Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Žinai, nesuprantu nė pusės to, ką jis čia paisto, bet man vis tiek siaubingai patinka, – pareiškia Milė. – Tik pasižiūrėk į tą kunigą. Tiesiog violetinis.

Marija nusijuokia.

– Gal jau išjungti, mam? Ar po šito dar rodys Džerį Springerį?

– Labai juokinga. Jis tikras poetas, Marija. Tik pasiklausyk.

– Kalba pagal kieno nors sukurtą scenarijų, – atšauna Marija, o Ijenas Flečeris tuo metu pakelia Bibliją ir sarkastiškai skaito:

– „Tik apie vaisių to medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievas sakė: Nuo jo nevalgysite, nei jį liesite, kad nemirtumėte .“

Į kambarį įeina Viltis ir įsitaiso ant sofos.

– Jau girdėjau šitą eilėraštį.

Keisčiausia, kad Biblijos eilutės labai girdėtos ir Marijai, nors niekaip negali atsiminti kur. Bibliją Marija skaičiusi labai seniai, o Viltis, kiek jai žinoma, nė akyse jos nemačiusi. Juodu su Kolinu vis atidėliojo imtis religinio dukros auklėjimo, nes abu nenorėjo veidmainiauti.

– Bet žaltys tarė moteriai…

Vos Viltis ištaria šiuos žodžius, Ijenas Flečeris pakartoja juos iš ekrano, o tada, nusiskynęs nuo Makinių obels obuolį, tarsi provokuodamas atsikanda didelį kąsnį. Ir staiga Marija prisimena, kur girdėjo Ijeno skaitomas eilutes – prieš kelias dienas, vidury nakties užsikorusi ant sūpynių skersinio, jas tyliai niūniavo Viltis. Vos prieš keletą dienų, kai Viltis – per savo trumpą gyvenimą nė karto nebuvusi bažnyčioj nei šventykloj, niekada nelankiusi jokios sekmadieninės nei hebrajiškos mokyklėlės, – kartojo Pradžios knygos eilutes lyg kokią paprastą vaikišką dainelę.

Studijoje Pagan Productions Los Andžele dirbantys vyrai ir moterys laikosi nuo Ijeno kiek atokiai, matyt, bijodami ugningo jo temperamento protrūkių, gebėjimo savaip išversti pašnekovo žodžius šio nenaudai ir dar klausydamiesi savisaugos instinkto – jeigu kartais pasirodytų, kad ponas Flečeris klysta ir Paskutinio teismo dieną Dievas, sviesdamas jį į ugnies ežerą, nenublokštų ir jų kartu. Jiems gerai mokama ir už pagarbą asmeniniam darbdavio gyvenimui, ir už atsisakymus duoti kokius nors interviu. Štai kodėl ničniekas už Pagan Productions sienų nežino, kad antradienio rytais Ijenas kažkur nuolat išvyksta.

Savaime suprantama, Ijeno bendradarbiai, lyg galvas nutrūkę, kuria visokiausias versijas – jis susitikinėja su meiluže. Lankosi raganų sąskrydžiuose. Skambina popiežiui, kuris yra slaptas Pagan Productions partneris. Keletą kartų drąsuoliai bandė sekti, kur link jis pasuks sėdęs į savo juodą visureigį. Bet Ijenas, nardydamas Los Andželo greitkeliu, visų nusikratydavo. Kažkas tvirtino nusekęs jį iki pat Los Andželo oro uosto, bet niekas nepatikėjo. Kurgi galima nuskristi, kad dar tą pačią dieną grįžtum montuoti laidos?

Antradienio rytą, kai Ijenas vėl ruošiasi apšviesti prie Jėzaus medžio susibūrusius žmonelius, šalia kelioninio autobuso tyliai sustoja juodas ilgas limuzinas. Ijenas su Džeimsu ir dar keli prodiuserio padėjėjai aptaria šurmulį, kurį spaudoje sukėlė naujausios jo kalbos.

– Turiu išvažiuoti, – paskelbia Ijenas, jis lengviau atsikvepia pamatęs sustojusį automobilį. Šiandien jis važiuoja ne iš Los Andželo, o iš Meino, todėl reikės tiksliau apskaičiuoti laiką ir persėdimus.

– Turi išvažiuoti? – perklausia Džeimsas. – Kur?

– Kai kur. Atleisk, maniau, užsiminiau, kad šiandien teks baigti anksčiau.

– Neužsiminei.

– Ką gi, vakare grįšiu. Tada ir baigsim.

Jis čiumpa portfelį, odinį švarką ir trinkteli automobilio durelėmis.

Lygiai po dviejų valandų su puse jis peržengia nedidelio mūrinio namo slenkstį. Žingsniuoja koridoriais savim pasitikėdamas, kaip jau ne kartą čia buvęs; žmonės, sėdintys koridoriuose, sveikindamiesi jam linksi. Jis traukia į poilsio kambarį, apstatytą ąžuoliniais stalais, televizoriais ir krėslais, aptrauktais kartūnu. Ijenas eina į tolimiausią kampą, ten prie stalo sėdi žmogus. Nors kambaryje šilta, Maiklas vilki megztinį be apykaklės ir marškinius su sagutėmis apykaklės kampučiuose. Jo rankos pašo malką kortų, viena po kitos jos krinta ant stalo.

– Būgnų karalienė, – murma jis. – Vynų šešakė.

Ijenas prisėda priešais.

– Labas, – švelniai sako jis.

– Širdžių karalienė. Vynų dviakė. Širdžių septynakė.

– Kaip laikaisi Maiklai? – Ijenas palinksta arčiau.

Vyras patrauko pečiais.

– Kryžių šešakė! – griežtai pareiškia jis.

– Kryžių šešakė, drauguži. – Ijenas linkteli, atsidūsta ir vėl atsitraukia. Žiūri į kortas, viena po kitos krintančias ant stalo: raudona, juoda, raudona, juoda. Maiklas atverčia tūzą.

– O ne, – ištaria vyras. – Tūzas…

– Tūzas pro šalį, – baigia Ijenas.

Maiklas pirmą kartą prabėgomis žvilgteli į jį.

– Tūzas pro šalį, – pakartoja ir toliau vardija metamas kortas.

Ijenas tyliai sėdi, kol praeina lygiai valanda – ne todėl, kad Maiklas būtų pradėjęs su juo bendrauti, bet todėl, kad jis pastebėtų, jei Ijenas išeitų bent keliomis minutėmis anksčiau.

– Pasimatysim po savaitės, drauguži, – sumurma Ijenas.

– Kryžių karalienė. Širdžių aštuonakė.

– Ką gi, iki, – ištaria Ijenas ir sunkiai nuryja gerklėje įstrigusį gumulą.

Jis išeina laukan ir leidžiasi kelionėn atgal į Meiną.

Visai neseniai Viltis atrado: jei labai stipriai užsimerksi ir dar patrinsi akis nykščiais, tai pamatysi visokių keistybių – žvaigždučių ir mėlynai žalių apskritimų. Jie panašūs į akių raineles, lyg ten, akių gelmėje, būtų veidrodžiai, rodantys visus šiuos regėjimus. Ji timpteli vokų kampučius ir viską užlieja raudonis – tikriausiai tokios štai spalvos turėtų būti pyktis. Pastaruoju metu tai mėgstamiausias jos užsiėmimas, nors vakar, kai teko eiti į mokyklą, nelabai pavyko. Vilis Merseris pareiškė, kad tik mazgės nešiojasi priešpiečius dėžutėse su undinėlėmis, o kai Viltis, stengdamasi nekreipti į jį dėmesio, panoro pasikalbėti su savo gynėja, Vilis ėmė juoktis ir išvadino ją prietranka. Ji užsimerkė, kad jo nebematytų, paskui viskas susimaišė ir nespėjo ji nė apsidairyti, o mokyklos seselė jau skambino į namus mamai ir aiškino, kad mergaitė vis trina akis, matyt, jai akių gleivinės uždegimas.

– Ar tau skauda akis? – dabar klausinėja gydytoja Keler.

– Ne, tik kiti taip galvoja.

– Aha. Tavo mama man papasakojo, kas nutiko vakar mokykloje.

Viltis sumirksi, paskui užvertusi galvą atsigręžia į dienos šviesos lempą ir užsimerkia.

– Man nieko neskaudėjo.

– Neskaudėjo.

– Man taip patinka. Visko pamatau. – Ji kilsteli smakrą. – Pati pabandyk! – meta iššūkį.

Jos nuostabai, gydytoja nusiima akinius ir patrina akių vokus kaip Viltis.

– Matau baltą dėmę. Panašu į mėnulį.

– Čia tavo akyje.

– Tikrai? – gydytoja Keler vėl užsideda akinius. – Ar tikrai žinai?

– Na, ne, – prisipažįsta Viltis. – Bet negi užsimerkusios akys galėtų ir toliau dairytis aplink?

– Gal ir galėtų. Ar ir savo draugę matai, kai šitaip užsimerki?

Vilčiai nepatinka kalbėti apie savo draugę. Vis dėlto gydytoja Keler nusiėmė akinius ir pasitrynė akis, o šito Viltis nė už ką nesitikėjo.

– Kartais, – sako mergaitė kuo tyliausiai.

Gydytoja Keler atidžiai žiūri į ją, taip niekas nėra spoksojęs. Mama, kai Viltis mėgina jai ką nors pasakyti, paprastai tik sumurma: „Mmm“ arba „Tikrai?“, bet iš tiesų jos mintys sukasi apie begales kitų reikalų. O ponia Grenaldi išvis niekam nežiūri į akis. Spokso mokiniams virš galvų, tarsi šiems plaukuose tarakonai bėgiotų.