Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Kaip manote, ar Kolinas norės bendros vaiko globos?

Įsispoksau į teisininkę.

– Nežinau.

Galvoj netelpa, kaip Kolinas gyvens be Vilties. Kaip neįsivaizduoju ir savo pačios gyvenimo be Kolino.

Džoana Stendiš prisimerkia ir atsisėda ant stalo priešais mane.

– Jeigu leisit man pasakyti, ponia Vait, – kalba ji, – jūs atrodote šiek tiek… viskam abejinga. Suprantama, tai labai dažna reakcija – neigti oficialiai pradėtus veiksmus, o paskui jie ima ir užgriūva jums tiesiai ant galvos. Bet noriu jus patikinti – jūsų vyras, tiesą pasakius, daro viską, kad jūsų santuoka būtų nutraukta.

Išsižioju, paskui vėl staigiai užsičiaupiu.

– Ką? – klausia ji. – Jei norėsite, kad jums atstovaučiau, turite manim pasitikėti.

Nudelbiu žvilgsnį sterblėn.

– Na, tiesiog… ką gi. Kartą mudu jau išgyvenome kai ką panašaus. Ir kas nutiks… kas bus daroma… jeigu jis nuspręs grįžti?

Teisininkė, alkūnėmis įsirėmusi į kelius, pasvyra priekin.

– Ponia Vait, negi jūs tikrai nematote skirtumo tarp ano karto ir dabartinės padėties? Ar jis anąkart jus įskaudino?

Linkteliu.

– Ar žadėjo pasikeisti? Ar grįžo pas jus? – Ji švelniai šypsosi. – Ar anąkart padavė skyrybų ieškinį?

– Ne, – sumurmu.

– Taigi skirtumas tarp ano karto ir dabartinio, – taria Džoana Stendiš, – kad šįkart vyras jau padarė jums šią paslaugą.

Mūsų vietos cirke pačioje pirmoje eilėje.

– Ma, – klausiu, – kaip tau pavyko gauti bilietus taip arti?

Motina gūžteli pečiais.

– Permiegojau su maniežo inspektoriumi, – sušnibžda ir pati juokiasi iš savo pokšto.

Vakar ruoštas netikėtumas ir buvo kelionė pirkti bilietų į cirką Ringling Brothers , pasirodantį Bostone. Ji nusprendė pradžiuginti Viltį, kad ši vėl imtų čiauškėti. O kai dar išgirdo apie paskvilį, tai pareiškė šią kelionę būsiant geriausiu būdu atšvęsti.

Motina šūkteli ledų pardavėjui ir nuperka porciją Vilčiai. Arenoje sukinėjasi klounai. Keletą jų atpažįstu – negi tie patys po šitiekos metų? Vienas visa balta galva ir liūdna mėlyna šypsena persisveria per žemą sienelę priešais mus. Rodo į savo taškuotas petnešas, paskui į tokiais pat taškeliais išmargintą Vilties palaidinukę ir suploja rankomis. Kai Viltis išrausta, jis be garso ištaria: „Labas.“ Viltis išpučia akis ir visai taip pat be garso jam atsako.

Klounas, pasikuitęs užpakalinėje kelnių kišenėje, išsitraukia grimo pieštuką. Viena ranka suima Vilčiai už smakro, o kita nupiešia šypseną per visą veidą nuo ausies iki ausies. Pripaišo ant kaklo muzikos natų ir mirkteli.

Tada metasi nuo barjero jau pasiruošęs linksminti kokį kitą vaiką, bet paskutinę minutę dar atsigręžia. Ir kol nespėjau nusisukti, ištiesia ranką man prie veido. Jaučiu vėsią ranką ant skruosto, kai jis piešia ašarą po kaire mano akimi, tamsiai mėlyną ir pritvinkusią sielvarto.

Nors to gerai ir neprisimenu, būdama maža kartą ketinau pabėgti su cirku.

Kiekvienais metais, kai tik į miestą atvykdavo Ringling Brothers , tėvai vesdavo mane į „Bostono sodą“, ir pasakyti, kad man tai be galo patiko – nepasakyti nieko. Laukdama tos dienos, kelias savaites prabusdavau vidury nakties maudžiančia krūtine, traiškanotomis akimis, ir patalas staiga pakvipdavo tigrais, lokiais ir poniais. O kai jau atsidurdavau cirke, bijodavau net mirktelėti, kad viskas lyg cukraus vata neištirptų karštoje burnoje.

Kai buvau septynerių, mane tiesiog užbūrė mergaitė su drambliais – maniežo inspektoriaus dukra. Visa žėrinti ir pasitikinti savim, šokio žingsniu ji užlėkė dramblio straubliu jam ant galvos, kaip aš kartais užlipdavau žaidimų aikštelėje ant čiuožyklos. Šlaunimis suspaudė storą šiurkštų sprandą, įsitaisė ir visą laiką, kol suko ratus aplink areną, žiūrėjo tiesiai į mane. „Ar norėtum, – nebyliai klausė ji, – būti tokia kaip aš?“

Tais metais, kaip ir vėlesniais, mama išsivedė mane dešimčia minučių anksčiau, nei prasidėjo pertrauka, kad išvengtume eilių tualete. Nutempė mane į moterų pusę, abi susigrūdom į mažutę kabiną ir visą laiką, kol susirietusi siusiojau, stovėjo palinkusi lyg džinas prilaikydama. Kai baigiau, pasakė:

– O dabar palauk manęs.

Mama pasakoja, kad niekada neišeidavau į gatvę neįsitvėrusi jos rankos, niekada nekišdavau nagų prie karštos viryklės, netgi būdama visai mažutė negrūsdavau į burną smulkių daiktelių. Bet tą dieną, kol ji tupėjo tualete, aš pasislėpiau už durų ir pradingau.

Aš to neprisimenu. Neprisimenu ir kaip prasmukau pro žaliai apsitaisiusius apsaugininkus, išslydau pro duris ir patekau į didžiulį labirintą, kur nameliuose ant ratų gyveno cirko darbuotojai. Savaime suprantama, nepamenu, kaip pats maniežo inspektorius paskelbė mano pavardę, kaip žinia apie pasimetusią mažylę pasklido po visą cirką lyg ugnis po sausus lapus, kaip tėvai per visą pasirodymą naršė koridoriuose. Nepamenu ir kreiduoto mane radusio cirko darbininko veido, jis pareiškė, jog tikras stebuklas, kad nebuvau sutrypta ar subadyta. Ir nė neįsivaizduoju, ką pagalvojo tėvai, pamatę mane įsitaisiusią tarp siaubingų miegančio dramblio ilčių, – plaukai prisivėlę šiaudų ir seilių, o straublys apkabinęs pečius lyg mylimojo ranka.

Nė nežinau, kodėl visa tai pasakoju, nebent norėčiau įtikinti, kad stebuklai yra paveldimi kaip akių spalva ar kūno sudėjimas.

Su drambliais pasirodanti mergaitė išaugo. Na, žinoma, negaliu tvirtinti, kad čia ji, bet ši moteris žaižaruojančiu kostiumu – visai tokiais pat vario plaukais ir išmintingomis akimis kaip mergaitė iš mano vaikystės. Ji veda mažą drambliuką vidine rato puse, meta jam purpurinį kamuolį, didingai nusilenkia žiūrovams ir leidžia drambliukui mojuoti per petį. Paskui iš už šoninės užuolaidos išlenda maža mergaitė, tokia panaši į tą iš praeities, kad akimirką pasivaidena, jog laikas po šiuo milžinišku kupolu sustojęs. Bet kai pamatau suaugusią artistę padedant mergaitei joti drambliuku aplinkui maniežą, suprantu, kad čia motina su dukra.

Jos susižvelgia, tad ir aš nejučia pasigręžiu į Viltį. Šviečiančiose jos akyse atsispindi blizgučiai nuo mažosios artistės kostiumo. Staiga priešais išdygsta klounas, neseniai šnekinęs Viltį, ir lyg pašėlęs jai moja, o ji linkteli ir prasmukusi pro barjerą puola jam į glėbį. Atsisukusi mums pamoja ir nušvitusiu veidu bėga į maniežą šėlti prieš prasidedant pertraukai. Motina kaipmat įsitaiso jos sėdynėje.

– Matai? Taip ir žinojau, kad reikia pasiimti fotoaparatą.

Ir tada šviesos ir griaudžiančių balsų jūroje cirko artistai ir gyvūnai pajuda ratu aplinkui areną. Ieškau akimis Vilties.

– Štai ten! – šaukia mano motina. – Ėėė, Viltie!

Pro maniežo inspektorių ir narvuose uždarytus tigrus ji rodo į Viltį. Dukra, įsitaisiusi ant milžiniško žvėries didžiulėmis iltimis, traukia paskui dramblio dresuotoją.

Kažin ar ir kitas moteris kiaurai persmelkia pamačius, kaip jų vaikai tampa žmonėmis, kokiais pačios svajodavo tapti. Blyksi prožektoriai, bet nepaisydama visų fanfarų ir džiaugsmingų šūksnių vis tiek girdžiu, kaip mama paslapčiomis rankinėje lukštena irisą.

Išsigandęs dresuotas šuo iššoka iš klouno, seginčio krinoliną, glėbio. Prasprūsta pro maniežo inspektoriaus tarpkojį, peršoka atlasinį trapecijos gimnastės šleifą ir neria tiesiai po Vilties dramblio straubliu, o šis sutrimitavęs pasistoja piestu.

Net jei gyvensiu iki šimto metų, niekada nepamiršiu, kaip ilgai Viltis krito į smėlį, kaip siaubas užkimšo man ausų būgnelius – nieko nebegirdėjau, kaip klounas puolė prie jos, bet atsitrenkė į žonglierių ir išmušė jam iš rankų peilius, ir kaip trys žiburiuojančios geležtės smigo mano dukrai į nugarą.