Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Aš tavo gynėja.

Ji galvoja apie šiuos žodžius, svarsto, ar gali niekada nematytas žmogus imti ir nei iš šio, nei iš to atsirasti tavo gyvenime.

– Su kuo kalbi? – tarpduryje staiga išdygsta Vilties motina, akys pabrinkusios ir raudonos, rankose – tūbelė bacitracino.

Viltis krūpteli ir apsidairo, bet nepažįstamoji dingusi – kartu ir sapnas.

– Su niekuo, – atsako ji, paskui pasisuka, kad mama sutvarstytų žaizdas.

Dar po dviejų naktų Marija krūpteli ir prabunda. Basa nueina koridoriumi ir net nepriėjusi kambario jau žino, kad Viltis pradingo.

– Viltie? – šnabžda ji. – Viltie! – Nutraukia antklodę nuo tuščios lovos, žvilgteli į sieninę spintą. Kyšteli galvą į vonios kambarį, paskui nubilda laiptais patikrinti žaidimų kambario ir virtuvės. Galva jau tvinkčioja, o delnai sudrėkę. – Viltie, – klykia ji, – kur tu?

Marija prisimena laikraščiuose skaitytas istorijas apie vaikus, gūdžią naktį pagrobtus tiesiai iš namų. Vaizduotėje sukasi tūkstančiai siaubų, tykančių čia pat, už keliuko. Paskui akies krašteliu pro langą užgriebia sidabro blyksnį.

Lauke Viltis atsargiai šliaužia mediniu strypu sūpynių viršūnėje, gal trys metrai virš žemės. Kartą jau yra iškrėtusi tokią šunybę: užsikorė tada lyg katė ir mirtinai išgąsdino Mariją, įsitikinusią, kad dukra nukris.

– Gal pasakysi, ką čia darai vidury nakties? – švelniai klausia Marija, nenorėdama išgąsdinti Vilties.

Viltis žvilgteli žemyn, visai nesistebi, kad ją užklupo.

– Mano gynėja liepė čia ateiti.

Iš visų galimų atsakymų šitokio Marija tikėjosi mažiausiai.

– Kas tavo?

– Mano gynėja.

– Kokia dar gynėja?

– Mano draugė. – Ir šypsosi svaigdama nuo šios tiesos. – Ji su manim draugauja.

Marija mėgina prisiminti mažųjų Vilties draugių veidus. Bet Kolinui išėjus nė viena iš jų nesilankė, jų šeimos tvirtai laikosi Naujosios Anglijos tradicijos nekišti nosies į nelaimės ištiktųjų reikalus, kad toji nelaimė, neduok Dieve, prie pačių nepriliptų.

– Ar ji gyvena kur nors netoliese?

– Nežinau, – atsako Viltis. – Paklausk jos.

Marijai staiga nusmelkia krūtinę. Po Grinheiveno ligoninės jos vidinis pasaulis jai regisi lyg eilėmis sustatytų stiklinių domino kauliukų virtinė, kurią sugriautų neatsargus kvėptelėjimas. Pasvarsto, ar atsiribojimas nuo tikrovės paveldimas, kaip plaukų spalva ar polinkis pilnėti.

– Ar… tavo draugė dabar čia?

Viltis prunkšteli.

– O kaip tu manai?

Suktas klausimas.

– Taip?

Viltis nusijuokia, apžergusi skersinį atsisėda ir švysčioja kojas.

– Lipk žemėn, kol nesusižeidei, – barasi Marija.

– Nesusižeisiu. Gynėja man pažadėjo.

– Na ir kas, – burba Marija, lipdama ant sūpynių sėdynės, kad pasiektų dukrą. Atsidūrusi arčiau girdi Viltį patylomis dainuojant pagal vaikiškos dainelės melodiją:

– Tik apie vaiiisių to meeedžio… Kurs sooodo viduryje…

– Namo, – įsakmiai pareiškia Marija. – Tučtuojau.

Ir tik apkamšiusi dukrą lovoje, pirmą kartą po ano įvykio cirke, Marija suvokia, kad Vilties nugara jau gerokai apgijusi ir dukrą galima apvilkti naktiniais.

Nors gydytojos Keler Barbė ir plika galva, Vilčiai vis tiek patinka čia žaisti. Tarp žaislų yra spygliuotos minkštos guminės pirštinaitės, lėlių namelis ir visokiausių pavidalų kreidučių, panašių į antis, kiaules ar žvaigždutes. Bet pažvelgus į Barbę nukrečia šiurpas. Vietoj plaukų jos galva nusėta mažais spuogeliais su skylutėmis ir atrodo nei šiaip, nei taip. Primena lėlę, kurią Viltis kadaise netyčia numetė, jos krūtinė perskilo ir paaiškėjo, kad viduje, kur turėtų būti daili, kaip iš paveikslėlio knygoje, širdelė, iš tiesų įtaisyta baterija ir siurbliukas.

Viltis džiaugiasi eidama pas gydytoją Keler. Iš pradžių buvo baisoka, kad ten nepultų leisti vaistų ar daryti tyrimo, kai gerklėn reikia grūsti ilgą pagaliuką, bet gydytoja Keler tiktai žiūrėdavo, kaip ji žaidžia, ir kartais šio to paklausdavo.

O šiandien iš viso tik sėdi ir kažką rašo užrašų knygutėje. Viltis pasiima lėlę su karalienės karūna, bet greitai numeta. Įkiša ranką į kibirėlį, pilną spalvotų kreidučių, ir žiūri, kaip tarp pirštų slysta spalvos. Paskui pereina kabinetą ir įsispokso į plikagalvę Barbę. Pasičiupusi ją nusineša prie lėlių namelio.

Tai ne toks įmantrus namelis, kokius stato mama, bet irgi visai neblogas. Prie mamos statinių nė prisiartinti neįmanoma, kad negautum rėkti, o jei pavyksta pačiupinėti kokią mažutėlaitę kėdutę ar paliesti pirštu pintą kilimėlį, nuolat vaidenasi, kad jie gali suirti vien atsidusus. O plastikinis gydytojos Keler lėlių namelis aiškiai skirtas vaikams ir su juo galima žaisti. Ne vien į jį žiūrėti.

Kenas ir dar viena Barbė, šioji su plaukais, abu sugrūsti į nediduką namuko vonios kambarį. Kenas veidu įmurkdytas į tualetą. Viltis pakelia jį ir nuveda į miegamąjį. Suglaudžia jį su Barbe plaukais, kad juodu stipriai apsikabintų. Paskui paima plikąją Barbę ir atremia į miegamojo sieną lyg stebėtoją.

Gydytoja Keler prieina arčiau su visa kėde.

– Kiek daug žmonių tavo namelyje.

Viltis pakelia akis.

– Tai tėtis su mama ir kita mama.

– Dvi mamos?

– Aha. Šitos reikia, – ji paliečia lėlę Keno glėbyje, – kad visus bučiuotų.

– Na, o anos?

Viltis švelniai paglosto pliką antrosios Barbės galvą.

– Kad verktų.

– Ką tu?..

Džesikos veidas sukrinta, ir Kolinas iškart supranta padaręs dar vieną klaidą.

– Maniau apsidžiaugsi, – ištaria ji ir apsipila ašaromis.

Kolinas, nors užmušk, nesugalvoja, ką jam dabar daryti. Džesika, aišku, tikėjosi džiaugsmingos reakcijos, bet jam vis sukasi galvoje akimirka prieš keletą metų, kai Grinheiveno gydytojai pranešė, kad Marijos nėštumo testas teigiamas. Netrukus jis apkabina Džesiką.

– Atleisk. Aš išties džiaugiuosi.

Džesika pakelia ašarotas akis.

– Tikrai? – klausia virpančiu balsu.

Kolinas linkteli.

– Prisiekiu.

Ji suspurda glėbyje ir apsiveja jį visu kūnu lyg liana.

– Žinojau, kad taip pasakysi. Žinojau, kad suvoksi kaip dar vieną galimybę.

Galimybę ko ? – svarsto jis ir tada susigaudo, kad ji kalba apie šeimą. Nusišypso Džesikai ir nuryja gerklėje įstrigusį gumulą. Džesikos akys švyti, ji paima jo ranką ir priglaudžia prie plokščio, lygaus savo pilvo.

– Kažin į katrą jis bus panašus? – tyliai svarsto ji.

Kolinas mėgina įsivaizduoti jųdviejų su Džesika pradėto vaikelio veidą. Užsimerkia, bet temato vien Viltį.

Marija baigia dvigubais mazgais raišioti Vilčiai sportinius batelius ir dejuodama atsitiesia. Šiandien ketvirtadienis, namų ruošos diena, dar reikės grąžinti knygas į biblioteką ir nusipirkti šviežių kukurūzų iš ūkininkų turgelio, o pastaruoju metu prisidėjo dar ir vizitas pas gydytoją Keler.

– Gerai. Eime.

– Mama, – prašo Viltis, – reikia padėti ir jai.

Marija atsidūsta ir vėl pritūpusi apsimeta, kad varsto batelius tariamai Vilties draugei.

– Mama… jos batai su sagtimis.

Po akimirkos Marija atsistoja.

– Ar dabar jau galim eiti?

Ji užbėga priešais dukrą, pasičiumpa rankinę ir atidaro lauko duris. Kai Viltis išeina, Marija dar šiek tiek lukteli, kad ir dukros gynėja galėtų praeiti.

Viltis šelmiškai šypteli ir einant iki automobilio įsikimba Marijai į ranką.

– Ji sako ačiū .

Marija nė už ką nebūtų pasirinkusi savo psichiatre gydytojos Keler. Nors ji tokia tvarkinga, kad Marija nejučia ima tikrinti, ar ko nors nepaliko automobilyje: raktų, užrašų knygelės, savikliovos. Be to, gydytoja Keler graži – jauna, vešliais lapės kailio spalvos plaukais ir dailiomis kojomis, šių niekada nepamiršta sukryžiuoti. Marija jau prieš daugelį metų suprato, kad išsikalbėti tokiam žmogui nenorėtų. O štai gydytojas Johansenas kaip tik jai – neaukštas, nuobodokas, gana žmogiškas, tad savo trūkumus jam atskleisti visai nebaisu. Tai jis pasiūlė nuvesti Viltį pasikalbėti su kuo nors, kas padėtų mergaitei suprasti, kas yra skyrybos. Marija norėjo, kad paaiškintų pats gydytojas Johansenas, bet jis vaikų negydo. Taigi rekomendavo gydytoją Keler, netgi paskambino jai ir įkalbėjo priimti Mariją greičiau.