Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Paėmusi valdymo pultelį ji įjungia motinos televizorių. Jis nieko kito nerodo, tik muilo operas, kurių ji nepakenčia, reklamas ir Martos Stiuart laidą. Paieškojusi tarp rečiau įjungiamų satelitinių kanalų nutaria apsistoti prie situacijų komedijos.

– Ne, įjunk aną. – Milė griebia pultelį. – Man patinka jo akcentas.

Pamačiusi Ijeno Flečerio antireliginę laidą ir jį patį, stybrinėjantį tai šen, tai ten lyg kokį nusivariusį kalakutą, Marija susiraukia. Pamanyk, akcentas. Balso moduliacijų tikriausiai išmokytas. Ji niekad nesuprato, kuo gi jis taip traukia tas begales žmonių, kita vertus, religija niekada pernelyg nesidomėjo, taigi ir religijos kritika jos netraukė.

– Tikriausiai žmonėms patinka į jį žiūrėti tik todėl, kad nori pamatyti, kaip Dievas, neapsikentęs jo burnojimo, trinktelės žaibu tiesioginiame eteryje, ir visi galės pasigrožėti.

– Pavyzdingas Senojo Testamento mąstymas. – Milė paspaudžia garso išjungimo mygtuką. – Ko gero, iš hebrajų mokyklėlės tu prisimeni kur kas daugiau.

Marija sumirksi.

– Lankiau hebrajų mokyklėlę?

– Vieną dieną. Mudu su tėvu pamanėm, kad reiktų tave pamokyti tradicijų. Kai kurie tavo draugai lankė sekmadienines mokyklėles… – Ji nusijuokia. – Tu parėjai ir pareiškei, kad verčiau lankysi baletą.

Marijos tai nenustebina. Vaikystėje jos santykis su religija buvo kaip vaiko iš žydų šeimos, šventyklą aplankančios tik per didžiąsias šventes, ir tai veikiau iš smalsumo pažiūrėti, kuo vilki žmonės. Marija pamena, kaip žiūrėdama į Kalėdų Senelį parduotuvėse trokšdavo užsiropšti jam ant kelių. Pamena, kaip per Kalėdas, kai visas pasaulis švęsdavo, jos šeima eidavo pietauti į kinų restoraną, o paskui žiūrėti filmo – jie būdavo vieninteliai žmonės visoje salėje.

Niekas nenustebo, kai Marija ištekėjo už episkopalinės bažnyčios nario.

Marija neprisimena, kad būtų lankiusi baleto pamokas, bet jeigu vis dar padaro penkias kojų pozicijas, tai tikriausiai dešimt baleto taisyklių kadaise buvo labai tvirtai įkaltos jai į galvą.

– Nežinojau…

– Oho! – šūkteli Milė. – Didžiulė kelionė! Jis keliaus per visą Ameriką! Antradienį buvo Niu Poltse.

– Negi Niu Poltse tiek daug ateistų? – juokiasi Marija.

– Priešingai. Nuvažiavo tenai, nes vienoje bažnyčių atseit kraujas iš statulos sunkėsi. Paaiškėjo, kad kalkakmenio nuosėdos ar panašiai.

Ekrano apačioje blyksteli raidės: „Houltonas, Meinas, TIESIOGIAI!“, o kamera rodo panoraminį vaizdą, mirgėte mirga trumparankoviai marškinėliai, išrašinėti žodžiais: GYVENIMO ŠAKA: JĖZUS – MEDIS. Paskui priartėja prie Ijeno Flečerio, stovinčio miegamojo autobusiuko tarpduryje.

– Tikras gražuolis, – atsidūsta Milė. – Tik pažvelk, kokia šypsena.

Marija net akių nepakelia nuo „TV gido“, kurį kaip tik varto.

– Taip, žinoma, – atsako. – Tikriausiai linksminasi kaip begalėdamas.

Ijenas dar niekad nesijautė taip siaubingai. Sukaitęs ir prakaituotas, galva nuo skausmo perpus plyšta, norisi nekęsti Meino, o gal ir visos Amerikos. Negana to, netgi laidai pasibaigus nėra ko tikėtis atokvėpio. Prodiuseris nesutinka užsakyti jam padoraus viešbučio, tvirtina, kad vyrukas, leidęsis į turą sujaudinti masių, turi būti pasirengęs mindyti žemę savo itališkais pusbačiais. Taigi – dėl gero įspūdžio – visa Ijeno kūrybinė grupė apsistos Houlton Holiday Inn , o pats Ijenas turės tenkintis išliaupsintąja konservų skardine.

Jis niekam nenori prisipažinti, kad žmogui, kuriam sunku užmigti naktimis, patogumai nėra antraeilis dalykas, tad dabar šlitinėja pervargęs. Nemiga – jo vieno reikalas, ir baigta. Vis dėlto Ijenas apsakyti negali, kaip jam norisi šitą spektaklį pasiųsti į visas keturias puses. Ir kitą apgavystę geriau jau būtų atskleisti kur nors arčiau prie viešbučio Ritz–Carlton .

Sulaukęs Džeimso ženklo, jis išlipa iš Dievo prakeikto kelioninio autobuso, aplinkui susispiečia būrelis reporterių. Prasispraudęs pro juos pasilipa ant tuščios čia pat paliktos pieno butelių dėžės.

– Visi tikriausiai žinote, – Ijenas rodo į nedidelį dievobaimingųjų būrelį, susispietusį prie išsikerojusios ponų Makinių obels, – kad pastarosiomis dienomis žmonėms kyla klausimų, ar iš tiesų Houltone, Meino valstijoje, nutiko stebuklas. Pasak Viljamo ir Butsės Makinių, rugpjūčio dvidešimtosios rytą po baisios audros vienoje perskilusioje šios obels šakoje jiems apsireiškęs Jėzus.

Ijenas pasisuka į medį. Ir tikrai, metinių rievių linijos ir plonyčiai išdžiūvusių sakų intarpai panėši į pailgą veidą tamsiomis akimis. Visuotinai priimtas Jėzaus paveikslas, jei žmogus linkęs tuo tikėti. Ijenas delnu lėtai uždengia atvaizdą.

– Ar čia veidas? Gali būti. Bet jeigu Makiniai nebūtų dievobaimingi katalikai, nuolat lankantys mišias, argi čia būtų išvydę Jėzų? O gal būtų palaikę jį Orvilu Redenbačeriu arba senelės broliu Samueliu? – Jis patyli, kad klausytojai pasvarstytų tokią versiją. – Ar tikėjimo stebuklas iš tiesų nepaaiškinamas ir dieviškas? O gal čia tik atsitiktinumas, žmonės mato tai, ką nori matyti?

Viena vienuolė aikteli, o Houltono parapijos kunigas žengia į priekį.

– Klausykit, pone Flečeri, – sako tėvas Reinoldsas. – Yra ir dokumentais patvirtintų stebuklų, pripažintų paties Šventojo Sosto.

– Tarkim, prieš kelerius metus Meksiko metro baloje apsireiškė Mergelė Marija?

– Nemanau, kad šis atvejis bus patvirtintas.

Ijenas prunkšteli.

– Liaukitės, tėve. Jeigu jūs būtumėt Mergelė Marija ir norėtumėt apsireikšti, tai nejaugi pasirinktumėte benzino balutės žvilgesį metro aikštelėje? Negi nepajėgiate pripažinti, kad ne visada būna taip, kaip atrodo?

Kunigas tapšnoja pirštu smakrą.

– Galiu, – lėtai taria jis. – O jūs?

Per minią nuvilnija kikenimas, ir Ijenas pasijunta išmuštas iš vėžių. Kad jį kur tą tiesioginį eterį.

– Ponios ir ponai, noriu jums pristatyti Prinstono universiteto daktarą Irviną Negelį iš miškininkystės katedros. Daktare?

– Medieną, – pareiškia profesorius, – sudaro kelių skirtingų tipų ląstelės, tarp jų – paskirstančios medžiagas ir stiprinančios medį. O šis paveikslas susidarė medienoje vykstant natūraliems procesams. Medžiui senstant gilesni sluoksniai nebeperduoda maisto medžiagų, juos užkemša sakai, dervos, taninas, todėl jie patamsėja ir sukietėja. Veidas, kurį čia pamatė ponai Makiniai, tėra nuosėdų sankaupa apmirusio medžio šerdyje.

Ijenas linkteli, prodiuseris prieina ir atsistoja šalia.

– Nežinau, ar jie kimba, – šnabžda Džeimsas. – Bet pokštas apie metro man patiko.

Daktaras Negelis netikėtai išsitraukia milžiniškas, baisokas gyvatvorių žirkles.

– Ponai Makiniai savo sutikimą man davė, – sako jis ir išsirinkęs šaką ją nukerpa. Mediena raustelėjusi, bet netrukus išryškėja metinės rievės. – Štai. Sakyčiau, primena peliuką Mikį.

Priekin žengia Ijenas.

– Profesorius nori pasakyti, kad tas neva Kristaus veidas tėra gamtos išdaiga. Kai medis toks didelis ir senas, visko gali pasitaikyti. – Staiga Ijenui šauna mintis ir išsitraukęs juodą žymeklį ant apnuogintos medienos jis nupiešia pavidalą. – Rodi, – pakviečia pažįstamą korespondentą, – kas čia?

Tas prisimerkia.

– Mėnulis.

Ijenas beda pirštu į tėvą Reinoldsą.

– Dubuo.

– Pusrutulis, – pareiškia daktaras Negelis.

Ijenas garsiai spragteli žymeklio gaubtelį.

– Suvokimas yra galinga jėga. Aš čia jokio Jėzaus veido neįžvelgiu. Tai mano nuomonė. Galiu klysti arba neklysti ir nieko neįrodysiu, tad jūs turite teisę abejoti mano žodžiais. Bet dėl tos pačios priežasties, kai Bilis Makinis ar tėvas Reinoldsas sako: „Taip, čia Jėzaus veidas“, – ką gi, tai irgi tėra nuomonė – ir jos taip pat neįmanoma įrodyti. Ir nesvarbu, ar juos palaiko popiežius, ar prezidentas, ar viso šio suknisto pasaulio dauguma. Be abejo, jie tai mato. Galbūt tai tiesa, o gal ir ne. Tad jeigu netikite manim, kodėl tikite jais?