Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Bet, priešingai nei jis manė, nebebuvau viena. Jau kelias savaites laukiausi Vilties. Žinojau apie ją, supratau, kad jos laukiuosi, netgi anksčiau, nei gydytojai padarė testus ir pritaikė gydymą nėščiai į savižudybę linkusiai moteriai. Tąkart ligoninėje niekam nesipasakojau apie nėštumą, maniau, patys supras, ir tik po keleto metų suvokiau, kad slapta tikėjausi persileisianti. Įsikaliau galvon, kad Viltis, tas mažutis ląstelių gniužulėlis mano kūne, įstūmė Koliną į kitos moters glėbį.

Ir vis dėlto sakydama, kad Viltis neleis man įkristi į tokią didžiulę depresiją, iš kurios nebegalėčiau išsikapstyti, motina, ko gero, teisi. Galų gale kartą Viltis mane jau išgelbėjo. Per tuos Grinheiveno ligoninėje praleistus mėnesius nėštumas iš naštos nejučia virto palaima. Žmonės, kurie anksčiau nė klausytis nenorėjo, ką kalbu, pagaliau liovėsi bambėję matydami besipučiantį mano pilvą ir švytintį veidą. Sužinojęs apie kūdikį grįžo Kolinas. Daviau jai Vilties vardą, pasak motinos, gojiškesnio nesugalvotum, nes man trūko vilties, kuria galėčiau tikėti2.

Sėdžiu padėjusi ranką ant telefono. Tikinu save, kad bet kurią akimirką gali paskambinti Kolinas ir pasakyti, esą jam buvo aptemęs protas. Jis maldauja nekreipti dėmesio į šį beprotybės blyksnį. Jei jau aš negaliu suprasti, tai kas tada pajėgtų?

Bet telefonas tyli, ir gal apie antrą valandą ryto išgirstu triukšmą lauke. Kolinas, pamanau. Jis atėjo.

Nubėgusi į vonios kambarį mėginu išpainioti plaukus, pirštai, atpratę lankstytis, neklauso ir maudžia. Nuryju pilną dangtelį burnos skalavimo skysčio. Paskui besidaužančia širdimi nubėgu į vestibiulį.

Tamsu. Ramių ramiausia. Sėlinu laiptais žemyn ir prilimpu prie vieno iš šoninių siaurų langų šalia durų. Atsargiai jas atidarau – jos girgžda – ir žengiu į seno kaimo namo verandą. Garsą, kurį palaikiau vyro žingsniais, kelia porelė meškėnų, vagiančių atliekas iš šiukšlių kibiro.

– Dinkit iš čia! – šnypščiu jiems mostaguodama rankomis.

Kolinas gaudydavo juos spąstais, tokiu vieliniu narvu spyruokliuojančiomis durimis, kurios nesužeidžia. Jis išgirsdavo, kaip patekęs į narvą žvėrelis spiegia, ir išnešdavo į mišką už namo. Paskui grįždavo su tuščiu narvu, lyg jame jokio meškėno nė būti nebuvę.

– Abrakadabra, – sakydavo. – Čia buvo, čia nėra.

Grįžtu vidun, bet, užuot lipusi aukštyn, įsispoksau į mėnulio atspindį ant lakuoto pietų stalo paviršiaus. Ovalo viduryje stovi mažutėlis mūsų kaimo namo maketas. Jį padariau aš, taip užsidirbu pragyvenimui. Statau svajonių namus – tik ne iš betono, sieninių plokščių ar medinių sijų, o iš pagaliukų, ne didesnių už dantų krapštukus, iš atlaso kvadratėlių, lengvai telpančių delne ir sustandintų skaidriais klijais. Ir nors kai kurie žmonės užsako tikslias savo namų kopijas, esu sukūrusi ir didžiulių prieškario namų, mečečių ir marmuro rūmų.

Pirmąjį miniatiūrinį namelį iš saldainių pagaliukų ir spalvoto kartono pastačiau prieš septynerius metus Grinheivene, kiti ligoniai tuo metu vyniojo siūlais kryžmus pagaliukus ir lankstė origamius. Netgi ręsdama tą pirmąjį palikau vietos baldams ir jaukios erdvės. Nuo to laiko esu padariusi dar beveik penkiasdešimt. Kai Hilari R. Klinton septynioliktajam Čelsės gimtadieniui užsakė Baltuosius rūmus – Ovalųjį kabinetą, parodai išstatytus porceliano servizus ir rankomis siuvinėtą vėliavą prezidento raštinėje, – aš tapau įžymi. Pirkėjai dažnai prašo, bet niekada nedarau lėlių tiems nameliams. Pianinas, kad ir koks mažas būtų, – vis tiek pianinas, o lėlė dailiai išpaišytu veidu ir skrupulingai nutekintomis rankomis ir kojomis tėra medienos gabalas.

Išsitraukiu kėdę, prisėdu ir pirštais švelniai liečiu kaimo namelio stogo kraigą, verandos kolonas, mažutėles šilkines begonijas degto molio loveliuose. Namelyje stovi toks pat mažutėlis vyšnios medienos stalelis, o ant to mažutėlio pietų stalo – dar mažesnė viso maketėlio kopija.

Piršto galiuku užtrenkiu laukujes mažojo namo duris. Brūkšteliu per kiekvieną pašto ženklo didumo langą – juos visus uždarau. Vos įžiūrimomis sklendėmis užšaunu langines, paslepiu nykštukines begonijas po verandos sūpynėmis. Sandariai uždarau visą namą, tarsi laukčiau besiartinančios audros.

Išėjęs Kolinas paskambina po keturių dienų.

– Nenorėjau, kad sužinotum kaip tik šitaip.

Matyt, mudvi su Viltimi neturėjome jam sutrukdyti. Gali būti, kad paspartinom įvykius. Žinoma, to jam nesakau.

– Mums vis tiek nebūtų pavykę, Marija. Juk pati supranti.

Padedu ragelį jam dar tebekalbant ir užsitraukiu ant galvos antklodę.

Jau penkios dienos, kai Kolinas išėjęs, o Viltis vis dar nekalba. Vaikšto po namus tyliai lyg katė, žaidžia, renkasi filmukus ir visą laiką įtariai žiūri į mane.

Tik motina sugeba prasiskverbti pro tylos sieną ir suprasti, kad pusryčiams Viltis norėtų avižinės košės, kad ji nepasiekia pasiimti konstruktoriaus nuo viršutinės lentynos, kad jai reikia paduoti stiklinę vandens prieš einant miegoti. Gal jos turi kokią slaptą kalbą. Aš nesuprantu dukters, ji atsisako bendrauti ir primena man Koliną.

– Turi ką nors daryti, – vis kartoja motina. – Ji tavo dukra.

Taip, biologiškai. Bet mudvi su Viltimi visai nepanašios. Tiesą pasakius, ji laisvai galėjo peršokti kokią kartą ir gimti iš savo senelės – jos tokios artimos. Tokie pat įgeidžiai, taip pat greitai atgauna pusiausvyrą, todėl ir keista matyti Viltį niūrią.

– O ką man daryti?

Motina purto galvą.

– Pažaisk su ja. Išsivesk pasivaikščioti. Galų gale bent pasakyk, kad ją myli.

Atsisuku į motiną trokšdama, kad viskas būtų taip paprasta. Myliu Viltį nuo pat jos gimimo, tik savaip. Jai gimus man palengvėjo. Juk troškau persileisti, mėnesių mėnesius vartojau prozaką, todėl buvau įsikalusi, kad susilauksiu kūdikio su trimis akimis ar kiškio lūpa. Ir nors gimdymas buvo lengvas, normalus, į pasaulį atėjus sveikai mergytei susidūriau su tikrove, jog nepadarysiu jos laimingos, – tarsi už bausmę, kad tikėjausi blogiausio, iš manęs kas būtų atėmęs gebėjimą su ja susikalbėti ir užmegzti ryšį. Viltį kamuodavo diegliai, ji neduodavo man užmigti ištisomis naktimis ir taip smarkiai žįsdavo, kad kaskart maitinant pilvą gniauždavo spazmai. Išmušta iš vėžių, nukamuota nemigos, kartais padėdavau ją ant lovos ir spoksodama į protingą apskritą veidelį galvodavau: „Na ir ką, po galais, man su tavim daryti?“

Vyliausi, kad motinystės jausmas rasis savaime, panašiai kaip pienas – kiek skausmingai, atimdamas žadą ir tapdamas savastimi, kad ir koks jis būtų. Kantriai laukiau. O jei nesugebėsiu tinkamai įkišti termometro į užpakaliuką? O jei norėsiu suvystyti ir vystyklas neklausys? Įtikinėjau save, kad bet kurį rytą galiu prabusti jau išmanydama, kaip elgtis.

Tiktai po trečio Vilties gimtadienio lioviausi tikėtis. Motinystės jausmas niekaip nenorėjo persmelkti lengvai. Žiūrėdavau, kaip kitos motinos lyg niekur nieko sutupdo krūvas vaikų į furgonėlius, o aš po tris kartus tikrinu vien Vilties saugos diržą norėdama įsitikinti, ar jis tikrai gerai prisegtas. Klausydavausi, ką kitos motinos palinkusios kalba vaikams, ir mėgindavau įsiminti jų žodžius.

Vien pagalvojus, kad reikėtų nutraukti atkaklią Vilties tylą, man suspaudžia krūtinę. O jeigu nepavyks? Kas per motina tada būsiu?

– Dar negaliu, – išsisukinėju.

– Dėl Dievo meilės, Marija, suimk save į rankas. Apsirenk, susišukuok, elkis kaip visos moterys, nė apsidairyti nespėsi, o vaidinti jau nebereikės. – Motina purto galvą. – Kolinas tave dešimt metų įtikinėjo, kad esi vystanti gėlelė, o tu ir patikėjai kaip kokia kvailutė. Negi jis ką išmano apie nervinį išsekimą?