Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Metu laiškus ant stalo lyg iššūkį. Blogiausia, kad kam nors pasibaigus, visada laukia bauginanti pradžia.

– Dieve padėk, – sakau slėpdama delnuose veidą ir pravirkstu.

– Mamyte, – šaukia Viltis, įlėkusi į virtuvę, – apie mane yra knyga! – Pjaustau morkas vakarienei, o ji šoka aplinkui. – Ar galim ją gauti? Galim?

Žvelgiu į ją, nes jau kuris laikas nemačiau tokios susijaudinusios. Nuo risperidono ji būdavo apsnūdusi ir vangesnė. Dar tik pora dienų, kaip jos kūnas įveikė šį šalutinį poveikį.

– Aš nieko apie ją negirdėjusi. O iš kur tu sužinojai?

– Gynėja pasakė, – ištaria ji, ir aš vėl pajuntu dūrį paširdžiuose. Viltis prisitraukia taburetę prie atmintinės ir susikaupusi pakeverzoja kreivomis raidėmis EI. SI. MOR. – Čia dėdė, kuris parašė. Gerai?

Žiūriu į morkas, lyg žaidimo šiaudeliai pažirusias ant pjaustymo lentos. Į vištą, apdėliotą paprikomis, laukiančią virš orkaitės. Iki bibliotekos nuvažiuoti truks tik dešimt minučių.

– Gerai, – sakau. – Susirask kortelę.

Viltis taip džiaugiasi, jog mane nusmelkia kaltės jausmas, nes dabar rezgu planą norėdama jai įrodyti, kad visa tai tėra vaizduotės žaismas. Kai pamatys, jog nėra jokio EI. SI. MOR, gal tada patikės, kad nėra ir gynėjos.

Savaime suprantama, tokios pavardės neatsiranda nei kompiuterizuotame bibliotekos kataloge, nei apdulkėjusioje kartotekoje.

– Nežinau, Viltie. Atrodo, nėra.

– O mokyklos bibliotekininkė sako, kad mūsų miestelis labai mažas, todėl kartais reikia užsisakyti knygas iš kitų mokyklų bibliotekų. Visai nesunku, tik reikia užpildyti formą. Gal einam pasiklausti bibliotekininkės?

Prisitaikysiu, galvoju. Vesdamasi Viltį už rankos prieinu prie vaikų skyriaus bibliotekininkės.

– Mes ieškome EI. SI. MOR knygos.

– Vaikiškos?

Viltis linkteli.

– Ten parašyta apie mane.

Bibliotekininkė šypsosi.

– Ką gi, kataloguose turbūt jau žiūrėjot. Tokio autoriaus nesu girdėjusi… – Ji pirštu tapnoja smakrą. – Kiek tau metų?

– Po dešimties mėnesių ir pusės bus aštuoneri.

Bibliotekininkė pasilenkia prie Vilties.

– Iš kur sužinojai apie tą knygą?

Viltis žvilgteli į mane.

– Viena teta parodė pavardę. Ir užrašė.

– Aha. – Bibliotekininkė paima nuo stalo lapelį popieriaus. – Esu mokiusi pirmokus. Kartais pasitaiko, kad tokio amžiaus vaikai raides rašo atvirkščiai. – Ji sukeičia pavardės raides. – Na štai. Jau kas kita.

Viltis pažvairuoja į žodį, pakartoja.

– Ką reiškia ROM?

– Manau, knyga, kurios ieškai, štai čia, – sako bibliotekininkė, traukdama iš lentynos Bibliją. Atverčia Laiško romiečiams penkioliktą skyrių ir mirkteli.

– Šitas! – krykštauja Viltis, pamačiusi savo vardą. – Čia apie mane!

Aš spoksau į puslapį. Keletas eilučių apie viltį.

Dukra ima skaityti sunkiai dėliodama žodžius.

– Taigi vilties Di… Diev…

– Dievas.

– Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, – kartoja ji, – tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės. – Ji skaito toliau, o aš užsimerkiu, mėgindama viską kaip nors paaiškinti.

Galbūt Viltis jau kur nors matė šį tekstą, gal pamatė ir jos vardą reiškiantį žodį, įspraustą tarp visų kitų. Betgi mes nė Biblijos neturime.

Visada pavydėjau tvirtai tikintiems žmonėms, kurie tragedijos akivaizdoje gali kliautis malda ir tikėtis, kad viskas kaip nors susitvarkys. Kad ir kaip nemoksliškai tai atrodytų, ką gi, būtų nuostabu perkelti visą atsakomybę ir kančią ant tvirtesnių pečių.

Jei prieš kokį mėnesį būtumėt manęs paklausę, ar aš tikiu Dievą, būčiau atsakiusi, kad taip. Jei būtumėt paklausę, ar norėčiau, kad ir mano vaikas tikėtų, būčiau atsakiusi – taip. Tik nenorėjau pati imtis mokyti.

Ir aš jos nemokiau.

– Pasakyk savo Dievui, – šnabždu. – Pasakyk jai, kad aš tikiu.

Kiek pamenu, prieš visus šiuos įvykius Viltis tik kartą paklausė manęs apie Dievą. Jai buvo penkeri ir mokykloje ką tik buvo išmokusi ištikimybės priesaiką.

– Dievo valioje, – atmintinai sakė ji ir staiga paklausė: – O kas tas Dievas?

Sutrikau ir karštligiškai svarsčiau, kaip čia viską paaiškinti neužkabinus religinių skirtumų, juo labiau Jėzaus.

– Na, – rinkau jai suprantamus žodžius, – Dievas tai pats didžiausias angelas iš visų. Jis gyvena aukštai danguje, tokioje vietoje, kuri vadinasi rojus. Jo darbas – saugoti mus, kad nieko blogo nenutiktų.

Viltis ilgokai pamąstė.

– Kaip didelė didelė auklė?

– Taip, – atsipalaidavau aš.

– Bet Dievas – tai dėdė, – suabejojo Viltis. – O visos mano auklės buvo tetos.

Kad ir kaip sunku klausytis psichiatrės Keler, esą Viltį kamuojančios haliucinacijos, dar baisiau pripažinti kitą variantą. Mažoms mergaitėms to nenutinka, įtikinėju save bemiegėmis naktimis, kol suvokiu, kad neturiu jokios teisės spręsti. Gal čia toks septynmečio vaiko raidos etapas, panašiai kaip pabaisų po lova ieškojimas ar meilė brolių Hansonų popgrupei. Kitą rytą palieku Viltį pas motiną ir važiuoju į Dartmuto koledžo Beikerio biblioteką. Čia užduodu bibliotekininkei keletą klausimų apie vaikišką Dievo suvokimą, o paskui vaikštau po tamsų knygų lentynų labirintą, kol randu jos rekomenduotą knygą. Tikiuosi kokios nors panašios į daktaro Spoko studiją apie vaiko auginimą, bet jos nurodyta knyga – Batlerio „Šventųjų gyvenimai“.

Atsiverčiu tą seną knygą ketindama skaniai pasijuokti, o tada jau toliau žadu ieškoti daktaro Spoko. Bet nespėju nė apsižiūrėti, kaip išsėdžiu visą dieną skaitydama apie jaunąją Bernadetą Subiru iš Lurdo Prancūzijoje; 1858 metais ji keletą kartų kalbėjosi su Mergele Marija. Apie mažąją Julijoną Falkonieri, gyvenusią keturioliktame amžiuje, mačiusią Kristų ir Jo apdovanotą gėlių vainiku. Apie kitus vizijas regėjusius vaikus iš Fatimos. Vieni jų buvo tokie pat maži kaip Viltis, kiti – lygiai kaip ji – nieko neišmanė apie religiją ir vis vien buvo pasirinkti.

Išsitraukusi iš rankinės užrašinę, paskubom keverzoju pastabas. Apie visus tuos regėtojus, gyvenusius tryliktame, keturioliktame ir netgi devynioliktame amžiuje ir mačiusius moterį, apsisiautusią mėlynai kaip Mergelė Marija. Ir apie mačiusiuosius figūrą baltu rūbu, ilgais tamsiais plaukais, avinčią sandalais, kurią jie vadino Dievu, – ir visi kalbėjo apie vyrą.

Visi – išskyrus Viltį.

– Na? – klausiu pašnabždomis, grįžusi pas motiną. – Kaip ji?

– Puikiai, – griaudėja motina. – Ji nemiega.

– Norėjau paklausti, ar ji… na, žinai. Vėl matė ką nors.

– Ak taip. Dievą.

Praeinu pro ją į virtuvę, ten nuo kekės atsilaužusi bananą pradedu lupti.

– Apie tai ir norėjau sužinoti.

Motina gūžteli pečiais.

– Praeis. Pamatysi.

Atsikandu vaisiaus, bet tas įstringa gerklėje.

– O jeigu ne, mam? – klausiu sunkiai nurijusi. – O jeigu nepraeis?

Mama švelniai nusišypso.

– Gydytoja Keler suras veiksmingesnių vaistų.

– Ne, ne apie tai kalbu. Norėjau pasakyti… o jeigu tai tikra?

Motina liaujasi šluosčiusi stalviršį.

– Ką čia dabar kalbi, Marija?

– Tokių dalykų jau yra nutikę. Buvo kitų vaikų, kurie matė… kai ką. Katalikų kunigai, popiežius ir daug kas pripažino tai įvykus.

– Viltis – ne katalikė.

– Žinau. Ir mes niekad nebuvom religingi. Bet vis galvoju, kad tai gali priklausyti nuo mūsų pasirinkimo. – Giliai atsikvepiu. – Tik vis svarstau, ar aš, tu ir psichiatrai galime apie tai spręsti.