Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Tada aš pasidaviau. Visų pirma – pati turiu odinę sofą, o antra – esu ištekėjusi už gojaus, kurio pavardė iš Mayflower keleivių sąrašo. Mama bent jau neužtiesė sofos polietileno plėvele kaip senelė Fanė, kai buvau maža.

Bet šiandien įžengusi į svetainę sofos nė nepastebiu.

– Oho, senele, – pagarbiai šnibžda Viltis. – Ar ten kas nors guli?

Ji parpuola ant kelių ir beldžia į poliruotą raudonmedžio stačiakampį.

Jei viskas būtų vykę kaip suplanuota, tai dabar, ko gero, parduotuvėje spaudyčiau ir uostinėčiau melionus rinkdamasi, kurie jų čia saldžiausi ir minkščiausi, arba mokėčiau ponui Li trylika dolerių keturiasdešimt centų ir gaučiau mainais septynerius Brooks Brothers marškinius, taip iškrakmolytus, kad mano universalo bagažinėje jie šiugždėtų lyg suvirtę torsai.

– Mama, – sakau, – kodėl pasistatei svetainėje karstą?

– Tai ne karstas, Marija. Žiūrėk, viršus stiklinis. Čia į karstą panašus stalelis.

– Karstą tu vadini staleliu?

Demonstruodama savo teisumą mama ant perregimo stiklo pastato kavos puoduką.

– Matai?

– Tavo svetainėje – karstas. – Niekaip nesiseka atsikratyti bjaurios minties.

Ji atsisėda ant sofos ir užkelia ant stiklo sandalais apautas kojas.

– Ką gi, brangioji, žinau. Pati išsirinkau.

Susiimu rankom galvą.

– Pas gydytoją Feldmaną buvai tik pasitikrinti. Ir pameni, ką jis pasakė – jei tvarkingai gersi vaistus nuo kraujospūdžio, tai dar mus visus pergyvensi.

Ji gūžteli pečiais.

– Kai ateis laikas, bent vienas darbas tau nuo pečių nukris.

– Nagi, dėl Dievo meilės. Ar tai dėl Kolino kalbų apie tuos naujuosius slaugos namus? Prisiekiu, jis tenorėjo…

– Nurimk, širdele. Visai neketinu tuojau pat pakratyti kojų, tiesiog prireikė stalo. Be to, man patiko medienos spalva. Ir Twenty / Twenty kaip tik parodė laidą apie vyrą, gaminantį štai tokius.

Viltis atsigula aukštielninka šalia karsto.

– Gali jame miegoti, senele, – pasiūlo ji. – Būtum kaip Drakula.

– Negali paneigti, kad dėl tokio daikto ir numirti verta, – sako mama.

Tai jau tikrai. Rinktinio raudonmedžio paviršius lygutėlis ir blizga. Kampai ir sandūros dailios, net miela žiūrėti, vyriai žiba lyg švyturėliai.

– O ir pasiderėjom kaip reikia, – priduria mama.

– Tik jau nesakyk, kad pirkai naudotą.

Motina šnirpšteli ir pašnairuoja į Viltį.

– Tavo mamai reikėtų atsipalaiduoti.

Per tuos metus ji man dažnai vienaip ar kitaip apie tai vis užsimena. Bet aš dar nepamiršau ano savo atsipalaidavimo ir kuo jis baigėsi.

Mama įsitaiso ant grindų šalia Vilties ir abi tampo žalvarines rankenas karsto nešėjams. Dvi šviesiaplaukės galvos – mamos dažyta, o dukters baltut baltutėlė – palinkusios taip arti, kad sunku atskirti, kuri sruoga katros. Beišdykaudamos jos timpteli karstą keletą centimetrų. O aš spoksau į kilime įsispaudusią žymę ir stengiuosi sušiaušti ją bato nosimi.

Mums su Kolinu pasisekė kaip niekam. Susituokėme jauni, o dar neišsiskyrėme – nepaisydami gana dažnai kelyje pasitaikančių duobių.

Ir meilė čia vaidina ne antraeilį vaidmenį. Kai Kolinas žvelgia į mane, jis mato ne moterį, po nėštumo priaugusią penkis kilogramus, su keliomis žilomis sruogelėmis plaukuose. Jis teberegi stangrią ir švelnią odą, vilnijančius nugara plaukus ir studentės kūną. Prisimena mane iš geriausių mano laikų, nes – kaip Kolinas vis kartoja – esu geriausias jo prisiminimas.

Kai retkarčiais susitinkam papietauti su jo kolegomis – tais, kurie kolekcionuoja žmonas, – suvokiu, kokia laiminga esu, kad turiu tokį vyrą kaip Kolinas. Jis paglosto man nugarą – nei tokią dailią, nei įdegusią, kaip tų jaunų manekenių. Pristato mane išdidžiai. „Tai mano žmona“, – sako šypsodamasis. Ničniekuo daugiau ir nenorėčiau būti.

– Mamyte.

Vėl pradėjo lyti, kelias priekyje plaukte plaukia, o aš niekad nebuvau gera vairuotoja.

– Ša, turiu susikaupti.

– Mamyte, – nenutyla ji, – čia labai labai svarbu.

– Bet dar svarbiau – nuvežti tave į baleto pamoką ir neužsimušti.

Vieną palaimingą akimirką stoja tyla. Paskui Viltis ima spardyti mano sėdynės atlošą.

– Bet aš neturiu triko, – zirzia.

Pasuku į kelkraštį ir atsigręžusi nuveriu ją žvilgsniu.

– Neturi?

– Ne. Nežinojau, kad važiuosim tiesiai iš senelės namų.

Jaučiu, kaip kaista sprandas. Iki šokių studijos belikusios dvi mylios.

– Viltie, dėl Dievo meilės. Kodėl anksčiau nesakei?

Jos akys pritvinksta ašarų.

– Tik dabar supratau, kad važiuojam tiesiai į baletą.

Trinkteliu ranka į vairą. Pati nesuvokiu, ar mane siutina Viltis, subjuręs oras, motina, ar ta sumauta priešgaisrinė sistema prekybos centre – visi, kaip susitarę, sukniso dieną.

– Kiekvieną trečiadienį po pietų važiuojam į baleto studiją!

Vėl pajudu iš kelkraščio ir staigiai apsisuku, nekreipdama dėmesio, jog smilktelėjusi kaltė primena, kad per griežtai elgiuosi su dukra, – juk Vilčiai viso labo septyneri. Ji ašarodama klykia:

– Nenoriu namo! Noriu baleto!

– Tik pasiimsim triko ir grįšim, – košiu pro sukąstus dantis.

Pavėluosim dvidešimt minučių. Taip ir matau mane gręžiančias kitų moterų akis, kai įgrūsiu Viltį pro duris prasidėjus pamokai. Moterų, kurios, nepaisydamos šio pasaulinio tvano, laiku atvežė savo vaikus, kurioms nereikia nertis iš kailio dėl pačių paprasčiausių niekų.

Mes gyvename šimtamečiame kaimo name, iš vienos pusės prie jo glaudžiasi miškas, o iš kitos – daili akmenų siena. Beveik visi septyni mūsų akrai įsprausti už namo ir apaugę mišku, plentas irgi visai netoli, tad naktimis mums virš lovų vis slysta pravažiuojančių automobilių šviesos – tarsi švyturio spinduliai. O pats namas pilnas priešingybių, kurios iki šiol žavi – susmukusią verandą palaiko naujut naujutėliai Pellos langai, prie kreivakojės vonios dera masažinis dušas, šalia Kolino – aš. Keliukas išsukus iš plento kiek statesnis ir dar šiek tiek kyla prie namų. Kai įsukame į jį, Viltis džiugiai aikteli:

– Tėtis namie! Noriu pas jį.

Ir aš noriu, bet jo trokštu nuolatos. Be abejo, jis parskrido ankstyvesniu reisu ir prieš eidamas į darbą užsuko namo užkrimsti. Pagalvoju apie kitas motinas, jau sukančias į aikštelę prie baleto studijos, apie susitikimą su Kolinu ir staiga suvokiu, kad išties verta vėluoti tas dvidešimt minučių.

– Pasisveikinsim su tėčiu. Paskui pasiimsi triko ir važiuosim.

Viltis puola prie durų lyg maratono bėgikė, pamačiusi finišo juostą.

– Tėti! – šaukia ji, bet virtuvėje nieko nėra, tuščia ir svetainė, tiktai Kolino portfelis tvarkingai padėtas stalo viduryje lyg įrodymas, kad jis namie. Senuose vamzdžiuose burbuliuoja vanduo.

– Jis maudosi, – sakau, ir Viltis kaipmat puola viršun.

– Neskubėk! – šaukiu jai įkandin, juk Kolinas nenorėtų sulaukti tokio netikėtumo nuogas trypčiodamas po vonios kambarį.

Nuskubu jai pavymui ir paveju prie uždarų miegamojo durų, Viltis dar nespėjo paliesti bumbulinės rankenos.

– Leisk pirma mane.

Kolinas stovi prie lovos ir juosiasi rankšluosčiu klubus. Pamatęs mane tarpduryje sustingsta.

– Labas. – Šypsodamasi plaukiu jam į glėbį. – Argi ne puiki staigmena?

Kai mano galva jaukiai įsitaiso jam pasmakrėje, o jis švelniai mane apkabina, linkteliu Vilčiai.

– Eikš. Tėtis apsirengęs.

– Tėti! – šūkteli ji ir ritasi tiesiai šiam į paslėpsnį.