Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Viltis prisimerkia ir aš suprantu, kad ji liovėsi kalbėti apie savo gynėją dėl rimtos priežasties – tai per ją pakliuvo į bėdą.

– Kodėl klausi?

Svarstau, kaip atsakytų gydytoja Keler: Nes noriu tau padėti. Paskui galvoju, ką pasakytų mano motina: Jeigu ji tavo draugė, tai ir aš norėčiau su ja susipažinti. Bet, mano nuostabai, išsprūsta žodžiai iš mano pačios širdies:

– Nes tave myliu.

Man atrodo, kad Viltį jie sukrečia kaip mane pačią.

– O… gerai.

Suimu jos rankas.

– Norėčiau tau kai ką pasakyti, Viltie. – Jos akys suapvalėja, kupinos lūkesčio. – Seniai seniai, dar prieš tavo gimimą, aš dėl kai ko labai nusiminiau. Ir, užuot papasakojusi žmonėms, kaip jaučiuosi, pradėjau keistai elgtis. Lyg pakvaišusi. Kai ką padariau ir tai išgąsdino daugybę žmonių, todėl mane nusiuntė į tokią vietą, kur visai nenorėjau būti.

– Kaip į kokį… kalėjimą?

– Panašiai. Bet dabar nesvarbu. Tenorėjau, kad žinotum – nieko tokio, jeigu tau liūdna. Aš suprantu. Nereikia kvailioti, jei nori parodyti, kad tau liūdna.

Vilties smakras virpteli.

– Man neliūdna. Ir aš nekvailioju.

– Na, tos tavo gynėjos visai neseniai dar nebuvo.

Ašaros, kurios iki šiol tik kaupėsi akyse, pasipila skruostais.

– Tai manai, kad prisigalvojau? Kaip gydytoja Keler, vaikai mokykloje, kaip ponia Grenaldi. Visi sau manot, kad trokštu dėmesio. – Staiga ji giliai įkvepia. – Ir dabar man reikės išvykti į tokį kalėjimą?

– Ne, – sakau stipriai ją apkabindama. – Niekur tau nereikės išvykti. Ir nesakau, kad tu ją išsigalvojai, Viltie, tikrai nesakau. Tik noriu paaiškinti – kadaise man buvo labai liūdna ir tuomet atrodė, kad matau tai, ko iš tikrųjų nebuvo, – daugiau nieko.

Viltis įsikniaubia man į petį ir purto galvą.

– Ji tikra. Tikra .

Užsimerkiu, patrinu nykščiu viršum nosies, kad neįsiskaudėtų galva. Ką gi, Roma irgi ne per vieną dieną buvo pastatyta. Atsistoju, pasiimu tuščią ovalią lėkštę nuo sausainių, šiuos suvalgėm po pietų. Jau suku į virtuvę, bet Viltis trūkteli man už palaidinukės krašto.

– Ji nori tau kai ką pasakyti.

– O?

– Ji žino apie Priscilą. Ir tau atleidžia.

Lėkštė išslysta iš rankų ir terkšteli ant grindų.

Kai man buvo aštuoneri, taip norėjau kokio nors naminio gyvūnėlio, kad pradėjau slapčia į namus temptis visokiausius padarus: varles, balinius vėžliukus, o kartą parsinešiau netgi voverę. Kai vieną vėžliuką pamatė rėpliojant per virtuvės stalą, mamos kantrybė trūko. Nenorėdama, kad užsikrėsčiau salmonelėmis, vieną dieną ji parnešė katytę ir pareikalavo pažadėti palikti ramybėje visus kitus padarus.

Katytę pavadinau Priscila, nes tą savaitę iš bibliotekos buvome parsinešę knygelę apie princesę tokiu vardu. Murklė miegodavo ant mano pagalvės, o uodega, lyg kokia kailinė kepurė, apsivydavo man kaktą. Leisdavau jai lakti pieną iš savo dubenėlio su dribsniais. Rengdavau lėlių drabužėliais ir apmaudavau medvilninėmis kojinaitėmis.

Kartą nusprendžiau ją išmaudyti. Mama paaiškino, kad katės nepakenčia maudynių ir mieliau nusilaižo visą purvą, negu artinasi prie vandens. Bet mama sakė, kad Priscilai nepatiks važinėtis ir lėlių vežimėlyje suvystytai vystyklais, o jai patiko. Taigi vieną saulėtą dieną žaisdama kieme pripyliau į kibirą vandens ir pasišaukiau katytę. Palaukusi, kol mama kur nors išeis, panėriau katę į vandenį.

Ji priešinosi. Raitėsi ir draskėsi, bet šiaip taip išlaikiau ją vandenyje nė neabejodama, kad elgiuosi tinkamai. Ištryniau brangiu muilu, kurį buvau pasivogusi iš tėvų vonios kambario. Labai rūpestingai išmuilavau visas tas vietas, kurias mama man primindavo praustis ypač kruopščiai. Taip įsijautusi ją maudžiau, kad visai pamiršau ištraukti iš vandens atsikvėpti.

Mamai pasakiau, kad Priscila tikriausiai pati įkrito į kibirą, o kadangi verkiau pasikūkčiodama, ji manim patikėjo. Bet net daugybei metų praėjus vis dar jaučiu, kaip po suglebusiu šlapiu kailiu juda kauliukai. Ir kartais pro miegus pajuntu pirštais gniaužianti menkutį kūnelį.

Niekada nebeturėjau kitos katės. Ir niekam nesu nė žodeliu apie tą įvykį prasitarusi.

– Marija, – ramiai žiūri į mane motina, – kodėl dabar man pasakoji?

Žvilgteliu mamos svečių kambario pusėn, kur Viltis nuėjo pažaisti su dėžute sagų.

– Ar tu žinojai?

– Ką žinojau?

– Apie Priscilą? Kad aš ją paskandinau?

Mama išpučia akis.

– Žinoma, ne. Tik prieš penkias minutes sužinojau.

– O tėtis? – Protas puola skaičiuoti: kai jis mirė, Viltis tebuvo dvejų, kiek ji tegali prisiminti iš tų laikų?

Motina suima man ranką.

– Ar gerai jautiesi, Marija?

– Ne, mam, negerai. Bandau suvokti, iš kur dukra žino mano paslaptį, kurios niekam gyvam nesu pasakojusi. Ar čia aš atkritau, ar Viltis kraustosi iš proto, arba… – ir nutylu suvokusi, ką ketinu pasakyti.

– Kas?

Pažvelgiu į motiną, paskui į koridorių, iš kur skamba Vilties balselis. Negaliu taip paprastai ištarti žodžių, kaip kad kitos motinos didžiuodamosi pliauškia apie savo vaikus, lyg riešutus kremtančius matematikos uždavinius ar puikiai atmušančius kamuoliuką. Na ir prasidėtų, jei tik išsižiočiau. Kam tie nervai ir ginčai.

– Arba Viltis sako tiesą, – sušnabždu.

– Tai tau, dėl Dievo meilės! – piktai šūkteli motina. – Tu tikrai atkritai.

– Kodėl? Kodėl taip sunku patikėti, kad Viltis bendrauja su Dievu?

– Paklausk Mozės motinos.

Ir tik tada man dingteli.

– Tu ja netiki! Savo pačios anūke!

Norėdama įsitikinti, kad Viltis vis dar žaidžia, motina dirsteli į koridorių.

– Gal galėtum tyliau? – šnypščia. – Nesakau, kad netikiu Viltimi. Tik nenoriu skubotai spręsti.

– Manim tu tikėjai. Palaikei netgi tuomet, kai mėginau nusižudyti, kai Kolinas, teisėjas ir visi Grinheiveno gydytojai tvirtino, kad mane reikia uždaryti.

– Tai visai kas kita, tai nutiko tik kartą, be to, priešinausi Kolinui. – Ji iškelia rankas. – Marija, žmonės vis dar žudo vieni kitus dėl religijos.

– Tai jeigu ji regėtų Abraomą Linkolną arba Kleopatrą, būtų kita kalba? Dievas nėra keiksmažodis, mam.

– Taigi, – atsako ji. – Gali būti ir taip.

1999 metų rugsėjo 23-ioji

Šiandien paštu gaunu sąskaitas už elektrą, telefoną ir ištuokos liudijimą.

Vokas oficialus – su Graftono apygardos teismo spaudu, viduje storas popierių pluoštas. Plėšdama jį, popieriumi įsipjaunu pirštą. Štai taip vos per šešias savaites mano santuokai ateina galas. Prisimenu apeigas, kurių laikosi tautos kitose pasaulio šalyse – indėnai lauke prie vigvamo palieka vyriškus batus, arabai tris kartus ištaria: „Aš su tavim skiriuosi“, – ir staiga visa tai man pasirodo ne taip jau ir kvaila. Akyse regiu Koliną su savo advokatu priešais teisėją ir teismo posėdį, apie kurį nė nežinojau. Gal tuos popierius derėtų laikyti seife šalia santuokos liudijimo ir paso, bet sunku įsivaizduoti, kaip į tą mažą dėžutę sutilptų tiek daug metų.

Staiga pajuntu, kad širdis nebetelpa krūtinėje. Metų metais dariau tai, ko norėjo Kolinas. Elgiausi kaip toji moteris, kurią kartą stebėjau iš tolo, – veltinio švarkeliai ir margo kartūno suknelės, kvietimai kolegų vaikams arbatėlės, Kalėdų girlianda virš židinio. Apaugau kiautu, kuriuo jis galėjo didžiuotis. Buvau jo žmona , o dabar, kai ja nebesu, iš tiesų nenutuokiu, kuo dar galėčiau būti.

Mėginu įsivaizduoti Koliną su koledžo futbolo komandos uniforma. Bandau pajusti, kaip jis spaudė man ranką per vestuves. Stengiuosi, bet nesiseka – vaizdai neaiškūs ir išplaukę, sunku net prisiminimais juos pavadinti. Gal ir širdies skausmas taip pasimirš? Gal galima pakeisti savo istoriją, kad tai, kas gera, virstų legendomis, o tai, kas bloga, išgaruotų kaip nebuvę. Man tereikėtų žvilgtelėti į Viltį ir suprasčiau tik kvailinanti save.