Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Aikštelės pakraštyje išgirstu žingsnius.

– Aš nuolatos jūsų atsiprašinėju. – Šalia išdygsta Ijenas Flečeris.

– Nes nuolatos prisidirbate, – atšaunu. – Atiduokit tą įrašą.

– Juk suprantat, kad negaliu. Bet pažadu nerodyti nė vieno kadro, kuriame yra Viltis.

– Tie jūsų pažadai, – prunkšteliu. – Tarkim, pirmas – žadėjote jos nefilmuoti.

– Klausykit, nereikėjo filmuoti jos be jūsų sutikimo. Jau pripažinau tai.

Einu toliau.

– Ei. Ei! – Man žengus jis griebia už rankos. – Ar negalėtumėt luktelėti? – Bet tučtuojau paleidžia mane lyg nudegęs ir susigrūda rankas į kišenes. – Noriu jums kai ką pasakyti. Netikiu jūsų tvirtinimais dėl dukters – kaip ir tuo tariamu prisikėlimu – ir vis dar ketinu įrodyti, kad klystat. Bet gerbiu jūsų poelgį. – Jis atsikosi. – Jūs puiki motina.

Man atkąra žandikaulis. Pastaruoju metu taip nėriausi iš kailio stengdamasi apsaugoti Viltį, kad neturėjau laiko nė susimąstyti, ar teisingai elgiuosi. O šis žmogus, šis siaubingas žmogus, nekviestas įsibrovęs į mūsų gyvenimą, šis žmogus, kuris manęs nė nepažįsta, palaikė mane tuo, kuo visada norėjau būti – motina, kuri lyg liūtė gina savo vaiką.

Ar čia pravirkti, ar juoktis? Savaime suprantama, geriau nei kas nors kitas žinau, kad aplinkybės greitai gali paversti tave nauju žmogumi. Pagalvoju apie motinas, kurios pajudindavo iš vietos dvi tonas sveriančius automobilius gelbėdamos prispaustus bamblius, apie motinas, kūnu užstojusias vaikus nuo kulkų vienu nekaltu judesiu. Galbūt ir aš jau esu viena iš jų. Bet mielu noru grįžčiau prie savo abejonių, jei tik Viltis galėtų gyventi įprastai.

– Pone Flečeri? – Palaukiu, kol jis pažvelgia tiesiai man į akis tikėdamasis padėkos, o tada užsimojusi drožiu jam per veidą.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Kas ne su manim, tas prieš mane.

Lk 11, 23

1999 metų spalio 6-oji

Ijeno senelė buvo užkietėjusi baptistė, religija jai buvo atspari ugniai liemenė. „Dėkui Dievui, kad esu krikščionė“, – kartodavo ji tarsi litaniją, dangstydamasi religija lyg skydu, kai sužinojo, kad vyras paliko ją dėl spurginės padavėjos, ir gavusi žinią, kad jos valda bus nušluota valant kelią naujam parduotuvių tinklui. O kai Dievas nieko nesiimdavo, ji patyliukais griebdavosi burbono butelio, slepiamo tualeto po laiptais vandens bakelyje, ir susitaikydavo su tokiu Aukščiausiojo neveiklumu.

Nesveikas pietietiškas pamaldumas, kuris buvo skiepijamas Ijenui, toli gražu skyrėsi nuo jankių skepticizmo. Pietuose bendruomenės būrėsi aplink bažnyčias. Kai kur religija smaugia pietiečius net šiomis dienomis ir žmogus ten vertinamas pagal tai, kuriuos Dievo namus pratęs lankyti. Tiesą pasakius, Ijenas daug geriau jaučiasi tarp jankių, kuriems tikėjimas ne gyvenimo pagrindas, o greičiau fonas. Šiaurėje paliekama daugiau vietos abejonei… bent jau taip manė Ijenas, kol pamatė Milės Epštein mirtį ir prisikėlimą.

Padedamas ligoninės darbuotojo, jis peržiūrėjo Milės Epštein ligos istoriją. Trys specialistai patvirtino moters mirtį. O Ijenas tik prieš kelias dienas pats savo akimis matė ją gyvą ir žvalią.

Jo reitingai ir vėl auga, bet jie užges lyg liepsnelė per liūtį, jei jis nesugalvos, kaip įkurti didesnę ugnį. O to kuro iš Milės Epštein ne kažin kiek išspausi. Įsikniaubęs veidu į delnus jis apgalvoja kitą žingsnį. Viena, ką jis tvirtai žino, – visi be išimties turi ką slėpti, turi paslapčių, kurių niekam nenorėtų atskleisti. Jis tai puikiai žino iš nuosavos patirties.

Vos Alenas Makmanusas spėja išvynioti keksiuką su kremu, suskamba jo asmeninis telefonas.

– Klausau, – urgzteli griebęs ragelį. Kiek kartų sakė žmonai neskambinti į darbą. Po galais, čia vienintelė vieta, kur randa šiek tiek ramybės.

– Esi girdėjęs apie Lozorių?

Balsas žemas, paslaptingas. Ne žmonos.

– Kas čia per velnias?

– Apie Lozorių esi girdėjęs? – pakartoja balsas. – Ir kam iš viso to gali būti naudos?

– Klausyk, veikėjau, nežinau, ką tu čia… – Ragelyje trakšteli ir pasigirsta pypsėjimas. – Lozorius. Kas čia per šlamštas?

Turbūt koks Helovino pokštas, Helovinas ne už kalnų, o niekam ne paslaptis, kad Alenas – nekrologų kūrėjas. Koks nors juokdarys, matyt, nusprendė, kad ir mirusiųjų prikėlimas jo sritis, todėl peradresavo skambutį Alenui. Vos tik jis spėja išmesti viską iš galvos, sutarška nekrologų skyriaus faksas. Atsidusęs jis kulniuoja prie aparato – greičiausiai Associated Press išgirdo užsilenkus kokią garsenybę – ir mirksėdamas spokso į neryškią moters nuotrauką, virš kurios parašyta „Niu Kanaano kronika“. Kas čia per velnias?

MOTERIS MIRŠTA IR VĖL PRISIKELIA.

Lozorius.

Alenas prisėda. Norėtų prisiminti, kas Biblijoje rašoma apie Lozorių. Nors jis gerai net neprisimena, ar ši istorija tikrai užrašyta Biblijoje. Palinksta prie kolegės, sėdinčios kitapus tarpueilio.

– Barba, gal turi Bibliją?

Ji juokiasi.

– Aišku, guli šalia taisiklio. O kam? Pamatei Dievą?

– Pamiršk, – piktai dėbteli Alenas.

„Niu Kanaano kronika“. Laikraštpalaikis, menkiausio dėmesio nevertas. O jame istorija apie miesteliūkštyje iš mirusiųjų prisikėlusią moteriškę.

Ir toji psichiatrė buvo iš Niu Kanaano.

Alenas dar kartą permeta akimis straipsnį. Ketvirtoje pastraipoje – štai kur: „Epštein anūkė… bendrauja su Dievu.“

Jau neblogai, kad tave. Kiek dar vaikų tame miesteliūkštyje atitiktų psichiatrės Keler apibūdinimą? Alenas svarsto, ką iš to išpešus, – maža mergaitė, kuri bendrauja su Dievu, kuri staiga ima daryti stebuklus. Skyrius pirmame „Naujojo Hampšyro“ puslapyje garantuotas.

„Kam iš viso to gali būti naudos?“

Taip sakė tas vyrukas. Prisikelti, žinoma, naudingiausia būtų poniai Epštein… nebent tai joks prisikėlimas. Alenas ir vėl žvilgteli į laikraštį. Tenai trinasi ir tasai Ijenas Flečeris, matyt, ir jam čia kažkas nepatinka. Taigi kam būtų daugiausia naudos iš netikro stebuklo? Pirmiausia mergaitei. Bet tokio amžiaus vaiko reikalais visada kas nors rūpinasi.

Šiuo atveju tikriausiai motina.

1999 metų spalio 7-oji

Po penktos ryto Marija išgirsta trinktelint laukujes duris. Ji šoka iš lovos ir metasi laiptais žemyn. Vestibiulyje pasičiupusi nuo kabyklos skėtį užsimoja juo tarsi kuoka ir dairosi tarp šešėlių tūnančio įsibrovėlio.

– Išlįsk! – šūkteli, o širdis daužosi. – Nori filmuoti? Sensacijų ieškai? Pasirodyk, bjaurybe!

Bet niekas nejuda, nė nekrusteli. Keikdamasi ji meta skėtį ir pro langelį šalia durų pamato Viltį, basą ir vienais naktinukais žaidžiančią su lėlių vežimėliu pievelėje.

Marija žvilgteli į svitą prie kelkraščio. Arizonos sektantai miega palaimintųjų miegu kiek tolėliau prie akmenų sienelės, reporterių, kurie vakar visą dieną tykojo pasirodant Vilties, – nė kvapo. Tiesą pasakius, Viltį stebi tik vienas žmogus – paniuręs ir nusikamavęs Ijenas Flečeris savo autobusėlio tarpduryje.

– Labas, mamyte. – Viltis pamoja. – Nori pažaisti?

Marija nuslopina norą bartis.

– Tavo kojelės… ar nesušalai?

– Ne, lauke labai smagu. – Viltis palinksta prie lėlių vežimėlio. – Tiesa? – suulba ji ir apkamšo lėlę.

O lėlė… sujuda. Pro rūką sušvytuoja mažučiai tamsūs kumšteliai, iš po garbanotų plaukučių kupetos ant kaktos matyti didelė apskrita žaizda. Viltis iškelia vaiką iš vežimėlio ir priglaudžia prie skruosto.

– Koks geras vaikutis.

Ir tik tada Marija pastebi liesutę berniuko motiną, tyliai stovinčią už uosio keliuko gale. Galva pridengta šaliku, o akių neatplėšia nuo sūnelio, tačiau nė nemėgina atimti jo iš Vilties.