Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Milė prisimerkia ir prasižioja, bet staiga griebiasi už krūtinės ir krinta Ijenui po kojomis.

Atlapojusi duris Marija puola prie motinos.

– Mama! – šaukia suklupusi ant kelių ir purto Milę už pečių. – Kvieskite greitąją!

Žybteli kelios fotoaparatų blykstės. Nekreipdama į jas dėmesio Marija palinksta prie motinos. Bet ši nekvėpuoja, nekrusteli nė menkiausias plaukelis. Ji spaudžia motinai ranką, nes, atrodo, vos paleidusi ją praras.

Po kurio laiko kaukdama atlekia greitoji, iš po ratų žerdama žvyrą ji privažiuoja kuo arčiau pro susigrūdusius furgonėlius, žinių automobilius ir autobusiukus. Medikai puola į verandą. Vienas iš jų švelniai patraukia iš kelio Mariją, kitas imasi darbo.

– O Dieve, – vos girdimai šnabžda Marija. – O Dieve. Dieve. O mano Dieve.

O gynėja. Gynėja. O mano gynėja. Iš slėptuvės, kur buvo prisiglaudusi, kai patyliukais išlinko iš namų, kyšteli Vilties galva. Jos kreipimasis toks panašus į motinos, kad ji pirmąkart suvokia, su kuo visą laiką bendravo.

Ijenas spokso į Mariją, proverksmiu besiginčijančią su medikais, nes šie atsisako į greitosios pagalbos automobilį priimti ir Viltį. Įsikiša policijos viršininkas, pažada nuvežti mergaitę į ligoninę, kai tik atvyks pastiprinimas, ir išgrūsti neprašytus svečius iš kiemo. Susibrukęs rankas į kišenes jis žiūri, kaip greitosios pagalbos automobilis nuriaumoja keliuku.

– Puikiai padirbėta.

Išgirdęs balsą Ijenas krūpteli ir atsisukęs pamato vykdomąjį prodiuserį, atkišusį automobilio raktelius.

– Na štai. Šįvakar neabejotinai visas eteris tavo.

Senos moteriškės infarkto kaina.

– Ką gi, – ištaria Ijenas. – Ko daugiau benorėti.

– Tai ko dar lauki?

Ijenas griebia raktelius.

– Tvarka, – sako, kaipmat suvokęs, kur link suka Džeimsas, ir ima dairytis prodiuserio BMW. Net operatoriui su kamera nemosteli, nes žino, kad į ligoninę šio nė už jokius pinigus neįleistų. – Nevaryk šuoliais mano furgonėlio, – dar šūkteli ir nulekia.

Ligoninės laukiamajame jis spokso į mirgantį televizoriaus ekraną, rodantį vaikiškus animacinius filmukus. Marijos Vait nematyti. Po dešimties minučių jauno policininko lydima pasirodo Viltis Vait. Juodu atsisėda per kelias eiles priekyje ir mergaitė vis atsisuka paspoksoti į Ijeną.

Tai gerokai nervina. Sąžinės Ijenas turi ne kažin kiek, tad retai susimąsto apie savo darbą. Galų gale juk dažniausiai tenka ginčytis su prakeiktaisiais baptistais iš Pietų, pats toks kadaise buvo, o jie įsijautę kasdien ryja Jėzaus mokslo porcijas ir prašyte prašosi kartkartėmis gerai supurtomi, kad nepaspringtų savo teisumu. Jam rėžiant vieną savo kalbų Centriniame parke, netoliese nualpo moteris, betgi tai ne tas pat. Vilties Vait senelei – Ijenas net jos vardo nežino – kai kas nutiko ir nutiko dėl jo žodžių ar veiksmų, be jokios abejonės.

Čia tik siužetas , įtikinėja jis save. Tu jos nė nepažįsti, tai siužetas. Ir nieko daugiau.

Ima pypsėti jaunojo policininko pranešimų gaviklis. Jis patikrina, paskui atsisuka į Viltį ir paprašo ramiai pasėdėti. Pakeliui prie telefonų faras sustoja prie budėtojos stalo ir tyliai su ja kalbasi, turbūt prašo prižiūrėti mergaitę.

Kai Viltis vėl atsigręžia paspoksoti, Ijenas užsimerkia. Tada išgirsta jos tylų nedrąsų balselį.

– Pone?

Ji jau sėdi šalia.

– Labas, – kiek patylėjęs atsako jis.

– Ar mano senelė mirė?

– Nežinau, – prisipažįsta Ijenas.

Viltis Vait tyli ir apimtas smalsumo jis žvilgteli. Viltis susimąsčiusi spaudžiasi prie krėslo ranktūrio. Visai nepanaši į kokią nors regėtoją. Veikiau į išsigandusią mažą mergaitę.

– Na, – nejaukiai pasijutęs sako jis, mėgindamas nukreipti jos mintis. – Tau turbūt patinka Spice Girls . Aš buvau su jomis susitikęs, – prisipažįsta.

Viltis sumirksi įsmeigusi į jį akis.

– Ar dėl tavęs nugriuvo senelė?

Ijenui sugniaužia širdį.

– Manau, taip, Viltie. Labai atsiprašau.

Ji nusisuka.

– Tu man nepatinki.

– Su tavim įdomu kalbėtis.

Jis tikisi, kad ji nueis arba grįš policininkas, bet staiga iš palatos paraudusiomis akimis išeina Marija Vait ir dairosi aplinkui. Žvilgsniu suranda Viltį, mergaitė pašoka ir puola motinai į glėbį. Marija šaltai spokso į Ijeną.

– Policininkas… jis nu… – Ijenas sunkiai renka žodžius, paskui mosteli į koridorių.

– Nelįskit prie mano dukters, – drebia ji. Ir apkabinusi mergaitę pradingsta už dvivėrių durų.

Ijenas spokso į duris, paskui pakyla ir pats eina prie budėtojos.

– Atrodo, ponios Vait motina neišsikapstė.

Budėtoja net akių nuo popierių nepakelia.

– Atspėjot.

Tragedija baisi todėl, kad smogia netikėtai su visa uragano jėga ir įniršiu. Stovėdama prie motinos kūno Marija tvirtai laiko Vilties ranką. Nedidelė palata tuščia, maloni slaugytoja ištraukiojo iš Milės kūno visus vamzdelius ir adatas, kad šeima galėtų atsisveikinti. Marija nutarė atsivesti ir Viltį. Nenorėjo, bet kitaip dukra niekada nepatikės, kad senelės nebėra.

– Ar supranti, – kimiai klausia Marija, – ką reiškia, kad senelė mirė?

Ir Vilčiai nespėjus atsakyti, Marija pravirksta. Ji atsisėda ant kėdės šalia Milės kūno ir užsidengia veidą rankomis. Iš pradžių nekreipia dėmesio į tylų krebždesį kitapus ratukinių neštuvų. Kai pakelia galvą, Viltis jau pristūmusi prie jų vieną iš sulankstomųjų kėdžių. Pasilipusi ant sėdynės ji priglunda veidu senelei prie krūtinės, rankomis nevikriai apkabina jos kūną.

Staiga Marija pajunta ant sprando šiaušiantis plaukus ir paliečia juos delnu. Bet žvilgsnis nenukrypsta nuo Vilties – nei tada, kai Viltis pasikelia ant alkūnių, nei tada, kai abiem rankom suima Milės veidą ir pabučiuoja tiesiai į lūpas, nei tada, kai Milės rankos nerangiai pakyla ir apkabinusios iš visų jėgų priglaudžia anūkę.

PENKTAS SKYRIUS

Vaikelio štai

Alsavimas švelnus,

Gyvybe kūnas trykštantis,

Ar jam mirties baisu?

Viljamas Vordsvortas

1999 metų rugsėjo 30-oji

Dar ilgai po motinos prisikėlimo neįveikiu drebulio. Sėdžiu palatoje, o tas pats gydytojas, kuris pranešė apie jos mirtį, padaręs galybę tyrimų galop pareiškia, kad ji sveika. Prisėdu rankas ir mėginu apsimesti, kad ką tik numirusi moteris, dabar vaikštanti ligoninės koridoriais, – įprasčiausias reiškinys.

Gydytojas norėtų, kad mama iki rytojaus liktų ligoninėje, būtų gerai ją stebėti.

– Nė už ką, – priešinasi ši. – Galiu bėgioti, šokinėti ir net neprakaituoti. Jau visada būsiu sveika.

– Mama, gydytojo mintis ne tokia jau kvaila. Tave gi infarktas buvo ištikęs.

– Jūs buvote mirusi , – pabrėžia terapeutas. – Dar mokantis vyrukai pasakodavo apie lavoninėje atsisėdančius negyvėlius – vos tik atidarius lavonmaišio užtrauktuką. Ir pats visada troškau pamatyti ką nors panašaus. – Mudvi su motina susižvelgiam, jis atsikosi. – Šiaip ar taip, reikėtų padaryti kardiogramą, kompiuterinę tomogramą ir dar keletą tyrimų, be to, peržiūrėti jūsų širdies vaistus.

Motina prunkšteli.

– Norit įsitikinti, kad nesu daržovė.

– Norim įsitikinti, kad neatkrisit, – pataiso ją gydytojas. – Jums leidus, pakviesiu slaugę, kad nuvežtų jus į skyrių.

– Dėkoju, bet galiu ir pati, – šokdama nuo stalo atšauna motina.

Gydytojas, vis nesiliaudamas kraipyti galvos, jau ruošiasi eiti. Pripuolu ir palietusi jo rankovę kviečiu už širmos.

– Ar jai tikrai gerai? O gal čia koks nervinės sistemos sutrikimas ir po kokios valandos ji vėl grius be sąmonės?