo teologijos fakultete – vertė su juo skaitytis ir vyresniąją kartą. Bet svarbiausia Ijeno Flečerio savybė, dėl kurios prie jo linko įvairiausio amžiaus moterys ir dėl kurios jis taip puikiai tiko žydriesiems ekranams, – jis buvo gražus lyg pati nuodėmė.

Po dviejų valandų Ijenas įpuolė į vykdomojo prodiuserio kabinetą.

– Sugalvojau! – džiūgavo nekreipdamas dėmesio, kad Džeimsas kalba telefonu ir rodo jam ženklus nutilti. – Tobula. Nė apsidairyt nespėsi, kaip tapsi labai turtingas.

Tai išgirdęs Džeimsas susidomi.

– Atskambinsiu, – sako jis ir padeda ragelį. – Gerai, mano dėmesį patraukei. Ir koks tas didingasis planas?

Ryškiai mėlynos Ijeno akys švyti, rankos džiugiai braižo diagramas ore. Jis vėl atrodo toks pat įkaitęs ir piktas oratorius kaip tais laikais, kai pirmąkart patraukė Džeimso dėmesį, – praradusios dvasią šalies simbolis.

– Ką darytum, jei per televiziją it koks pamokslautojas uoliai propaguotum Bibliją ir imtų smukti tavo reitingai?

Džeimsas pagalvoja.

– Permiegočiau su sekretore arba iššvaistyčiau pinigus.

Ijenas išverčia akis.

– Neteisingas atsakymas. Išeitum pamokslauti į gatves.

– Sėsčiau į kelioninį furgonėlį?

– O kodėl ne? – atsako klausimu Ijenas. – Tik pagalvok, Džeimsai. Praėjusio amžiaus pamokslininkai taip įkurdavo ištisas kongregacijas. Pasistatydavo palapinę dykynėje ir darydavo stebuklus.

Džeimsas prisimerkia.

– Neįsivaizduoju tavęs palapinėje, Ijenai. Tavo nuomone, atsisakyti patogumų – tai iš Plazos persikraustyti į „Keturis metų laikus“.

Ijenas gūžteli pečiais.

– Sunkūs laikai reikalauja atitinkamų priemonių. Trankysimės po landynes, mano drauge. Surengsime pirmąjį pasaulyje judėjimą prieš apreiškimą.

– Jeigu žmonės nenori klausytis tavęs namie, Ijenai, kodėl turėtų klausytis velniai žino kur?

– Negi dar neaišku? Čia ir slypi visa esmė. Užuot traukęs iš neįgaliųjų vežimėlių susisukėlius ir atvėręs neregiams akis, aš atskleisiu apgaulę. Sudaužysiu į šipulius tuos neva stebuklus. Na, žinai – nuvažiuosiu su mokslininkais į Lurdą ir įrodysiu, kad statula visai neverkia, kad tai tik drėgmės kondensacija. Ir atkasiu medicininę priežastį, kodėl ištiktas komos vaikinas po devyniolikos metų pakilo iš patalo lyg naujai gimęs. – Jis palinksta priekin, išsišiepia nuo ausies iki ausies. – Žmonės tiki Dievą, nes niekaip kitaip nemoka paaiškinti to, kas nutinka pasaulyje. O aš galiu viską pakeisti.

Džeimsas pamažu šiepiasi.

– Na, tiesą pasakius, ne tokia jau ir bloga mintis, – sutinka jis.

Ijenas pasiima laikraštį nuo Džeimso stalo kampo. Vieną lapą meta prodiuseriui, o kitą lyg kokio didžiulio paukščio sparnus išskleidžia pats.

– Paskambink sekretorei, tegu nubėga parnešti daugiau. Mums reikės Globe, Post ir L. A. Times , – komanduoja Ijenas. – Kažkas vakar vakarieniaudamas picoje pamatė Jėzaus veidą. Taigi reikia jį surasti.

1999 metų rugpjūčio 30-oji

Kolinas Vaitas sėdi ant suoliuko prie žaidimų aikštelės ir žiūri į mamas bei aukles, ganančias mažylius po lipynėmis. Vilki dalykinį kostiumą. Sumuštinis su kiaušiniu ir salotomis vis dar įvyniotas į polietileninę plėvelę. Nė neatsikandęs sumaigo jį ir grūda atgal į rudą popierinį parduotuvės maišelį.

Toji mergaitė ant horizontalių kopėtėlių labai panaši į Viltį. Tokios pat garbanos, tik gal kiek tamsesnės. Ji kabo po kopėtėlėmis, jai netgi pavyksta nusigauti iki trečio skersinio, paskui nuslysta ir bumbteli žemėn. Kolinas pamena, kad ir Viltis taip darydavo – vis treniruodavosi, kol galų gale pavykdavo įveikti visus skersinius. Jis norėtų prieiti arčiau, bet nedrįsta. Šiomis dienomis dar gali ir pedofilu palaikyti, niekam neateitų į galvą, kad žmogus paprasčiausiai ilgisi dukrelės.

Jis persibraukia pirštais plaukus. Kokios nesąmonės čia lenda į galvą? O atsakymas būtų toks – jo galva iš viso buvo tuščia kaip puodynė, kai tą popietę parsivedė į namus Džesiką. Baleto pamokos nepatikimas reikalas, reikėjo susiprasti, kad Marija su Viltimi gali netikėtai grįžti. Net ir prabėgus trims savaitėms jis niekaip nepamiršta nė smulkmenėlės Marijos ir Vilties veiduose, kai iš vonios išlindo Džesika. Jis vis dar prisimena Vilties žvilgsnį, kai pagaliau prisivijo dukrą jos miegamajame, tarsi ji kiaurai būtų tėvą permačiusi, tarsi lyg suaugusi būtų supratusi, kad visi jo atsiprašymai nieko verti.

Jis ir Mariją įskaudino, kita vertus, gyvendamas su moterimi, atsisakančia pripažinti santuokos problemas, net ir šventasis prarastų kantrybę. Kiekvieną kartą, kai mėgindavo priversti Mariją pažvelgti tiesai į akis, nepajėgdavo nuslopinti baimės, kad parėjęs namo ras ją mėginančią nusižudyti. Galų gale jis susirado Džesiką, kad bent turėtų su kuo pasikalbėti.

O dabar jis ją myli.

Kolinas užsimerkia. Tai prisivirė košės.

Mažylė ant kopėtėlių pasisiūbavusi pasiekia paskutinį skersinį ir nušokusi visai šalia Kolino sukelia dulkių debesėlį.

– O, – išsišiepia ji. – Atsiprašau.

– Nieko tokio.

– Gali užrišti man batą?

Jis šypsosi. Viena apie mažus vaikus jis puikiai perprato – jiems suaugusieji lengvai gali pakeisti vieni kitus. Bet kurio panašaus į tėčio amžiaus žmogaus jie gali paprašyti kokios paslaugos. Jis pasilenkia prie batelio ir kai atsiduria prie mergaitės visai arti, staiga suvokia, kad ši jaunesnė už Viltį, stambesnė ir nė kiek į dukrą nepanaši.

O toji jau vėl kopia neaukštomis kopėtėlėmis ant lipynės.

– Žiūrėk! – šūkteli nuoširdžiai išdidi. – Šįkart tikrai pavyks.

Žiūrėdamas, kaip mergaitė pasisiūbavusi griebia metalinį skersinį ir suspaudžia pirštukais iš pradžių kaire ranka, paskui dešiniąja, nors siekti gana toli ir tikriausiai skauda, Kolinas sulaiko kvapą. Ir žiūri, kol ji sėkmingai nušoka kitame gale.

Kaip septynerių metų, ji jau daug žino. Žino, kad drugio monarcho vikšrai gyvena tarp klemalio lapų, kad pėdkelnės niekad taip standžiai neapgula kaip timpės, kad „pažiūrėsim“ visada reiškia „ne“. Ji jau spėjo suprasti, kad pasaulis – suaugusiųjų buveinė ir kad vienintelis būdas palikti savo žymę – kalbėti tik tada, kai jie nutyla, ir elgtis panašiai kaip suaugusieji, tada jie bent pastato akis ir neva atkreipia dėmesį. Ji žino, vos jai užmigus, prisiūtos meškiuko akys iškart atsimerkia. Dar žino, kad nuo tiesos kartais skaudžiai gelia akis ir kad meilė gali gniaužti gerklę lyg svetimos rankos.

Dar ji žino, nors visi stengiasi nuslėpti, kad paslapčiomis jie vis dar kalbasi. Jau trys dienos, kaip Viltis grįžusi iš ligoninės, bet dar negali apsivilkti marškinėlių. Kai tik pamėgina, žaizdos atsiveria ir kraujuoja, taigi ima baimė, kad žiemą sušals arba mirtinai nukraujuos.