Джоди Пиколт - Neprarask vilties

– Kaip laikaisi? – galop klausia ji.

– Gerai. Skrendu į kursus Las Vegase.

– A, – tyliai ištaria buvusi žmona ir jis supranta, ką ji nori pasakyti tuo vienu garsu: „Tai tavo gyvenimas eina toliau?“ – Ko gero, skambini Vilčiai?

– Ar… ar nieko tokio?

– Tu jos tėvas, Kolinai. Žinoma, nieko.

Ragelyje sutreška ir nespėjus Kolinui dar ką nors pasakyti, pasigirsta Vilties balselis.

– Labas, tėti.

– Labas, keksiuk. – Ir suka aplink ranką metalinę laido gyvatę. – Norėjau pasakyti, kad turiu kelioms savaitėms išvažiuoti.

– Visada išvažiuoji.

Koliną sukrečia jos žodžių tiesa. Kai tenka tiek daug važinėti darbo reikalais, beveik visi jo prisiminimai apie Viltį – dukros apie jį tikriausiai taip pat – beveik nepertraukiama atsisveikinimų ir susitikimų virtinė.

– Bet visada tavęs ilgiuosi.

– Ir aš tavęs. – Šniurkštelėjusi Viltis atiduoda ragelį motinai.

– Atleisk, – sako toji. – Šiomis dienomis ji šiek tiek nenuspėjama.

– Ką gi. Suprantama.

– Taip.

– Ji dar vaikas.

– Žinoma. Neabejoju, ji vertina, kad paskambinai.

Koliną stebina, kaip keistai skamba jų pokalbis. O juk kadaise Marijos žodžiai teškendavo aplinkui tarsi paplūdimio bangelės: apie cheminės valyklos talonus, susirinkimus mokykloje ir išpardavimus maisto krautuvėlėje, – toks nesiliaujantis čiauškėjimas, kurio jis niekada nesiklausydavo, kol kartą abu nutilo ir jis apstulbęs pamatė, kad iki kaklo palaidotas tos santuokos smėlyje. Dar taip neseniai ir taip nerūpestingai barstei žodžius, lyg kokius menkaverčius smulkius pinigėlius, o štai akimirksniu atsidūrei padėtyje, kai jėgas atima net šis paprasčiausias pokalbis.

– Tai… daugiau nieko? – Prieš užduodama kitą klausimą, ji mirksnį dvejoja. – O gal norėjai pasikalbėti su manim?

Tiek daug visko reikėtų aptarti – vestuves, Marijos išlaikymą; kodėl, kad ir kaip būtų keista, net už daugelio mylių vis dar jauti aukštą mūrinę sieną, kurios neįmanoma apeiti, – bet Kolinas atsako:

– Daugiau nieko.

1999 metų rugsėjo 29-oji

Ijenas net trims žmonėms moka vien už tai, kad šie skaitytų Jungtinių Valstijų ir Europos didžiųjų miestų laikraščius. Šie padėjėjai kiekvieną rytą į kabinetą privalo atnešti žinių apie mažiausiai du įtartinus mistinius įvykius. Praėjus dviem savaitėms nuo jo demaskuojamojo kryžiaus žygio pradžios, jie keturiese susispaudę sėdi Ijeno kelioniniame autobusėlyje.

– Ką gi, gerai. – Ijenas atsisuka į Deividą, patį jauniausią darbuotoją. – Ką iškasei?

– Dvigalvį viščiuką ir septyniasdešimt penkerių metų gimdyvę.

– Mesk lauk, – nusišaipo Ivona. – Rekordą pasiekė moteris iš Floridos.

Ijeno nesujaudina nė vienas atvejis.

– Turi ką geresnio?

– Ratais išgulę javai Ajovoje.

– Su šitais prasidėti nenoriu. Tikėti Dievą – viena, o ateiviais – visai kas kita. Vanda?

– Vieno Montanos šaltinio dugne pasirodė keista šviesa.

– Veikiausiai radioaktyviųjų medžiagų spinduliuotė. Kas dar?

– Na, tiesą pasakius, šis tas yra. Bostone per simpoziumą kažko sujudo psichiatrai.

– Čia jau savaime loginis prieštaravimas. – Ijenas išsišiepia.

– Atrodo, kažkokia gydytoja metė mintį, kad haliucinacija, jeigu tai nėra liga, galėtų būti ir tikrovė.

– Čia tai man patinka. O kokia haliucinacija?

– Psichiatrė turėjo pacientę – mažą mergaitę, kuri, gydytojos nuomone, galbūt regi Dievą.

– Tikrai? O kas pacientė? – Ijenui nušvinta akys.

– Nežinau. Tuose simpoziumuose psichiatrai vardų nemini. Tiesiog atvejis. – Vanda pasirausia džinsų kišenėj. – Bet užsirašiau psichiatrės pavardę, – sako ji, duodama popierėlį Ijenui.

– Panelė Mari Margareta Keler, – skaito Ijenas. – Tai haliucinacija – ne liga? Tikriausiai jau parodė tą vaiką penkiasdešimčiai į save panašių tipų. Pats laikas įsikišti man.

Pasigirdus beldimui į duris rabinas Veismanas pakelia akis nuo knygos. Sudejuoja pamatęs, kad jau dešimta. Laukia dar vienas susitikimas su Rotmanais.

Pasvarsto, ar neapsimetus, kad jo nėra namie. Nėra bjauresnio užsiėmimo nei sėdėti ir klausytis, kaip Rotmanai taip tulžingai svaidosi įžeidimais, kad kartais jis jaučiasi patekęs į kryžminę ugnį. Jis supranta, kad rabinas privalo padėti bendruomenės nariams, bet šitai? Šeimos terapija? Papurto galvą. Jau geriau vietoj taikinio stovėti.

Atsidusęs rabinas Veismanas nutaiso šypseną, atidaro kabineto duris ir net išsižioja pamatęs koridoriuje Evą su Herbu bučiuojantis.

Juodu atsitraukia ir puola sumišę atsiprašinėti. Netikėdamas savo akimis rabinas spokso, kaip pora prieš sėsdama stumteli fotelius arčiau vienas kito. Čia tikrai ne tas vyras, kuris aną savaitę išvadino žmoną savanaude karve, melžiančia jo sunkiai uždirbtus pinigus. Ir tikrai ne ta pati moteris, kuri žadėjo vidury nakties nupjauti jo bajtsim , jeigu jis dar bent kartą grįš namo prasmirdęs viešnamiu.

– Na? – klausia rabinas kilstelėdamas antakį.

Evos pirštai suspaudžia vyrui plaštaką.

– Žinau, – droviai sako ji. – Argi ne nuostabu?

– Nuostabiau nei nuostabu, – džiūgauja Herbas. – Mylim jus, rabi, bet manom, kad mudviem su Eve jūsų paslaugų daugiau nebeprireiks.

Rabinas Veismanas šypsosi.

– Man tokie atsisakymai patinka. Kas atsitiko?

– Nė nežinau, – prisipažįsta Eva. – Staiga pasijutau visai kitaip.

– Ir aš, – pritaria Herbas.

Jei rabino neapgauna atmintis, per aną susitikimą porą teko skirti lyg du įsismarkavusius boksininkus, kad nepultų vienas kito kumščiuoti iš tikrųjų. Rotmanai dar kelias minutes pakalba su rabinu, paskui atsisveikina ir eina iš kabineto. Kraipydamas galvą Veismanas spokso jiems įkandin. Dievas įsikišo, ne kitaip. Niekas nebūtų ir sudilusio skatiko davęs už šią akivaizdžiai byrančią santuoką.

Tai nutiko tikrai ne dėl kokių nors jo žodžių – antraip nebūtų pamiršęs tokio persilaužimo akimirkos. Būtų pasižymėjęs lipniame lapelyje ar užsirašęs pastabą kalendoriuje. Bet praeitos savaitės užrašinėje nieko nėra, ničnieko.

Tiktai susitikimo su pora laikas, o po juo – 11:00 ryto – mažosios Vilties Vait vardas ir pavardė.

Vidurnaktį Viltis prabunda ir sugniaužia kumštelius. Juos skauda, net žliumbti norisi, kaip tada, kai Betsė Korkoran įkalbėjo ją per pačius praėjusios žiemos šalčius palaikyti plikomis rankomis vėliavos stiebą, ir prie metalo prišalo oda. Ji apsiverčia ant pilvo ir pakiša delnus po pagalve, ten paklodė vėsesnė.

Bet ir tai nepadeda. Viltis dar kiek paerzėja neapsispręsdama, ar dabar, kai jau vis tiek prabudo, nubėgti į tualetą, ar tebegulėti ir laukti, kol liausis skaudėti rankas. Pas mamą taip pat neverta eiti. Kartą ji pabudo vidury nakties, nes kojos rodėsi ištinusios lyg arbūzai ir dilgsėjo, bet mama pasakė, kad čia tik diegliukai adačiukai, ir nusiuntė ją į lovą. Nors ant grindų jokių adačiukų nebuvo, Viltis apsižiūrėjo pėdas, bet nė vieno nebuvo įsmigusio ir pade.

Vėl atsivertusi ant nugaros ji pamato ant lovos krašto sėdint savo gynėją.

– Rankas skauda, – šniurkščioja ji ir pakelia rodydama.

Gynėja pasilenkia arčiau.

– Skaudės visai neilgai.

Viltis pasijunta geriau. Kaip sergant, kai kūnas kaista ir prakaituoja, o mama duoda tokių nedidelių tablečių, nuo kurių, jau žino, nustoja skaudėti galvą. Viltis žiūri, kaip gynėja pakelia pirma kairę ranką, paskui – dešiniąją ir pabučiuoja į patį kiekvieno delniuko vidurį. Jos lūpos tokios šiltos, kad Viltis net šoktelėdama atitraukia rankas. O kai į jas pažiūri, mato – bučiniai liko delnuose lyg maži raudoni ratukai. Manydama, kad tai lūpų dažai, Viltis pamėgina nutrinti juos nykščiu, bet nenusitrina.