Джоди Пиколт - Neprarask vilties

Neleidžiu Vilčiai žaisti lauke, nors ji vis nerimsta ir nuolat zirzia. Vos išeinu į lauką, jie pakelia triukšmą, o kas būtų, jei pamatytų ją? Netgi norėdama išnešti šiukšles laukiu vidurnakčio ir tik tada slenku laukan palikti maišo šiukšliavežiams, kad manęs neapipultų reporteriai. Sėlinu pro sūpynes ąžuolyno pakraščiu.

– Apie ką mąstot?

Net šokteliu. Netoliese stovi Ijenas Flečeris rankoje laikydamas degantį degtuką. Prisidega cigarą, įsikanda, užsitraukia.

– Galėčiau paprašyti, kad jus areštuotų, – atrėžiu. – Peržengėte ribą.

– Žinau. Bet, manau, neprašysit.

– Klystat. – Tučtuojau suku namo ketindama skambinti policijai.

– Nereikia, – tyliai sako jis. – Mačiau, kaip vaikštinėjote name ruošdamasi išeiti, norėjau pasiteirauti apie motiną. – Jis mosteli į automobilius kelkraštyje. – Kad niekas negirdėtų.

– Ir?

– Ar ji sveika?

Spoksodama į jį linkteliu.

– Tik ne jums dėkui.

Ar man pasivaideno, ar Ijenas Flečeris išties paraudo?

– Atleiskit. Man nereikėjo… – jis dvejoja, paskui papurto galvą.

– Ko nereikėjo?

– Nereikėjo. Ir tiek.

– Ijenas Flečeris atsiprašo? Reikėtų įsirašyti.

Bet jis jau dingęs ir vienintelis ženklas, liudijantis jį čia buvus, – vis dar žioruojantys cigaro pelenai prie mano kojų.

1999 metų spalio 4-oji

Kitą rytą vykstu į ligoninę, gydytojas Viveris dar kartą rengiasi tirti motinos širdį. Ir apstulbstu radusi ją skyriaus poilsio kambaryje plepant su Ijenu Flečeriu.

– Marija, čia ponas Flečeris, – sako ji, lyg mes arbatą ruoštumės gerti.

Taip smarkiai griebiu Viltį, kad ji net aikteli.

– Mes pažįstami. Galima valandėlę? – Stumiu motiną kur toliau iš paskos tempdama Viltį. – Gal pasakysi, ką jis čia veikia?

– Nusiramink, Marija. O tai dar pačią infarktas ištiks. Pakviečiau poną Flečerį… – ji trumpam nutyla, linkteli jam ir nusišypso, – kad nufilmuotų, ko jam reikia, o paskui nešdintųsi iš kur atėjęs, kuo toliau nuo mūsų. Tegu filmuoja, neturiu ko slėpti.

Susižnybu nosies tiltelį.

– O kodėl manai, kad jis nepadarys iš tavęs kokios zombės ar vampyrės ir toliau nesitrins aplinkui?

– Žinau.

– Puiku. Viskas aišku. – Stipriau priglaudžiu dukterį. – Viltis irgi nenori jo matyti.

– Mieloji, ji tik gaudo tavo fluidus.

– Neturiu jokių fluidų. Tokio daikto išvis nėra.

– Tokio daikto kaip Dievas irgi nėra, tiesa? – nekaltai šypsosi motina.

– Gerai, – sakau. – Nori krėsti cirkus, prašom. Nori Ijeno Flečerio, tavo reikalas. Bet nei aš, nei Viltis su juo nekalbėsim. Ir nė kojos nekelsiu į tą kabinetą, kol jam šito neišaiškinsi.

Ijenas Flečeris su savo komanda ir prodiuseriu susigrūda kabineto kampe. Jis pažada kalbinti tiktai motiną ir man pareikalavus patenkintas pakiša jos pasirašytą sutikimą, o kartu ir ligoninės leidimą filmuoti. Jis įsako perstumti neštuvus, sureguliuoti šviesą ir piktai nudelbia mane, kai patraukiu toliau nuo kamerų Viltį. O aš atsistoju šalia ligoninės administratoriaus, kad galėčiau stebėti filmavimą, ir toliau šnairuojam vienas į kitą iš padilbų. Kai Flečeris per gydytojo petį pamoja operatoriui iš arti nufilmuoti mamos ligos istoriją, įsikišu:

– Tai asmeniška.

– Kaip ir visa procedūra, ponia Vait. Jūsų motina pasirašė sutartį, kurioje sakoma, kad rankine kamera galime filmuoti viską, ką panorėję, savo malonumui.

– Nusispjaut į jūsų malonumą.

Ijenas Flečeris tingiai šypsodamasis žiūri į mane.

– Niekuo negaliu padėti.

Spūdinu šalin ir stebiuosi, kas gi nutiko žmogui, kuris vakar buvo toks rūpestingas. Ar jo televizinis veidas visiškai kitoks nei tikrasis?

Sunėrusi rankas atidžiai stebiu Ijeno Flečerio operatorius, lipte prilipusius prie gydytojų, darančių mamai kardiogramą, paskui veloergometriją.

– Ponia Epštein, – galų gale sako gydytojas Viveris, – jūsų širdis dirba kaip aštuoniolikmetės. Galėtumėte net mane pergyventi. – Jis atsisuka į Ijeną, aiškiai mėgaudamasis šiomis penkiolika minučių šlovės. – Pone Flečeri, aš, kaip jums žinoma, – mokslo žmogus. Bet nėra jokio mokslinio paaiškinimo, kodėl ponios Epštein įprasta būklė, jos kraujospūdžio ir veloergometrijos rezultatai šiandien taip skiriasi nuo tų, kuriuos atlikom prieš mėnesį, nebent jai būtų buvusi persodinta širdis. Ką jau kalbėti, savaime suprantama, apie… prisikėlimo fenomeną.

Mane pamažu apima pasitenkinimas – visų pirma gavau patvirtinimą, kad motinos sveikata gera, kita vertus, ir Ijeną Flečerį nusodinti juk malonu. Triumfuodama žvilgteliu į jį, ir pačiu laiku, nes matau jį kažką sakant operatoriui, tas nutaiko kamerą nebe į motiną, o kiek tolėliau – į Viltį.

Ji sėdi kamputyje ir spalvina receptų knygelę.

– Ne, – sušnabždu, o tada šoku veikti. – Jos filmuoti negalite! – šaukiu puldama tarp kameros ir dukters. Operatorius priverstas žengtelėti atgal. – Atiduokit man tą įrašą! Atiduokit tuojau pat!

Siekiu kameros, bet operatorius pakelia ją virš galvos.

– Po galais, pone Flečeri, patraukit ją nuo manęs! – šaukia jis pagalbos.

Pakėlęs rankas Ijenas žengia artyn.

– Ponia Vait, – ramina jis, – prašyčiau nepersistengti.

Atsisuku į jį.

– Neaiškink čia man, ką daryti. – Akies krašteliu matau vis dar filmuojantį operatorių. – Pasakyk, kad išjungtų tą bjaurastį!

Ijenas lėtai linkteli ir operatorius nusiima nuo peties kamerą. Įtampa atslūgsta, kūną apleidžia jėgos. Pasitraukiu nuo Vilties, dairausi ieškodama motinos, o Ijenas Flečeris, ligoninės administratorius ir gydytojas – visi netekę žado spokso į mane.

– Ne, – šiaip ne taip išspaudžiu, paskui atsikosiu. – Aš sakau – ne.

Kai Ijenas išeina, slaugytoja nusiveda Viltį lipdukų, o mudvi su motina, kol ji rengiasi, liekame dviese.

– Tai aš kalta, – kalba ji. – Pamaniau, jei pakviesiu Flečerį, greičiau jo nusikratysime.

– Nepasisekė, – murmu.

Tylomis laukiam grįžtant Vilties, abiejų mintys mažais ratukais sukasi aplink savo kaltę.

– Ar žinai, Marija, kas kalbama apie mirtį?

Pažvelgiu į ją.

– Kas?

– Apie tą ryškią šviesą ir taip toliau? Apie tunelį. – Nei iš šio, nei iš to ji nudelbia akis ir ima krapštinėti nago odelę. – Jų nemačiau.

Bandau nuryti seiles, burna išdžiūsta lyg dykuma.

– Ne?

– Nemačiau šviesos. Nemačiau angelų. Mačiau savo mamą. – Pakelia švytinčias akis. – Ak, Marija. Ar žinai, kaip ilgai buvau jos nemačiusi? Dvidešimt septynerius metus. Žinai, buvo išties nuostabu pažvelgti į visa, ką jau buvau pamiršusi. Į nukramtytus jos nagus ir po paskutinio dažymo ataugusias plaukų šaknis… netgi į veido raukšleles. Ji nusišypsojo man ir pasakė, kad kol kas ateiti dar negaliu.

Netikėtai mudviejų su motina pirštai sukimba. Kuo vyresni užaugame, tuo rečiau liečiamės prie tėvų. Maža ropšdavausi jai ant kelių, paauglystėje jau vengdavau jos rankų, siekiančių pataisyti apykaklę ar plaukus, o suaugus netgi apsikabinti atsisveikinant ėmė rodytis pernelyg sentimentalu, lyg taip prisišauktum žodžius, kurių kol kas nesinori ištarti.

– Visada stebėdavausi, kodėl Dievas laikomas tėvu, – šnabžda ji. – Tėvai iš mūsų nuolat ko nors reikalauja. Tik motinos mus myli besąlygiškai, kaip manai?

Viltis grįžta su keturiais lipdukais ant palaidinukės. Nusprendžiame, kad jiedvi su motina palauks ligoninės koridoriuje, kol privažiuosiu automobiliu prie durų iš tolesnės aikštelės.