Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Gynėja švelniai užlanksto Vilties pirštelius į kumštį. Viltis kikena, jai patinka mintis laikyti kumštyje bučinį.

– Matai, kaip aš tave myliu? – sako gynėja, ir Viltis šypsosi, kol vėl suima miegas.

1999 metų rugsėjo 30-oji

Būtų neblogai, jei Ijenas galėtų pasigirti, kad pas Viltį Vait jį atvedė šeštasis jausmas, troškimas su šaknimis išrauti apgaulę, bet tai nebūtų tiesa. Kaip ir kiekvienas profesionalus intrigantas, jis žino, kad geriausias būdas viską sužinoti – visur kišti nosį. Taigi kai gydytoja Keler kategoriškai atsisako su juo susitikti, jis imasi plano B.

Užtenka pusvalandžio, kad rastų sandėliuką vietos ligoninėje, ir dešimties minučių chalatui iš jo nugvelbti. Dar dešimties minučių suteikti Ivonai visą reikalingą informaciją, padėti persirengti, kad neišsiskirtų iš darbuotojų, ir pasigrožėti, kaip ji žengia pro stiklines stumdomąsias ligoninės duris.

Po penkiolikos minučių ji vėl pasirodo spindinčiu veidu.

– Nuėjau tiesiai į magnetinio rezonanso kabinetą ir budinčiai seselei pareiškiau, kad gydytoja Keler dar negavo septynmetės pacientės atsakymų. O ji užgiedojo: „Ak, Vilties Vait?“ Paieškojo kompiuteryje ir atšovė, kad atsakymai buvo išsiųsti prieš savaitę. Vilties Vait, – pakartoja Ivona. – Štai taip.

Bet Ijenas nebesiklauso. Jis jau veda pirštu per ilgą Vaitų sąrašą telefonų knygoje. Išsitraukia iš kišenės mobilųjį telefoną ir skambina pirmu numeriu.

– Alio. Ieškau Vilties Vait motinos… Aha… Atsiprašau.

Nesėkmingai pakartoja tai dar porą kartų, o tada įsijungia atsakiklis: „Jūs paskambinote Kolinui, Marijai ir Vilčiai. Galit palikti žinutę.“

Ijenas apsibraukia adresą ir pažvelgia į savo darbuotojus.

– Pataikiau.

Niu Kanaane susivokti nelengva. Kiek labiau į akis krintančių pastatų tėra Didžiojoje gatvėje, kuri abiejuose galuose pereina į daug patogesnį ir tvirtesnį Ketvirtą kelią. Čia yra mokykla, policijos nuovada, kirpykla, statybų bendrovė, spurginė Donut King – iškilūs objektai, leidžiantys suprasti, kad važiuoji per Niu Kanaaną. Bet jeigu nežinai kelio per siaurus vieškelius, vinguriuojančius kukurūzų laukais, ir nesi išbandęs takelių, kylančių į Lokių kalną, raizgyno, nė nesuprasi, kad pravažiuoji pro kaimo namukus ir trobeles, kur gyvena tikrieji Niu Kanaano gyventojai.

Aplinkui spurginę trinasi Didžiosios kančios ordino nariai. Pervargę ir suirzę, jie, rodos, labiau nori rasti artimiausią tualetą nei naująjį Mesiją – o tai tikrasis tikslas, atvedęs juos iš Sedonos į Niu Kanaaną. Jų vadovas brolis Heivudas, perėjęs Didžiąją gatvę, dairosi po žemės rėžį, kuris turėtų priklausyti Holšteino ūkiui. Niu Kanaanas, galvoja jis. Žemė plūstanti pienu ir medumi. Bet jis, tiesą pasakius, nėra tikras, kad atvedė savo avis ten, kur reikia. Mesijas gali būti Naujojoje Anglijoje, Niujorke, Naujajame Bransvike. Iš kišenės išsitraukęs akmenėlius su runomis meta ant žemės sau po kojom. Vieną runą trina nykščiu, o tada į veidą bloškia smėlis ir purvas – kone uždusina.

Iš už kampo išlėkęs furgonėlis nulekia taip greitai, kad brolis Heivudas drebiasi atbulas. Jis atsistoja ir prisidengia akis mėgindamas įžiūrėti numerį – ne todėl, kad ketintų pranešti; prieš keletą metų jis atsisakė dalyvauti pasaulio reikaluose, tik senų įpročių ne taip lengva atsikratyti. Šiaip ar taip, nuo mėlyno numerio žvilgsnis peršoka prie ryškaus ugninio kamuolio, nupiešto ant užpakalinių furgonėlio durų.

Brolis Heivudas susigrūda kaftano kišenėn runas, o iš kitos mikliai išsitraukia sulankstomus žiūronus.

– IJENAS FLEČERIS, – skaito jis. – TIESOS PAIEŠKOS.

Ką gi, turėtum gyventi miško tankmėj, kad nežinotum, kas toks Ijenas Flečeris. Jo veidas puikuojasi skelbimų lentoje netgi Sedonos priemiestyje, o visos būsimos laidos nupirktos iki pasaulio pabaigos. Heivudas ir pats norėtų pasipriešinti sistemai kaip šis televizijos ateistas, drąsiai sutikti publikos patyčias – tiktai vardan religijos. Ir brolio Heivudo lūkesčiai visai priešingi negu Ijeno Flečerio.

Bet jis žino, kaip Ijenas užsidirba duoną, ir yra girdėjęs apie turą prieš evangeliją per visą šalį. Jo nuomone, gali būti tik viena priežastis, atvedusi Ijeną į Naująjį Hampšyrą – Niu Kanaaną, vadinasi, ir ordinas čia atsibeldė ne veltui. Apsidairęs, ar niekas jo nestebi, brolis Heivudas vėl pakelia žiūronus ir mintyse pasižymi kelią iki tolimo balto kaimo namo, prie kurio pagaliau sustoja miegamasis autobusėlis.

Ketvirtadienį Marija visą rytą žiūri „Dievo avinėlį“, todėl apsipirkti išvažiuoja vėlokai. Kai sustoja prie pradinės mokyklos pasiimti Vilties, bagažinė pilna maisto produktų. Suskamba skambutis, ir Marija atsistoja įprastoje vietoje prie didžiulio klevo, netoli pirmokų skyriaus, bet Viltis nesirodo. Marija laukia, kol iš mokyklos išbyra paskutiniai vaikai, o tada eina vidun ir suka į kabinetą.

Viltis susirietusi tūno ant apkrautos purpurinės sofos šalia sekretorės stalo, ašaros byra kaip pupos, timpės per kelius praplyšusios, plaukai išsitaršę ir prilipę prie šlapių skruostų. Ant kumštelių ji užsitraukusi rankoves. Rankogaliu nusišluosto varvančią nosį.

– Mamyte, ar galiu daugiau neiti į mokyklą?

Marijai suspaudžia širdį.

– Kas nutiko?

– Jie iš manęs juokiasi. Sako, kad aš prietranka.

Prietranka. Užlieta teisėto pykčio Marija apkabina dukterį.

– Kodėl jie taip sako?

Viltis susikūprina.

– Nes išgirdo, kaip kalbu su… ja.

Marija užsimerkia ir meldžia (kieno?), kad sutvarkytų šį reikalą – ir sutvarkytų greitai. Pastato Viltį ant kojų ir pačiupusi už kumštelio ištempia iš kabineto.

– Žinai ką? Gal rytoj ir galėtum neiti į mokyklą. Ką nors sugalvotume, tik tu ir aš, pabūtume kartu visą dieną.

Viltis atsisuka į motiną.

– Tikrai?

Marija linkteli.

– Ir tavo senelė kai kada man sumanydavo netikėtas atostogas.

Ir stipriau sukanda dantis prisiminusi, kaip motina tą dieną vadindavo – dvasinės sveikatos diena.

Jos sukinėjasi vingiuotais Niu Kanaano keliukais ir Viltis pamažu padrikai ima pasakoti Marijai, kas išties nutiko mokykloje. Prie keliuko, sukančio į namus, Marija nuleidžia lango stiklą ir pasiima paštą, ji nusistebi – kiek daug šalikelėje stovi automobilių. Greičiausiai turistai arba paukščių stebėtojai, taikantys į lauką anapus kelio. Jie gana dažnai čia pasirodo. Marija važiuoja toliau ir tik tada pamato namus apsupusią minią.

Daugybė pikapų ir paprastų automobilių, dėl Dievo meilės, netgi didžiulis aprašinėtas kelioninis autobusas.

– Oho, – išsižioja Viltis. – Kas čia darosi?

– Nežinau, – įsitempusi atsako Marija.

Išjungusi variklį ji išlipa iš automobilio ir ją apsupa gal dvidešimties žmonių būrys. Tučtuojau sublyksi kameros ir lyg ietys pasipila klausimai:

– Ar jūsų dukra automobilyje?

– Ar Dievas su ja?

– Ar jūs taip pat matote Dievą?

Kai atsidaro Vilties durelės, visi nuščiūva. Marija stebi, kaip dukra lipa iš automobilio ir nervingai sustoja prie skalūnu išpilto takelio namų linkui. Prie jo išsirikiavę gal tuzinas vyrų ir moterų su kaftanais, Viltis į juos žiūri, o visi nulenkia galvas. Už jų, kiek šone, stovi vyras su cigaru dantyse. Jis Marijai matytas, krūpteli suvokusi, kad per televizorių. Į laukinę obelį atsirėmęs pats Ijenas Flečeris.

Staiga Marija susivokia, kas čia darosi. Žmonės išgirdo apie Viltį. Jausdama, kaip sugniaužia širdį, apkabina dukterį per pečius ir vedasi laiptais į verandą. Įstumia vidun ir užrakina duris.